Europos kolekcininkų patriarchas: „Neieškau šedevrų, perku tai, kas patinka“ RINKINYS. Italų kilmės vokietis E.Marzona garsėja viena įspūdingiausių XX a. avangardo kolekcijų pasaulyje

„Mano dukra vos gimusi tapo kolekcininke. Visi mano draugai menininkai – Bruce’as Naumanas, Solas LeWittas ir kiti – ta proga atsiuntė dovanų meno kūrinius“, – sakė garsusis kolekcininkas Egidio Marzona.

Egidio Marzona Italijoje šalia savo senelio namų įkūrė skulptūrų parką, kuriame galima apžiūrėti garsių modernistų kūrinius.<br>LR archyvo nuotr.
Egidio Marzona Italijoje šalia savo senelio namų įkūrė skulptūrų parką, kuriame galima apžiūrėti garsių modernistų kūrinius.<br>LR archyvo nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Egidio Marzona Italijoje šalia savo senelio namų įkūrė skulptūrų parką, kuriame galima apžiūrėti garsių modernistų kūrinius.<br>LR archyvo nuotr.
Egidio Marzona Italijoje šalia savo senelio namų įkūrė skulptūrų parką, kuriame galima apžiūrėti garsių modernistų kūrinius.<br>LR archyvo nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vienas garsiausių Europos kolekcininkų Egidio Marzona Vilniuje žvalgėsi, kuo galėtų papildyti savo rinkinį.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vienas garsiausių Europos kolekcininkų Egidio Marzona Vilniuje žvalgėsi, kuo galėtų papildyti savo rinkinį.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Egidio Marzona Italijoje šalia savo senelio namų įkūrė skulptūrų parką, kuriame galima apžiūrėti garsių modernistų kūrinius.<br>LR archyvo nuotr.
Egidio Marzona Italijoje šalia savo senelio namų įkūrė skulptūrų parką, kuriame galima apžiūrėti garsių modernistų kūrinius.<br>LR archyvo nuotr.
Egidio Marzona ir jo sūnus Danielis – vienas įtakingiausių Berlyno galerininkų.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Egidio Marzona ir jo sūnus Danielis – vienas įtakingiausių Berlyno galerininkų.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Šiame pastate Dresdene (Vokietija) įsikurs E.Marzonos XX amžiaus avangardo archyvas ir tyrimų centras.<br>LR archyvo nuotr.
Šiame pastate Dresdene (Vokietija) įsikurs E.Marzonos XX amžiaus avangardo archyvas ir tyrimų centras.<br>LR archyvo nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Pokalbis apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą "Vartų" galerijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vienas garsiausių Europos kolekcininkų Egidio Marzona Vilniuje žvalgėsi, kuo galėtų papildyti savo rinkinį.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vienas garsiausių Europos kolekcininkų Egidio Marzona Vilniuje žvalgėsi, kuo galėtų papildyti savo rinkinį.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Rūta Mikšionienė, „Lietuvos rytas“

Jan 25, 2018, 8:04 PM

Italų kilmės vokiečių kolekcininkas E.Marzona, kurio sukauptas meno rinkinys garsėja kaip viena įspūdingiausių privačių XX a. avangardo kolekcijų pasaulyje, Vilniuje lankėsi „Vartų“ galerijos kvietimu.

Intriguojantį pokalbių ciklą su žinomais meno kolekcininkas rengianti galerija neapsiriboja vien Lietuva. Su vienu solidžiausių mūsų šalies kolekcininkų ir mecenatų Rolandu Valiūnu savo požiūrį į kolekcijų formavimą publikai jau atskleidė latvis Janis Zuzanas bei estas Riivo Antonas.

Dar viename pokalbyje dalyvavo Europos kolekcininkų patriarchas E.Marzona ir jo sūnus Danielis – vienas įtakingiausių Berlyno galerininkų. 73 metų E.Marzona davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.

– Į Vilnių atvykote su sūnumi, kuris irgi sukasi meno pasaulyje. Ar sąmoningai stengėtės jį įtraukti į meną?

