Fiordai, kalnai, šiaurės pašvaistės daugeliui lietuvių tapo kasdieniu vaizdeliu, matomu pro langą. Grįžus Lietuvon gera nuotaika ir optimizmas truko lygiai vieną dieną. Ir vėl užpuolė pilka slogą primenanti savijauta, kai kiekvienas įkvėpimas reikalauja daugybės pastangų.
Norom nenorom ieškai vaistų ne nuo slogos, bet nuo pykčio, abejingumo ir kaip šešėlio iš paskos besivelkančios depresijos. Bet po arbatos ir grikių košės jėgos kuriam laikui grįžo. Ir kūrybinis pradas veržiasi kaip skystas metalas, besitaškantis iš tiglio.
Esu profesionalus skulptorius ir vėl pakalbėsiu ne apie ką kita, o apie dėmesio centre atsidūrusią Lukiškių aikštę.
2018 m. jau čia pat už durų slenksčio ir mūsų išrinktieji ruošiasi šventei. Bet nei namų, nei kokie kiti darbai šiuo klausimu jau neatlikti. Mintyse sukasi sąvoka „paskolinta laisvė“. Paskolinta Lietuva. Vokietija šiai unikaliai šventei paskolins 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės aktą – rodos, penkeriems metams...
Visi, paaukoję gyvenimus, gyvybes, šeimas už savo tautą tam tikra prasme įkainoti 500 000 eurų suma. Pasakysite, per daug! O gal jūs per mažai uždirbate? Nusipirkti ar pasistatyti namą Vilniuje kainuoja tiek pat. O vokiška tanketė „Boxer“, kurių ne vieną ir ne dešimt nusipirko Lietuvos valstybė, 8 kartus brangesnė už būsimą monumentą.
Jei kas nors manęs paklaustų, kiek kainuoja Lietuvos laisvė, negalvodamas atsakyčiau – pusę milijono euriukų. Jau vien šios aplinkybės užtenka padėti tašką. Ir vertinti Lukiškių aikštės projektą kaip neišvengiamą nesėkmę bent jau ekonomine prasme.
Bet dar norėčiau priminti, kiek konkursų (ar kitaip pasakysiu – patyčių iš menininkų) iš valdininkų būta ligi šio varianto. Buvo suorganizuoti gal keturi (tiksliai neatsimenu) niekiniai konkursiai. Viename jų teko garbė sudalyvauti pačiam ir labai nusivilti.
Manau, apie 100 išvargtų idėjų ir darbų nukeliavo į nebūtį. Negirdėjau, kad kas nors viešai atsiprašytų viso būrio apgautų kūrėjų. Ar gali save gerbianti institucija leisti sau organizuoti konkursą po konkurso, sąmoningai žinodama, kad paskelbus prizininkus tuo viskas ir pasibaigs, ir niekas nieko nestatys?
Tik kas gi nutiko, kad klerkai taip sukruto ir pasiraitojo rankoves būtent dabar? Kuo toliau, tuo gražiau. Palaimintas ir dabar vykdomas savivaldybės projektas – puikus lietuviško verslo pavyzdys. Neskelbiant jokių idėjinių konkursų, Lukiškių aikštė atiduota statybininkams į nagus. Tiems, kurie, žinoma, pasiūlė mažiausią kainą.
Tik pradėjus darbus paaiškėjo, kad suplanuotų pinigų nepakanka ir sąmata pučiasi – be abejo, ne nemokančios skaičiuoti statybų bendrovės sąskaita, bet iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenių. Pasirodo, prisidengiant šimtmečiu galima smagiai čiupti už spenių ir melžtelėti lietuvišką žalmargę. Pinigų netrūksta, darbai juda į priekį, pakištas šimtmečio bilietas atveria visas duris ir kaip musgaudis sutraiško viešumoje pasirodžiusią kritiką.
Pakalbėkime apie štai dar vieną šio puikiojo konkurso etapą, skambiai pavadintą kūrybinėmis dirbtuvėmis Lukiškių aikštei. Tik ar galima tai vadinti dirbtuvėmis, kai sąlygose net užuominos nebuvo apie pirmame etape realiai vyksiančias dirbtuves, išskyrus tai, kad šiame konkurse galėjo dalyvauti bet kas, laikantis save menininku.
Nesuprantu, kam aš studijavau 6 metus, liejau prakaitą, gavau monumentaliosios skulptūros srityje diplomą! Valstybė už mano išsilavinimą paklojo nemažą sumą pinigų. Grįžkime prie dirbtuvių. Net ir esant tokiems minimaliems reikalavimams dalyvių skaičius vos pasiekė 32.
Be abejo, iš žaidimo eliminuota Lietuvos dailininkų sąjunga su gan gausia skulptorių bendruomene. Įdomu, ar kultūros ministrė iškreipto tarpdiscipliniškumo vardan patikėtų savo gyvybę ne medikui, o sakykim, mėsos kombinato darbuotojui, atsakingam už išmėsinėjimą? Kuris atliktų eksperimentinę apendikso operaciją, deja, greičiausiai nesėkmingą.
Man patiko pačios L.Ruokytės-Jonsson išsakyta mintis apie atranką šiose dirbtuvėse: „Buvo ir tokių pasaulinių vardų kaip Kempinas, Urbonas, kurie, tiesa, į penketuką nepateko, nes jų idėjos, kad ir kokios nuostabios buvo, reikalavo ir per daug resursų, ir pačios aikštės pertvarkymo.”
Iš to aiškiai galima suprasti, kad geriausios, orginaliausios idėjos buvo atmestos kaip netinkamos. Ir pati komisija, kaip ir daugumoje kitų konkursų, atliko formalų vaidmenį pagal kažkieno pageidavimą. O dauguma save gerbiančių menininkų, tokių grandų kaip V.Urbanavičius, M.Navakas, P.Mazūras, G.Karalius, D.Matulaitė, net nedalyvavo.
Šioje situacijoje esminius kriterijus apibrėžia tiek ministrės, tiek viceministrės ir Vilniaus vyr. architekto retorikoje girdimi keli leitmotyvai.
Pirma, monumentas privalo kiek įmanoma labiau prisitaikyti prie vykdomo architektūrinio aikštės sprendimo (apie jį plačiau galite pasiskaityti A.Každailio straipsnyje „Lukiškių aikštėje rudeniniai rūkai”).
Antra, sutilpti į 500 000 euriukų su visais autorių honorarais ir memorialo gamybos bei pastatymo išlaidomis bei mokesčiais.
Na, ir trečias neesminis punktelis – darbus pabaigti iki 2018 m. gruožio 1 d. Čia ką galima pridurti – bukas projektinis mąstymas. Nesvarbu ką, kaip, su kuo, svarbu iki 2019 m. viskas turi būti baigta. O kiti memorialai – po šimto metų, jei reikės.
Kai kas sako, kad Lietuvoje nėra skulptorių, galinčių nulipdyti arklį. Nusiraminkite, bent jau aš asmeniškai, be savęs, pažįstu dar bent penketą profesionalių lipdytojų. Lietuvoje trūksta ne skulptorių, Lietuvoje kol kas nėra konkursų, kuriuose norėtųsi dalyvauti.
Deja, Lietuvos skulptūros talentai išstumti į užribį drožia antkapinius paminklus, putplastines butaforijas, dirba bronzos liejikais, statybose, uždarbiauja užsienyje. Gal tik pora išgyvena iš kūrybos.
Vidas Simanavičius yra skulptorius, dailės mokytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys
