„Šį vakarą šalia manęs yra mano tėvas, seneliai, tetos, dėdės ir daugybė beveidžių senojo Vilniaus žydų, kurių gyvenimas buvo nutrauktas.
Visi jie yra čia ir dabar didžiuojasi savo berniuku. Būtent dėl jų padovanojau Lietuvai savo darbų kolekciją, jų atminimui skiriu S.Bako muziejų“, – kalbėjo JAV gyvenantis vienas žinomiausių pasaulio dailininkų S.Bakas.
Vilniaus Tolerancijos centre ketvirtadienį buvo atidarytas S.Bako muziejus, skirtas šio iškilaus litvakų dailininko kūrybai.
Trečiadienį Rotušėje S.Bakui įteiktos Vilniaus garbės piliečio regalijos.
Į muziejaus atidarymą su žmona Heidy Josee, vaikais ir vaikaičiais atvykęs 84-erių tapytojas įsitikinęs, kad toks muziejus – geriausias paminklas per Antrąjį pasaulinį karą išžudytiems Vilniaus žydams. Muziejus jam kartu yra ir šeimos koplyčia, neleidžianti užmiršti nei čia gyvenusių žmonių, nei Holokausto siaubo.
Senosios žydų valgyklos vietoje šiuolaikiškai įrengtame muziejuje šiuo metu rodomi 37 dailininko kūriniai. Ankstyviausi sukurti XX a. viduryje, vėlyviausi – XXI a. pradžioje. Kiek vėliau duris atvers antroji ekspozicinė erdvė ir edukacinis centras.
Daugelyje dailininko paveikslų galima atpažinti gimtojo miesto sienas ir gatves. Tiesa, dažniausiai tai griuvėsiai ar sudaužytų skulptūrų liekanos, primenančios tuos gipso skulptūrų fragmentus, kuriuos iš bombų sugriautų Vilniaus namų buvo surankiojusi jo piešimo mokytoja.
Laikus, kai su seneliais vaikščiojo gimtojo miesto gatvėmis ir skverais, dailininkas sakė drąsiai galintis pavadinti rojumi.
Tačiau patekęs į getą jis miesto už jo ribų beveik nematė, nes išeinantys į gatves langai buvo užmūryti plytomis.
Pasakojama, kad S.Baką tėvas iš geto išnešė maiše.
– Ar sunku buvo sugrįžti į Vilnių? Juk į Vokietiją labai ilgai neišdrįsote nuvažiuoti? – paklausiau S.Bako.
– Kaip ir daugumai žmonių, man nuolat prieš akis dažnai iškyla svarbios gyvenimo akimirkos, kurios sukelia prieštaringus jausmus. Vilniuje atgyja ir šviesiausi, ir skaudžiausi prisiminimai. Kai aš bėgau iš čia 1945 metais, tikrai maniau, kad niekada gyvenime nebegrįšiu.
Bet taip nutiko, kad būtent čia sutikau neįtikėtinai šviesius žmones, kurie išsaugojo mano gyvybę rizikuodami ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybe.
Jie nestovėjo nuošalyje, nebuvo vien stebėtojai, bet aktyviai veikė, keitė istoriją.
Miesto vaizdai man įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. Prieš kelias dienas vakarieniavome restorane netoli Šv.Kotrynos bažnyčios. Aš sėdėjau prie stalo ir žiūrėjau į namą, kuriame užaugau. Puikiai prisiminiau, kad slapsčiausi kaip tik tame name, kuriame dabar įsikūręs tas restoranas. Kaip tai dar pavadinti, jei ne siurrealizmu?
Matyt, neatsitiktinai priklausau keisčiausius vaizdinius mėgusių tapytojų šeimai – nuo Hieronymo Boscho iki Rene Magritte’o, Salvadoro Dali.
– Per karą praradote ir artimuosius, ir gimtinę. Kaip jums pavyko surasti savo vietą gyvenime ir mene?
– To paties būtų galima paklausti žmogaus, kuris užsukęs į parduotuvę nusiperka loterijos bilietą ir netikėtai išlošia daug pinigų. Man tiesiog neįtikėtinai pasisekė. Juk daugybė gabių, talentingų žmonių neturėjo net galimybės sužinoti, ką jie būtų galėję nuveikti. O aš gavau tokią progą.
