Fotoparoda – unikali proga pažvelgti į Užupį jo ilgamečio gyventojo bei kultūros ambasadoriaus akimis ir pajusti, o gal ir suprasti, kodėl ši Lietuvos ir užsienio menininkų mėgstama vieta vieta jau seniai vadinama lietuviškuoju Monmartru.
„Pirmas gilus mano susitikimo su Užupiu impulsas buvo labai seniai. Nors prieš tai aš Užupyje dažnai lankydavausi savo tėvuko, amžiną atilsį Kazio Abramavičiaus, dirbtuvėje, bet būtent tas naujas – gilus žvilgsnis į Užupį stipriai pakeitė mano gyvenimo liniją. Tai atsitiko senais, jau beveik užmirštais laikais, bet tų laikų dėka esu ten kur esu, tai yra – čia, Užupyje, todėl ir kuriu Užupiui ir pasauliui“, – pasakojo M.Abramavičius.
„Gerai pamenu tą jausmą, kai žvelgdamas nuo Šventos dvasios cerkvės į Užupį, pajutau visą mane užvaldžiusį norą būti čia visada. Dabar galiu pasakyti, kad reikėjo tik perbristi upę, pereiti tiltą, pasiekti kitą krantą… Kiek daug vandens Vilnele nutekėjo, o kiek daiktų nunešė srovė... Ir ne tik daiktų, o ir įvykių, situacijų, atradimų, praradimų, likimų. Kiek visko matė dangus, kiek visko matė mano akys…
Dabar žiūrėdamas į savo išsipildymų žemę, ką gi galiu perduoti kitiems? Galiu tik gėrėtis visokiais žmogaus gyvenimo būdo pasireiškimais, visais metų laikais, nuotaikomis, situacijomis ir atrakcijomis. Žmonės yra žmonės, jie prisitaiko prie besikeičiančio laiko. Bet apie tai jau kuriami romanai, filmai. Čia tik fotografijų paroda, tik būsimas fotografijų albumas, knyga. Taip aš matau pasaulį, taip juo gėriuosi išėjęs pasivaikščioti, pagautas saulės blykstelėjimo ar svaigaus vyšnių žydėjimo, ar vakaro snaigių pūgos… Ir kaskart – į nežinią, kaskart atrandant vis ką nors naujo.
Man Užupis – visada gyvas atradimų šaltinis, pilnas paprastų stebuklų, kuriuos tereikia mokėti pastebėti. Būna, kartais tiesiog nerandu tam jėgų, einu vienodu žvilgsniu skenuodamas erdvę, kol kas nors netikėtai švysteli – spalva, daiktas, katė, durys, dangus, kažkas tokio, kas išmuša iš tradicinio ritmo“, – sakė jis.
Anot menininko, pastaraisiais metais Užupis pateko į didelių interesų bei permainų erdvę, kuri iš esmės gali pakeisti lietuviško Monmartro sielą.
„Anksčiau buvęs tolimas žodis „gentrifikacija“ dabar tapo itin aktualus. Akivaizdu, kad prasideda naujas etapas, kurio metu jau bus pasakojamos legendos, apie tai kas buvo Užupyje kadaise, – samprotavo menininkas. – Gali būti, kad Užupio Respublika tuoj atrodys kaip spektaklis su brangiais butais, barais, parduotuvėmis ir restoranais, o dinamiškas kūrybinis gyvenimas išsikels kitur. Ar atsiras kritinė masė naujų kuriančių žmonių ir generuosis naujos iniciatyvos, ar liks tik dekoracijos ir istorijos apie Užupio Respublikos laikus? Ši mano paroda vienas iš mitų – legenda, pasakojama Užupio gyvenimo dalyvio akimis.“
Dailininkas, fotomenininkas, keliautojas ir rašytojas, Užupio Respublikos ambasadorius M.Abramavičius nuo 1998 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. M.Abramavičius yra parašęs ir savo nuotraukomis iliustravęs kelionių knygas „Punktyrai kelio paraštėse, Kelionė į Iraną 2009“, „Klajūno užrašai. Gruzija“, o pernai aistringas keliautojas išleido savo trečią knygą – „Iranas – kita Mėnulio pusė“.
M.Abramavičius yra surengęs per 50 meno parodų, sukūręs fotografijų ciklus: „Atspindžiai“, „Esminės smulkmenos“, „Aš esu aš, arba Narcizo dienoraštis“, „Sidabrinės svajonės visuomet išsipildo“, „Juokas“, „Stiklo karoliukų žaidimai“, „Žmonės yra žmonės“, „Dviese“, „Užupio fotostudijos portretai“, „Gyvas. Vilnius“, „Gruzija šypsosi“, „Užupis: mitai ir realybė“.
Menininko kūrybinės erdvės atsiveria per keliones, aitvarais pakeliamų vėliavų paveikslus, tekstus, Užupio Respublikos įvykius. Jis niekada ir niekur nebijo kurti – vizualizuoja ir įkūnija, rengia personalines parodas įvairiuose miestuose ir šalyse, stato akmeninius bokštus ir Vilnelėje, ir Norvegų jūroje, skraidina aitvarus ir Švedijoje, ir Italijoje, dalyvauja tarptautinėse dailės ir fotografijų parodose.
Šiemet M.Abramavičiaus gavo valstybinę Lietuvos kultūros tarybos stipendiją fotografijų serijai apie Užupį sukurti. Rengdamas šią parodą ir būsimą fotografijų albumą apie Užupio mitus ir realybę Marius savo archyvuose atranda vis naujų lobių ir traukia juos į dienos šviesą. O tuo pat metu ir fotografuoja vis dar gyvą ir visada įdomų Užupio gyvenimą.
„Be ko neįsivaizduojamas Užupis? – paklaustas susimąsto menininkas. – Be tos atmosferos, kuri kuria ir generuoja idėjas, veiksmus, patį Užupio Respublikos buvimą…“
M.Abramavičiaus parodos „Užupis: mitai ir realybė“ atidarymas – rugsėjo 15 d. 19 val. galerijoje „Medūza“ (Visų Šventųjų g. 9, Vilniuje). Paroda vyks visą rugsėjį, o spalio pradžioje fotografijos bus perkeltos ant išorinių Užupio meno inkubatoriaus „Galeros“ sienų (Užupio g. 2) ir bus matoma visiems praeiviams.