– Ne. Net priešingai. Danieliui buvo svarbu daryti ką kita nei jo tėvas. Jis ilgą laiką studijavo filosofiją ir sociologiją. Sėkmingai dirbo toje srityje.

Tačiau vieną dieną atėjo pas mane ir pasakė, jog mėgsta tai, kuo pats užsiima, bet jam būtų smalsu patyrinėti ir meno pasaulį. Jis paklausė, ar, mano manymu, tai geras sumanymas? Tuomet ir pasakiau: kodėl gi ne?

Šiaip stengiausi nedaryti įtakos savo vaikams. Net ir dukrai, kuri yra menininkė. Turiu du vaikus. Mano sūnus dvigubai vyresnis už dukrą. Ji yra dvidešimt trejų, o Danielis – keturiasdešimt aštuonerių. Tai dvi skirtingos kartos. Bet tai gerai. Jie man suteikia naujų idėjų.

Man nesvarbu, ar jie bus taksi vairuotojai, ar dar kas nors. Svarbu, kad būtų laimingi. Vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo, – kad jie galėtų daryti tai, ką mėgsta ir sugeba, ir būtų laimingi.

– Jūs pats atsisakėte eiti tėvo pėdomis. Gal dabar jau gailitės, kad gyvenimą skyrėte menui?

– Ne. Mano tėvas turėjo betono gamyklą, tačiau aš nenorėjau perimti jo kompanijos.

Norėjau rasti savo kelią. Kadangi daug laiko praleisdavau Diuseldorfe, ten susipažinau su galerininku Konradu Fischeriu. Jis buvo vienas pirmųjų iš tų, kurie atvežė konceptualų ir minimalistinį Amerikos meną į Europą. Tie kūriniai mane sudomino.

Vis galvojau, ką visa tai galėtų reikšti? Taigi mano susidomėjimas menu buvo nulemtas paprasčiausio smalsumo. Man iki šiol patinka tie klausimai, kurie lieka už kūrinių – manifestai, idėjos, tie efemeriški dalykai, kurie ir yra tikrasis meno pagrindas.

Įkūriau leidyklą, kurioje išleidau daug knygų apie modernųjį meną. Ypač daug apie Bauhauso mokyklos idėjas. Kadangi niekuomet nebuvau mokęsis meno istorijos, ši leidykla ir buvo mano studijos. Keliavau po pasaulį, kad galėčiau susitikti su dar gyvais to judėjimo menininkais. Aplankiau Pietų Ameriką, Kanadą, Izraelį ir daugybę kitų vietų.

– Ir visai netyčia surinkote įspūdingą kolekciją?

– Niekada nesvajojau apie savo meno kolekciją, bet staiga supratau, kad jau esu kolekcininkas. Nes man kolekcija – ne brangenybių rinkinys, o tam tikro laiko paveikslas.

Mano kolekcija visuomet yra tarsi enciklopedija, tarsi pasakojimas apie laiką, kai menininkai gyveno ir kūrė. Todėl pirmiausia ieškau dalykų, kurie galėtų užpildyti baltas dėmes meno istorijos mozaikoje. Tam skiriu daug laiko.

– Tam prireikia ir daug pinigų. Ar tikrai vertėjo tiek jų išleisti meno kūriniams?

– Mano gyvenimas iš tiesų buvo geras, su niekuo nenorėčiau juo keistis. Pilnas puikių idėjų, nuostabiausių pokalbių. Pažinau daugybę įdomių žmonių visame pasaulyje. Todėl esu įsitikinęs, kad nugyvenau nuostabų gyvenimą, nors dažnai jis buvo ir gana sunkus.

Kaip kolekcininkas, aš esu laimingas, kad galiu visuomenei perteikti savo patirtį, savo darbą ir atiduoti visus tuos meno kūrinius. Todėl ir padovanojau savo rinkinį muziejams. Priklausau kolekcininkų kartai, kurie nesidomi investicijomis ir pinigais, besisukančiais meno rinkoje. Dauguma mano kartos kolegų konkuruodavo dėl idėjų, o ne dėl pinigų.