Kai 1944 metais sovietai išvijo vokiečius iš Vilniaus, turėjau būti atskirtas nuo mamos. Mane norėjo išsiųsti į kažkokią genijų mokyklą Maskvoje.
Tai būtų buvusi siaubinga tragedija. Praradus visą savo šeimą prarasti dar ir mamą, išvažiuoti į kažkokią sovietinę mokyklą? Baisu net pagalvoti.
Bet mums tuomet pavyko pasislėpti ir pabėgti nuo sovietų. Mes išlošėme vos kelias valandas, kol jie dar nepradėjo mūsų ieškoti, ir perėjome sieną. Pasisekė.
Esu įsitikinęs, kad esu laimės kūdikis. Savo pirmą rimtą parodą Romoje surengiau būdamas vos dvidešimt šešerių. Ji buvo labai sėkminga. Ar tai nėra banali sėkmės istorija?
– Kodėl nusprendėte dovanoti daugiau nei šimtą darbų Vilniuje įkurtam muziejui? Juk kitais metais S.Bako galerija turėtų būti atidaryta Hjustono Holokausto muziejuje JAV?
Ar jūsų šeima nepriekaištavo dėl tokios brangios dovanos?
– Vilniaus muziejus man ypatingas, nes šioje vietoje aš išvydau pasaulį, čia gyveno mano šeima. Esu tarp tų penkių procentų šio regiono žydų, kurie išliko po Holokausto.
Mano galerija JAV taip pat įsikurs Tolerancijos centre, tik tas centras gerokai didesnis, nes Hjustone gyvena apie penkis milijonus žmonių.
Nors jau seniai pragyvenu vien iš savo meno, visada jaučiau, kad mano darbai turi priklausyti žmonėms. Juk juose pasakoju istorijas, kurios neturėtų būti užmirštos. Mano parodas mielai lanko jauni žmonės. JAV tokių žiūrovų – ne šimtai, o tūkstančiai. Jie gal ir nedaug žino apie Holokaustą, bet kasdien susiduria su neapykanta, rasizmu, nacionalizmu.
Mano paveikslus parduoda Puckerio galerija Bostone – daug jų turi ir mano šeima, tačiau aš po truputį surinkau šią nemažą savo kūrybos kolekciją, kurią galiu padovanoti Vilniui.
Iš tiesų netgi nedrįsau tikėtis, kad galėsiu savo akimis pamatyti šio muziejaus atidarymą.
– Kada ir kodėl nusprendėte tapti dailininku?
– Buvau trejų ar ketverių metų, kai senelė nusiuntė mano piešinį savo broliui į Berlyną. Jis buvo žinomas Vokietijos intelektualas, poetas, tapytojas, muzikantas ir vertėjas Arnoldas Adelis.
Brolis parašė, kad šis vaikas turi talentą ir taps dailininku, todėl neturi užsiimti niekuo kitu, tik menu.
Nuo tada visa mano šeima elgėsi su manimi kaip su menininku.
O aš pats norėjau prekiauti saldainiais gatvėje. Atsimenu, Vilniaus gatvėje juos pardavinėjo žmogus su mažyte beždžionėle. Buvau įsitikinęs, kad tai pats puikiausias darbas.
Aš svajojau būti ir ugniagesiu. Ugniagesiai turėjo įspūdingą mašiną ir važiuodami skambindavo varpais.
Taip, aš turėjau gabumų dailei, bet daug vaikų jų turi. Nebuvo jokių garantijų, kad iš tiesų tapsiu dailininku.
Bet man vėl pasisekė. Šalia manęs visuomet atsirasdavo sumanūs ir mokantys įkvėpti žmonės.
Pavyzdžiui, Vilniaus gete buvo garsus poetas Avromas Suckeveris, itin gerbiamas žydų bendruomenėje. Jis domėjosi tuo, ką aš dariau, ir surengė pirmąją mano darbų parodą.
Taigi viskas klostėsi savaime. Vaikų pasaulis – daug paprastesnis. Kai viena mano dukrų buvo ketverių metų, nuolat klausinėdavo savo draugų, kokius paveikslus tapo jų tėčiai. Mat jai atrodė, kad visi tėvai turi būti tapytojai.
– Šįsyk į Lietuvą atvykote su žmona, vaikais ir vaikaičiais. Kodėl turėdamas tokią gausią šeimą tapote kasdien, be jokių laisvadienių?
