Apie naująją operą, spektaklį, kūrybinę komandą ir solistus pakalbėsime vėliau, nes dabar skubame susipažinti su talentingu kūrėju, pirmą kartą visiškai kitokiu, nei jis pats galėjo tikėtis, būdu prisilietusiu prie operos...
Kas jums yra tapyba?
Tapyba – tai kalba, kurios negali verbalizuoti. Aš dirbu su aliejine tapyba. Čia sunku nupasakoti visą istoriją su visomis nuorodomis. – galima tik dėlioti klaustukus. Ar tai yra būtent ta nuoroda? Kaip ją perskaityti? Kodėl toks darbo dydis?
Kodėl toks pavadinimas? Kiekviena jos detalė yra svarbi. O žiūrovas turi skaityti tas nuorodas, užduoti tuos klausimus.
Esate vadinamas vienu perspektyviausiu jaunosios kartos dailininku, keliaujate su galerijomis po meno muges ir ... vis susiduriate su bažnyčia. Samsonas ir Dalila – taip pat biblinis siužetas. Ar manote, kad visuomenėje atgyja jauno žmogaus ir bažnyčios ryšys? Ar teisingiau būtų sakyti jauno žmogaus ir religijos?
Man atrodo, tas jauno žmogaus ryšys su bažnyčia ar religija visada buvo. Tik ar aš asmeniškai buvau nutolęs, ar priartėjęs, čia kitas klausimas.
Manau, kad svarbiau yra pats tikėjimas, jo svarba jaunam žmogui, o ne santykis su bažnyčia ar su religija. Pats santykis man įdomesnis tada, kai jis ateina su pagarba arba iš pagarbos.
Kaip jūs pats radote kelią į bažnyčią?
Su bažnyčia visada turėjau kažkokį santykį. Nuo paauglystės, kai pradėjau lankyti sakralinės muzikos mokyklą, man patiko tos muzikos jausmas, garsas, emocija, su erdvėmis ir visais menais. Kas žavėjo toje sakralinėje muzikoje, tai – įtaiga. Ir tas rimtas choras: sekmadienį eidavome į mišias giedoti. Man patikdavo tas jausmas, energija. Tikrai buvo kažkas ypatingo.
Nebuvau ir turbūt dabar nesu labai religingas. Net nesu priėjęs pirmosios komunijos. Bet šiai dienai mano tikėjimas yra gana stiprus. Galbūt net neteisinga sakyti stiprus, o nuolatos stiprėjantis.
Turiu draugą kunigą, su kuriuo daug bendraujame. Jis mane sustiprino, kaip ir kiti žmonės, sutikti einant per gyvenimą. Yra laikas, kai tokie dalykai tavo gyvenime ir kūryboje pasidaro dar svarbesni. Ne tiek pati religija, bet pats tikėjimo stiprumas. Tikėjimą arba turi arba neturi.
Papasakokite plačiau apie paveikslą kuris tapo „bohemiečių“ „Samsonu ir Dalila“. Apie ką jis? Koks jis?
Šis paveikslas taip pat atsirado iš bičiulystės, iš bendravimo. Ir pati tema – vyro ir moters santykis, visada buvo svarbi ir mano akyse nuolat keitėsi. Vienu momentu man įdomesnė buvo moteris, tuomet – vyras, dar vėliau – vyras, kaip menininkas, kaip tapytojas.
Čia, naudodamas kompozicijas kūriau skirtingus moters ir vyro pasaulius. Vienas, atrodo, tarsi žemyn, kitas – aukštyn galva, lyg vienas su kitu prasilenktų. Kartais juos skiria tarpas, o kartais aš juos suglaudžiu, kaip vienetą, būtent taip šitame paveiksle parodau jų, kaip moters ir vyro, vienybę, bendrumą išreiškiančią meilę. Pati apsikabinimo arba bučinio išraiška man yra kažkoks sulipimas, kuris turi ir visokių tapybinių formų...
Bet yra ir personažas šalia esančioje erdvėje. Tas paveiksle ir buvo įdomu – kelių erdvių naudojimas. Iš to ir bandžiau išgauti kažkokį nerimą. Paveiksle tai galima matyti kaip perėjimą iš vienos pusės į kitą, vystymąsi, kaip viskas „minkosi“ : iš įvairiausių dažų. Aš ir taškiau, valiau, – viską dariau, kad „išsiminkytų“ visas tas nerimas iš dažų.
Paveiksle vaizduojamas lemtingas momentas, jau pakeliui į kulminaciją. Tai yra tas suartėjimas. Čia galima matyti meilės išraišką ir bučiniais ji jau turėtų jį pilnai apsvaiginti. Tas momentas – šalia užmigimo meilės sūkuryje. Būtent šis siužetas, judviejų artumo, kuomet jie tampa dideli, herojiški, tai ir yra svarbiausia tame paveiksle.