Aš pats vis dirbu, nes labai domiuosi minėtomis baltomis dėmėmis. Viena jų – Rytų pasaulis. Tai iki šiol beveik nežinomas meno pasaulis ir Europai, ir JAV. Aš jį tyrinėju. Tam skyriau savo laiką ir būdamas čia, Vilniuje. Bandau atrasti ką nors ir šiame mieste.

Vienas įdomių mano pirkinių buvo lenkų avangardo archyvas-biblioteka, kurį įsigijau Varšuvoje. Jį surinko neturtingas pianistas. Net Lenkijos nacionalinė biblioteka neturi šių dokumentų.

Pastaruosius dešimt metų žvalgausi po Rytų pasaulį, taip pat ir po Pietų Ameriką.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad jūsų gyvenimas nebūtų toks įdomus be meno?

– Taip. Aš gimiau Vokietijoje, bet esu italas. Ir iki šiol esu italas, kaip ir mano sūnus ir anūkė. Visa šeima. Mano protėviai Vokietijoje įsikūrė XIX amžiuje, bet mes niekuomet nekeitėme tautybės. Gimiau per karą, tai buvo sunkus metas.

Vokiečių – mano motinos kalba. Aš kalbu ir itališkai, bet kai atvažiuoju į Italiją, kur turiu namus, – esu ten svetimšalis, vokietis. O kai grįžtu į Vokietiją – taip pat esu svetimas, italas. Taip visą laiką.

Esu sumąstęs tokią teoriją, kad iš tiesų aš visuomet norėjau sukurti savo pasaulį – ir juo tapo menas. Ten aš nesijaučiu svetimas. Todėl visas mano kosmosas – tai meno pasaulis.

Pavyzdžiui, futbolo rungtynėse manęs visuomet klausia: aš už Vokietiją ar už Italiją? Negaliu pasakyti. Aš mėgaujuosi žaidimu, o ne tuo, kokia žaidėjų tautybė.

– Jūsų vaikai – taip pat kolekcininkai? Jie neprieštaravo, kad savo lobius dovanojote muziejams?

– Abudu turi kolekcijas. Kai sūnui buvo šešiolika ar septyniolika, jis domėjosi kairiosios pakraipos politika. Tuomet man sakydavo, kad kvaila išleisti tiek daug pinigų menui. Juk galima visai pigiai nusipirkti bilietą į muziejų ir nueiti ten pasižiūrėti kūrinių.

Jis tuomet nesuprato, kad aš tiesiog privalau tai daryti, nes tai yra mano gyvenimas. Bet vėliau jis pakeitė savo nuomonę. Kai pirmą kartą kartu nuvykome į JAV, jam buvo gal dvidešimt dveji. Kartu vaikščiojome po galerijas, po Soho rajoną. Jis pradėjo kartoti, kad jam patinka ir tas, ir kitas darbas. Kai kuriuos aš jam nupirkau. Tai ir buvo jo kolekcijos pradžia.

O mano dukra vos gimusi tapo kolekcininke. Visi mano draugai menininkai – B.Naumanas, S.LeWittas ir kiti – ta proga atsiuntė dovanų meno kūrinius. Taigi ji turi kolekciją nuo pat gimimo.

Prieš dovanodamas savo kolekciją Vokietijos muziejams aš leidau vaikams išsirinkti meno kūrinius, kuriuos jie norėtų turėti. Danielis visuomet pasikliauna intelektu ir rinkosi praktiškai. O dukra – labiau emociškai. Mes turėjome savo namuose Italijoje didžiulį Claeso Oldenburgo darbą. Ir tai buvo pats pirmas kūrinys, kurį ji išsirinko, nes jis buvo susijęs su jos vaikyste.

– Kai papildote kolekciją, ar renkatės tą menininko darbą, kuris yra didesnės meninės vertės, tikras šedevras?

