Gėlės stebina žiūrovus Nomedos Saukienės drobėse, bet ant palangės – neišgyvena PIRKINYS. N.Saukienės paveikslą su liūdnu kiškučiu buvo įsigijęs politikas R.Žilinskas

„Gal reikėtų tą didelį mėlynų gėlių paveikslą pasikabinti vietoj televizoriaus?“ – pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė po Dusetų dailės galeriją su kitais žiūrovais vaikštinėjanti meno mėgėjų šeima.

Tapytoja Nomeda Saukienė su anūke Elenyte prie savo paveikslo, kuriame nutapyti abu jos vaikai – Monika ir Mykolas.<br>A.Stausko nuotr.
Tapytoja Nomeda Saukienė su anūke Elenyte prie savo paveikslo, kuriame nutapyti abu jos vaikai – Monika ir Mykolas.<br>A.Stausko nuotr.
Dusetose surengtoje Nomedos Saukienės jubiliejinėje parodoje – naujausi darbai.<br>V.Visockienės nuotr.
Dusetose surengtoje Nomedos Saukienės jubiliejinėje parodoje – naujausi darbai.<br>V.Visockienės nuotr.
Tapytoja Nomeda Saukienė su vyru tapytoju Šarūnu Sauka, dukra ir anūke.<br>A.Stausko nuotr.
Tapytoja Nomeda Saukienė su vyru tapytoju Šarūnu Sauka, dukra ir anūke.<br>A.Stausko nuotr.
Dusetose surengtoje Nomedos Saukienės jubiliejinėje parodoje – naujausi darbai.<br>V.Visockienės nuotr.
Dusetose surengtoje Nomedos Saukienės jubiliejinėje parodoje – naujausi darbai.<br>V.Visockienės nuotr.
Tapytoja Nomeda Saukienė parodą publikai pristatė kartu su savo mama poete Meile Kudarauskaite, dukra Monika ir anūke Elenyte. <br>A.Stausko nuotr.
Tapytoja Nomeda Saukienė parodą publikai pristatė kartu su savo mama poete Meile Kudarauskaite, dukra Monika ir anūke Elenyte. <br>A.Stausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Sep 7, 2017, 11:21 AM, atnaujinta Sep 13, 2017, 5:20 PM

Į tapytojos Nomedos Saukienės jubiliejinę parodą, surengtą Dusetų dailės galerijoje, dažnai užsuka ne tik dusetiškiai, bet ir atvykėliai iš Utenos, Zarasų ar Vilniaus.

Nors Dusetų kultūros centro patalpose įsikūrusi galerija – nekomercinė, dažnas lankytojas susimąsto, kad mielai įsigytų vieną ar kitą dailininkės paveikslą.

Parodos atidarymo išvakarėse 60-ąjį gimtadienį šventusi N.Saukienė prisiminė, kad iš tiesų buvo toks laikas, kai paveikslus teko keisti ir į skalbimo mašiną, ir į šaldytuvą.

Tačiau ir tuomet, ir dabar tapydama ji niekuomet nesusimąsto, ar žiūrovams patiks jos kūrinys. Beveik prieš tris dešimtmečius iš Vilniaus į Nomedos senelių namą Dusetų pakraštyje esančiame Užtiltės kaime persikrausčiusi tapytojų Nomedos ir Šarūno Saukų pora – vieni aktyviausių šalies meno pasaulio žaidėjų.

Prieš keletą metų didelį žiūrovų susidomėjimą sukėlė Vilniaus meno mugėje parodytas dešimties metrų ilgio N.Saukienės paveikslas „Upė“.

Praėjusiais metais Vilniuje ir Klaipėdoje surengtos retrospektyvinės Š.Saukos parodos gerokai viršijo visus lietuviškų parodų lankomumo rekordus.

Tačiau jau tapo tradicija, kad abiejų menininkų naujausių darbų premjeros vyksta Dusetų galerijoje, kurios vadovas – menininkas Alvydas Stauskas.

– Kodėl jubiliejaus proga siūlote žiūrovams ne retrospektyvą, o naujausius pastarųjų metų darbus? – paklausiau N.Saukienės.

– Man šventės niekada nebuvo labai svarbios. Todėl net nenorėjau ta proga parodos.

Dukra vasarojo pas mane su mažyte anūke, tai labiau rūpėjo pamaitinti maitinančią mamą, sutrinti daržovių košelę Elenytei. Visiškai buitiški rūpečiai.

Per visą vasarą gal tik kelias dienas rimčiau tapiau. Ir tai tik tada, kai atvažiavo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė su komanda sukti apie mane filmo. Net mano dirbtuvėje įtaisė kamerą, fiksuojančią, kaip aš tapau.

Šį kartą šeima, o ypač dukra Monika, užsispyrė ir padarė man šią parodą. Atrinko darbus, pati eksponavo. Tai ne tik naujausi, bet ir niekur nerodyti paveikslai. Pasaulinė premjera. (Juokiasi.)

Tuomet kitomis akimis pradedi žiūrėti ir į šventes. Atsimenu, kaip sūnus Mykolas mane pasveikino su Mokytojų diena. Pamaniau, kad tyčiojasi, nes rimtai tokią dieną, kaip ir Kovo aštuntąją, mane sveikindavo tik tėvas.

Na, manau, atsakysiu aš tau tuoj. Tačiau skaitau trumpąją žinutę: „Sveikinu pačią geriausią mano gyvenimo mokytoją.“ Na, ir viskas, tik ašaros akyse.

Tiesa, aš nebuvau jo dailės mokytoja, bet kai sumanė stoti į Dailės akademiją, šiek tiek pamokiau piešti vasarą namuose.

– Ar atsimenate, kaip pati stojote į Dailės akademiją, kuri tuomet vadinosi Dailės institutu? Visi buvo įsitikinę, kad be gerų ryšių ten neįmanoma įstoti.

– Kai stojau į tapybą, konkursas buvo didžiulis – 20 žmonių į vieną vietą. Aš gavau iš tapybos egzamino trejetą.

Tai didžiulė trauma, nes mokykloje turbūt niekada nebuvau gavusi trejeto. Buvau penketukininkė. Be to, tapytojas Arvydas Šaltenis buvo nekart gyręs, kad esu gabi spalvininkė. O gavau tris.

Viskas, maniau, neįstosiu. Bet pasirodė, jog ten buvo tiek dvejetų, kad mano trejetas – beveik aukso vertės. Vėliau gavau ketvertus iš piešimo bei kompozicijos egzaminų ir įstojau antru numeriu.

– Žinau, kad viską tapote iš natūros. Kur gaunate tiek daug gėlių, kad ir tiems naujausiems, mėlyniems, darbams?

– Mano draugė tapytoja ir penkių vaikų mama Ramunė Dainienė, kuri Zarasuose dirba mokytoja, paskambino ir sako: „Atvažiuok, po išleistuvių turiu net keturis kibirus lauko gėlių.“ Aš jai atsakiau, kad tikrai nevažiuosiu, nes nevairuoju, laiko neturiu ir nieko netapau.

Bet kitą dieną ji pati atvažiavo su tais kibirais. Tuomet man sąžinė neleido vėjais paleisti tokio grožio. Šeima išvadavo kelias dienas mane nuo buities, kad galėčiau tapyti.

– Paveiksluose matyti ir jūsų mėgstami alavijai, ir net kažkoks kaktusas. Iš kur jie?

– Pirmuosius alavijus irgi gavau dovanų. Kaimynė atnešė nuo konteinerio. O paskui žmonės man pradėjo vežti savo alavijus. Jie truputį pas mane pagyvena, aš patapau, jie numiršta. Pas mane visos gėlės numiršta.

Vieną orchidėją aš ir laisčiau, ir persodinau, ir glosčiau, ir su ja kalbėjausi. Ji net pradėjo krauti tris pumpurus, bet jie nudžiūvo ir nukrito.

O kaktusas Šarūnui dovanotas lyg ir 30-mečio proga. Kadangi jį palaistau gal du kartus per metus, jis tik tiek ir teužaugo.

– Tačiau jūsų senelis, kurio name dabar gyvenate, buvo puikus augalų žinovas?

– Taip, senelis buvo biologijos mokytojas. Jo užaugintą moliūgą į žemės ūkio pasiekimų parodą nešė aštuoni žmonės. O man didžiausią įspūdį darė mūsų dabartinis kiemas. Obelys buvo nedidelės, visur – puikiausi daržai. Tarp jų takelis paliktas tik šienui į tvartą suvežti.

Pas mus augo patys rečiausi augalai. Ir vynuogės, ir kažkokios dekoratyvinės žemuogės. Augino senelis ir kanapes virvėms. Jos buvo net aukštesnės už lubas. Pats išvedė kažkokias trijų pirštų storio varpas, net neatsimenu – kviečių ar rugių. Mes su broliu visas vasaras čia praleisdavome. Aš ir gimiau vasarą Dusetų ligoninėje.

– Jūsų darbai patinka abstrakcionistams, kuriems rūpi visai ne gėlės, o tik spalviniai sprendimai.

– Man irgi svarbios ne pačios gėlės, o jų kuriamas raštas. Sudžiūvusias jas tapau ir žiemą. Ne tiek žiedus, kiek tą jų sukuriamą erdvę. Negaliu tapyti plokščio paveikslo – man vis kas nors turi pro ką nors prasišviesti, virpėti.

Esu jausmo žmogus. Nekuriu jokios istorijos. Kartais net negaliu žodžiais įvardyti, kas negerai paveiksle, tik jaučiu, kad kažkas ne taip. Ne be reikalo Šarūnas vis pasako, kad aš esu tikra tapytoja, o jis – pasakotojas, vaizduotojas.

– O kaip atsiranda darbuose visokie žaisliukai? Jie jūsų vaikų ar specialiai nupirkti?

– Tame mažame paveiksle – Monikos mylimiausias žaisliukas. Tris kartus mano užlopytas visokių atspalvių lopinėliais.

Kai Dusetų galerijoje buvo miniatiūrų paroda, visus mano atneštus darbus nupirko. Norėjo ir šito, tačiau jį nusprendžiau pasilikti.

O šiaip darbams aš dažniausiai nusiperku kokį šuniuką ar kiškutį, kad man galėtų papozuoti. Vis gyvas padaras. Kartais ir išmestą randu.

Atsimenu, reikėjo vienam paveikslui liūdno kiškučio. Vėliau darbas su juo buvo ir miniatiūrų parodoje. Tą miniatiūrą nusipirko šviesaus atminimo Rokas Žilinskas.

Jis paskambino man ir pasakė, kad tai pirmas jo įsigytas meno kūrinys, kuris jam taip patinka, – liūdniausio pasaulyje zuikučio atvaizdas. Mes vėliau su Roku susirašinėjome įvairiomis temomis.

–  Turbūt pirmą kartą rodote paveikslus,  kurie primena akvareles – tapyta lengvai, vienu įkvėpimu, aplinkui daug balto fono? Kaip jie atsirado?

– Pasiėmiau drobę, pradėjau tapyti ir negalvojau daryti nieko ypatinga. Tiesiog atėjo naktis ir išėjau iš dirbtuvės. Ateinu kitą rytą – pasižiūriu į sudėliotas gėles, pasižiūriu į drobę ir suprantu, kad nieko daugiau su tuo darbu ir nenoriu daryti.

Man labai seniai knietėjo taip pasielgti. Pradedi darbą – tapai, tapai ir ateina momentas, kai norisi jį palikti ir imtis kito. Bet sąžinė spaudžia – reikia pabaigti. O tada palikau ir ėmiausi kito. Ir tą kitą darydama vėl sustojau. Motyvas tas pats – aguona, muilažolė, aplink rugiagėlės. 

Taip jų atsirado daugiau, ir kai atvažiavo Mykolas pasiguodžiau, kad pradėjau gadinti drobes. Tačiau jis taip rimtai pažiūrėjo ir pasakė: „Mamyte, tu jau tikrai turi teisę daryti taip, kaip tu nori. Gadink tu tas drobes“.  Dabar sukabinau juos visus kartu, kad galima būtų pamatyti, ką padariau.

Man norisi, kad darbai kvėpuotų, nebūtų užkankinti. Juk viską darau iš jausmo, jokios logikos. Tik laikausi to dalyko, kurį yra pasakęs kažkuris mano mokytojų. Kad reikia tapyti taip, kad bet kokiu momentu iš tavęs atėmus darbą jis atrodytų kaip baigtas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.