– Jei reikėtų tą kūrybos procesą nusakyti vaizdu, įsivaizduočiau save kaip mažą berniuką, stovintį prie tamsios jūros ir mažu šaukšteliu bandantį pripilti į mažą kibirėlį jūros vandens.
Angliškai kibirėlis – „bucket“, bet ant šio kibirėlio tik trys raidės „bak“. Tai aš darau kasdien – iš baisios tragedijos jūros bandau pasisemti įkvėpimo kasdieniam darbui.
Ne visi paveikslai man patinka, dažnai apninka kankinantys vaizdiniai ir sapnai. Tačiau žinau, kad turiu tai daryti.
Pradedu dirbti aštuntą ryto ir dirbu kiekvieną savaitės dieną – po šešias, septynias valandas. Net jei ne visada turiu noro tapyti.
Griežta disciplina mane palaiko, teikia prasmę mano gyvenimui, nes būtent kūryba padeda suvokti, kas aš esu. Tokia proto mankšta man padeda išlikti sveikam.
Žmona iš karto suprato, kad mūsų santuoka bus šiek tiek poligaminė, – ji, aš ir tapyba. Nuoširdžiai jos atsiprašau už visą tą iš šeimos pavogtą laiką. Tačiau mano klajonių po pasaulį tikslas visuomet buvo vienas – surasti geriausias sąlygas savo kūrybai. Jas radau ne Izraelyje, ne Europoje, o JAV. Kartu su žmona.
– Nemažai dailininkų žmonų savo vyrus iš dirbtuvių išvilioja skaniais pietumis. Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas? O gal prisimenate kokių nors skanėstų iš vaikystės?
– Prieš karą Vilniuje su senele kiekvieną savaitę gerdavome arbatą su pumpernikeliais (rugine duonele. – Red.) ir medumi. Mūsų virėja buvo rusė, tad prisimenu rusiškus patiekalus.
Bet karo metais tekdavo badauti, pasitenkinti ir pupomis, ir bulvių lupenomis.
O mėgstamiausias patiekalas? Turbūt omletas.
Iš tiesų labai mėgstu kiaušinius. Visokiausiais pavidalais. Net ir tuos, kurie visai mažyčiai, juodi ir vadinami ikrais.
Mano žmona yra labai gera kulinarė ir keletą kartų per savaitę paruošia iš tiesų puikių patiekalų. Tiesa, ne visada galiu juos deramai įvertinti, nes esu kaimiškos virtuvės specialistas, o žmona – prancūzų ir tarptautinės virtuvės subtilybių žinovė.
Beje, man geriau sekasi tapyti, kai esu alkanas. Tuomet dirbu gerokai greičiau.
Pirmąją parodą surengė būdamas vos devynerių
S.Bakas gimė 1933 metais rugpjūčio 12-ąją Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jam teko su tėvais gyventi Vilniaus gete, žydų darbo stovykloje, su mama slapstytis Bernardinų vienuolyne, vėliau bėgti nuo sovietų. Tėvas sūnų iš geto išnešė maiše, o pats buvo sušaudytas Paneriuose likus vos kelioms dienoms iki išlaisvinimo.
Nuo 1945 m. dailininkas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje. 1948 m. emigravo į Izraelį, mokėsi Bezalelo meno ir dizaino akademijoje. Vėliau Paryžiuje baigė Aukštąją dailės mokyklą, gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, o nuo 1993 m. – JAV, Bostono priemiestyje.
1942 m. rašytojo A.Suckeverio sumanymu Vilniaus gete buvo surengta pirmoji tuomet devynerių metų berniuko S.Bako piešinių paroda, kurioje išryškėjo neeilinis vaiko talentas.
Nuo 1959 m. S.Bakas rengė personalines parodas įvairių pasaulio miestų – Romos, Londono, Paryžiaus, Monrealio, Jeruzalės – privačiose galerijose, muziejuose, universitetuose.
Nuo 2001 m. net kelios S.Bako kūrybos parodos buvo surengtos Vilniuje. Apie šį dailininką yra išleista daugiau nei dešimt knygų, sukurti keli dokumentiniai filmai. 2009 m. lietuviškai pasirodė dailininko knyga „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“, kurioje jis pasakoja apie savo vaikystės miestą ir jam brangius žmones.