Man įdomu, kai paveikslas ar vaizdas turi daugybę nuorodų, daugybę klaustukų: kodėl taip yra, kodėl kitaip, kas tai per laikas: ar tai yra praeitis, ar ateitis, ar taip yra visada? Kaip Paskutinė Vakarienė. Kada ji vyko? Ar prieš porą tūkstančių metų? O gal ji vyksta nuolatos? Galbūt ta situacija ir šiandien vyksta. Tos visos nuorodos ir klaustukai atsirandantys tame paveiksle man be galo svarbūs.
Ar kurdamas kada nors esate pasirinkęs klasikinės muzikos takelį? Kokį?
Tapydamas dažnai klausau muzikos. Turbūt visada. Visgi negalėčiau sakyti, kad konkretų kūrinį turi lydėti klasikinė ar, tarkime, techno muzika. Nėra tokio „kūrinio takelio“.
Paskutiniu metu tapydamas klausiausi Johno Adamso muzikos. Dažnai – Steve'o Reicho. Jo „Proverb“ yra labai gražus kūrinys. Šiandien mano klasikinė muzika ateina iš šitų kompozitorių.
Į kuriuos laikus mieliau grįžtumėte: mokyklos ar studijų? Kodėl?
Studijų metai buvo patys įdomiausi. Man mokytojas, amžiną atilsį jam, Alfonsas Vilpišauskas, sakė: „Oi, akademijoj – patys gražiausi metai“. Galvojau: tikrai? Bet kažkaip tas pasitvirtino.
Kad ir kiek ten metų – keturi bakalauro, du magistro, bet jie buvo labai įdomūs ir turiningi. Pradedant tuo, kaip stojau, kaip man buvo svarbu įstoti pirmu numeriu ir kaip man tai nepavyko – įstojau antru. Kiek pykčio kilo iš to, sakiau sau, kad aš vis tiek čia taip gerai viską padarysiu būdamas antras. Po to nusivylimai ir keiksmažodžiai iš tų profesūrų, kažkokios meilės... Atrodo esi jau suaugęs, bet dar durnas. Bet tie metai man gražiausi.
Kaip kito jūsų profesijos suvokimas?
Čia turbūt labiau kalbėčiau apie lūkesčius ar norus renkantis šią specialybę. Lūkesčiai keitėsi, aišku keitėsi.. Man atrodo, kad paauglystėje, kai reikia nuspręsti, kuo norėtum būti, man buvo paprasčiau, nes nuolat turėjau santykį su daile mamosdėka. Ji mane nuvedė į dailės mokyklą. Abu tėvai mane pastūmėjo teisinga kryptimi.
Pradžioje viskas vyko žaidimo forma, o vėliau pasidarė įdomu ir gana anksti, gal devintoje ar dešimtoje klasėje, aš jau sugalvojau, kad noriu būti tapytoju. Mane labiausiai žavėjo, turbūt dėl romantiškų paskatų, tas bohemiškas gyvenimas, laisvas, su daugeliu galimybių keliauti ir kurti. Visos tos knygos, impresionistų ar postimpresionistų istorijos, – jos kažkaip žavi. Turbūt tapybą suvokiau kažkaip keistai romantiškai.
Vėliau pradedi eiti link kažkokio tikslo, savo norų, įvairesnių galimybių keliauti, patirti, susipažinti su žmonėmis. Šiadien viskas yra įdomiau ir kitaip nei įsivaizdavau. Tuomet tai buvo kažkoks sapnų debesėlis, o dabar visa tai galima čiupinėti ir tuo džiaugtis. Pavyzdžiui, šiandien sužinojau, jog keliausiu į Kiniją. Kas galėjo pagalvoti?
Tad ar pasitvirtino jūsų lūkesčiai?
Dar jų neviršijau. Pirmuose kursuose svajojau pakliūti į vadovėlį ir tapti profesoriumi, tai šitie primityvūs įvaizdžiai dabar atrodo juokingi. Knygoje apie Lietuvos tapybą jau esu, kai kurie muziejai jau irgi turi mano darbų. Profesoriumi dar netapau, bet ar aš juo noriu būti? Pati kūryba man svarbesnė negu pedagogika. Mano pareigos – lektorius, ir man to kažkaip užtenka. Tie tikslai ir lūkesčiai, jie visada keičiasi.
Ar lengva ir kada įmanoma apversti savo gyvenimą „aukštyn kojom“ ir pasukti kitu keliu?
Visai nelengva. Žmogus yra įpratęs naudotis kažkokiais patikrintais būdais, kažkokiomis komforto zonomis ar įprastiniu gyvenimo ritmu ir dėl to versti save keistis yra ypač sunku. Ypač, kai tai reikia pergalvoti savo dieną, atsikratyti kažkokių įpročių.
Kartais pasvarstau, kad galėčiau sukurti filmą ar objektą, papildantį mano tapybos kūrinį arba iš jo išeinantį. Tam taip pat reikia labai daug įdirbio, kad pakeistum kažkokią formą ar išraišką. Ir labai daug laiko. Menininkui gerai, nes jo toks tikslas: kurti kažkaip naujai, įdomiai, ieškoti naujų formų, naujų idėjų, pasakojimų.