– Apie meninę vertę kalbame, kai rūšiuojame ar interpretuojame meną. Man tai nelabai rūpi. Man nėra svarbu, ar tas darbas yra laikomas šedevru, ar nėra jokia kūrybos viršūnė. Aš visu tuo netikiu, nes nesu religingas. Visos tos teorijos ir klasifikacijos paremtos tik tikėjimu, niekuo daugiau.

Daugelis žurnalistų yra klausę, koks yra mano mėgstamiausias darbas kolekcijoje ar kokia mėgstamiausia knyga. Neįmanoma to pasakyti. Tai fetišizmas.

Man atrodo, kad daug svarbesnis dalykas yra ne meno vertė, o meno kritikos vertybės, meno rinkos vertybės ir visuomenės vertybės. Juk mes gyvename sistemoje, kuri nubrėžia mums ribas ir mes priimame tas ribas.

Aš turiu savo kosmosą, aš nepriklausomas nuo tautybės, nuo rinkos. Nes aš tikiu menu. Aš tikiu, kad menas yra labai svarbus dalykas. Tai svarbiausia.

– Sakėte, kad jūs nesate religingas.

– O taip, aš tikiu menu. Bet tik menu.

Brangios dovanos Vokietijai

(Datos ir faktai)

Kolekcininkas, mecenatas, knygų apie meną autorius, italų kilmės vokietis E.Marzona gimė 1944 m. Bylefelde, Vokietijoje, šiuo metu gyvena Berlyne.

Jo senelis atvyko iš Italijos į Vokietiją XX a. pradžioje, o tėvas turėjo nuosavą betono gamyklą. E.Marzonos nežavėjo verslas, jis pasuko į meno pasaulį. Savo senelio gimtinėje, giminės rezidencijoje „Villa di Verzegnis“ Italijoje, netoli Venecijos, jis įkūrė įspūdingą skulptūrų parką, kurį galima nemokamai lankyti visą parą.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje E.Marzona pradėjo domėtis ir pirkti meno kūrinius iš savo draugo galerininko K.Fischerio. Vėliau jis įkūrė leidyklą, kuri leido meno istorijos knygas. Pagrindinis dėmesys joje buvo skiriamas XX a. avangardo ir moderniojo meno srovėms atstovaujantiems kūrėjams. Kolekcininkas pats rinko medžiagą apie to meto dailininkus, pradėjo su daugeliu jų draugauti ir kolekcionuoti jų darbus.

Kadangi pats rinko informaciją savo leidiniais leidiniams, E.Marzona sukaupė didžiulį archyvą, kuriame galima rasti medžiagos apie XX a. menininkus, judėjimus, meno raidos laikotarpius.

Jį ypač domino Bauhauso architektūros ir taikomosios dailės mokykla, kuri veikė Vokietijoje 1919–1933 metais. Joje dėstė žymiausi to meto Europos modernistai. Su Bauhauso judėjimu susijusiems dokumentams saugoti kolekcininkas įsteigė archyvą, kurį šiuo metu sudaro apie 40 tūkst. laiškų, fotografijų, dizaino objektų, laikraščių ir katalogų.

E.Marzona surinko ir didžiulę konceptualaus, minimalistinio ir skurdžiojo meno („arte povera“) kolekciją. 2002 m. ją padovanojo valstybiniams Vokietijos muziejams.

Šiuo metu kolekcininkas kuria solidų meno studijų centrą Dresdene. Jo pagrindas – E.Marzonos sukauptas XX a. meno archyvas, apimantis Vienos secesiją, dadaizmą, futurizmą, ekspresionizmą ir kitus judėjimus, gyvavusius iki postmodernizmo.

Archyve yra beveik milijonas objektų. Tai ir menininkų laiškai, ir rankraščiai, ir publikacijos, taip pat vertingi meno kūriniai – piešiniai, paveikslai ir objektai. 2016 m. E.Marzona archyvą padovanojo Dresdeno muziejų kompleksui „Staatliche Kunstsammlungen“, kurį sudaro 14 įvairių muziejų, archyvas ir biblioteka.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kada ir kaip baigsis VVT vairuotojų streikas?