Ką pasakytumėte sau pačiam prieš 10 metų?
Turbūt apie tai, kas bus, kad lūkesčiai labai keisis. Norėtųsi dar priminti sau, kad bus visai kitaip, nei aš įsivaizdavau arba bus kažkaip, kaip tu net neįsivaizduoji... Kokius žmones sutiksi... Kad man pasidarytų dar įdomiau, kad dar turėčiau daugiau polėkio ir idėjų ir jas galėčiau įgyvendinti dar stipriau, kad nešvaistyčiau pastangų bergždiems ar nereikalingiems dalykams. Tiesiog mėgautis, mylėti, išgyventi, patirti – tai svarbiausia.
Kas turėjo įtakos jūsų tapybos stiliui ir jums pačiam?
Mokytojai ir visa mokykla. Man svarbu identifikuoti save kaip lietuviškosios mokyklos tapytoją, nors vis dar esu paieškose, kas yra ta lietuviška tapybos mokykla su visa jos istorija.
Turbūt reikėtų pradėti nuo „ARS“. Buvo tokia dailininkų grupė nepriklausomybės laikais, 1920-1930 metais. Jie buvo baigę prancūzų mokyklą arba atėję iš tokių mokytojų, kurios turėjo sąlytį su prancūziška mokykla. Jų koloritas, pamatymai, kompozicijos... Mano tapybos stiliui daug įtakos turi neoekspresionizmas, barokas su visa savo dinamika, turtingumu.
Mano stilių formavo ir visa Kauno dailės mokykla. Tokie profesoriai, kaip Alfonsas Vilpišauskas, Laima Drazdauskaitė. Aiškiai atsimenu pirmą pamoką pas A. Vilpišauską, kuris man davė tapyti. Aš pas jį tapiau aliejiniais dažais, ir jis po to taisė, dergėsi iš manęs, kad aš čia taip galiu...
Tapyba yra tokia klasikinė medija, labai sena, ir man kažkaip svarbu turėti studijų knygas, kurias galiu atsiversti. Ne ekranas, čiupinėta knyga – tikras dalykas, tas popierius... Renku aš visas knygas, man tas labai svarbu. Tas turėjimas, pajautimas. Tai – asmeninė kolekcija. Ir tokie dalykai mane formuoja.
Man svarbiausi yra vaizduojamasis menas ir muzika. Mėgstu teatrą, kiną. Kinas, fotografija irgi mane formavo: kaip aš juos suprantu, ką iš jų galiu pasiimti. Labai daug davė prancūziški filmai. Jean-Lucas Godardas , kurio filmuose vaizduojamas moters ir vyro santykis, man ypač patinka. Galbūt tai ne tiek veikia mano stilių, bet domina mane kaip kūrėją.
Spalio pabaigoje man bus 35 metai. Atrodo nedaug, bet kaip ir daug. Tiek ir tų patirčių sukaupta, per mokyklas, gyvenimą, pažintis, žmones, tapybines idėjas...
Skaitote nemažai lietuvių literatūros, kas jūsų nuomone, šiandienos įdomiausi?
Dabar skaitau Moniką Budinaitę. Tokia jauna autorė – naujausia mano pažintis. Negalėčiau ko nors išskirti, nei turiu kokių gebėjimų literatūrą įvertinti, – nesu nei profesionalas, nei gurmanas, besimėgaujantis tuo užrašytu žodžiu. Man pačiam sunku rašyti, dėstyti savo mintis. Kai kažką reikia parašyti, mano draugė kartais juokiasi: „Kaip tu galėjai baigti mokyklą?“. Man patinka pati vizualioji kalba, ne pats žodis, bet vizualas: kokį poveikį, kokias nuorodas gali duoti mano išsilavinimui, mano patirtimis.
Finale. Kas iš tiesų šiandien yra Andrius Zakarauskas?
Iš tiesų... labai kūrybingas klausimas. Man atrodo tas Andrius Zakarauskas yra kaip brendas, vardas. O po tuo yra žmogus su visomis savo baimėmis, galėjimais, mokėjimais pasidžiaugti, būti kiekvienu momentu. Buvimas žmogišku ir išbuvimas žmogišku man yra svarbiausia kiekvienoje situacijoje. Taip pat kaip nemeluoti, būti nuoširdžiu. Atviru.
Aš nesu kažkoks herojus, nesu Samsonas, galiūnas. Todėl aš Andrius Zakarauskas. Nors tų Andrių Zakarauskų man atrodo bent du žinojau vienam kieme. Mano tėvų draugų dukra ištekėjusi už Andriaus Zakarausko. O kažkada man skambino vienas iš mano mokytojų, išgirdęs jog Anglijoje buvo nužudytas Andrius Zakarauskas – patikrino ar mano telefonas veikia.
