Darbuose – epochos pilkuma
Sausakimšoje galerijoje susirinkę žiūrovai į R.Urbono ((1963–1999) fotografijas žvelgė kaip į praeitin nuslinkusio laiko ženklus. Jo artimiausi bičiuliai prisiminė, kaip šis pilkos sovietmečio kasdienybės magu vadinamas kūrėjas fotografuodavo skurdžią ir nykią to meto aplinką visiškai nesureikšmindamas to, ką daro.
Akylesni vertintojai jau tada R.Urbono fiksuojamų objektų sangrūdose įžvelgdavo alternatyvaus gyvenimo atšvaitų. Atsitiktiniai vaizdai, patekę į jo regos lauką ir susilieję į visumą, įgaudavo mistinę prasmę. Dabar tai - savotiškas sovietmečio epochos fotometraštis, pasakantis galbūt net ir daugiau nei istorikų studijos.
R.Urbono stilius neįspraudžiamas į apibrėžimų rėmus. Jis fotografuodavo padrikai, vienu metu kurdavo skirtingus ciklus, jo žvilgsnis krypdavo į tarsi įprastus, kitiems nereikšmingus daiktus, miestelių kasdienybę. Fotografijos persmelktos melancholiška, kiek pesimistiška estetika, tai greičiau jausenos, nei technika.
„Ši R.Urbono kūrybos ypatybė mane labiausiai žavi. Tokių gyvenimo fiksuotojų anais laikais būta ir daugiau, bet ne visi apčiuopdavo dvasią. Jo fotografijos – lyg pilkosios skylės, įtraukiančios į laiko erdvę, kurioje nebuvo nei praeities, nei ateities, netgi dabartis atrodė nereali. Dabar jos vėl mus veikia kaip socialinė akupunktūra“, - per parodos atidarymą pažymėjo eseistas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas.
Rytprūsiuose - laiko ženklų paieška
Galerijos šeimininkė Andželika Baroti be R.Urbono sunkiai įsivaizduoja XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Klaipėdos meninio gyvenimo panorama: „Jis buvo ryškus ir pastebimas, daugiabriauniu talentu apdovantas menininkas. Istorinių ir dvasinių laikmečio ženklų ieškojo Rytprūsiuose“.
Unikalūs kadrai, primenantys R.Urbono išvykas į Kaliningrado sritį, užfiksuoti dar tuomet, kai lietuviams jokių vizų į „uždraustu Europos kambariu“ vadintą Rusijos anklavą nereikėjo. Sąlyčio su kaimynystėje išnykusia ir toliau aktyviai naikinama Rytprūsių kultūra potyris jam, regis, buvo itin svarbus.
Klajonės su R.Urbonu įsirėžė į atmintį vokietei Ruthai Leisewittz: „Kartais visą dieną važinėdavome senomis vokiškomis alėjomis, akmenimis grįstomis gatvėmis – jis tik žvalgėsi, stengėsi įsidėmėti vietoves, stoteles, bažnyčių griuvėsius. Kai kurie vaizdai nepaleisdavo ilgai – grįždavo atgal ir vėl juos fotografuodavo“.
Kitokios būties dimensijos
Tai, kas kitiems atrodė nuobodu, pilka ir varė į neviltį, buvo R.Urbono alternatyviosios kūrybos laikas ir erdvė. Jis nesistengė apnuoginti sovietmečio nykumos, tiesiog fotografuodavo viską, ką matė aplink save nostalgijos, paslapties, liūdesio dėl slenkančio laiko sklidinomis akimis.
„Kasdienybės alchemiko, Rytprūsių ciklo autoriaus, mitinio Gliukų teatro dokumentalisto nuotraukos mus išplėšia iš pasaulio tėkmės ir panardina į kitokią būties dimensiją - anapus žodžių, ten, kur jau nebėra to, kas buvo“, - taip R.Urbono kūrybą apibūdina klaipėdietis filosofas Tomas Kiauka.
Klaipėdoje įsiliejęs į avangardinio meno grupę „Doooooris“ (1989−1995) R.Urbonas ir jo kolega Remigijus Treigys metė iššūkį „nuobodulio estetikai“ . Tapytojai Arvydas Karvelis, Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas apipaišytas ir sukarpytas R.Urbono ir R.Treigio nuotraukas, dažniausiai nepavykusias, paversdavo intriguojančiais ir konceptualiais koliažais.
Ilgai neturėjęs nuosavos studijos R.Urbonas fotografuodavo ir ryškindavo nuotraukas ankštame kambaryje. Šis uždaras pasaulėlis jam buvo tapęs universalia visata – aplinka, daiktai, apšvietimas, gyvenimiška buitis fotografuojant jo kūryboje įgaudavo magiškus pavidalus.
Kūrėjo pasaulis traukėsi
„Fotografija Raimundui buvo gyvenimo būtinybė. Jis norėjo, jog kiekvienas darbas perteiktų būsenos arba akimirkos jausmą. Ši diena pateikė viena, kita duos kita. Jo fotografija - fragmentiška. Tokia yra ir mūsų būtis - įvairūs padriki fragmentai be koncepcijos ir tąsos“, - kalbėjo R.Urbono bendražygis R.Treigys.
R.Urbono kūrybą tyrinėjęs menotyrininkas Ignas Kazakevičius jį prisimena kaip sąžiningą kūrėją: „Jis niekada nemeluodavo. Ir ne tik dėl to, kad nerežisuodavo kadrų. Visada galima parodyti kokį nors kampelį gražiau nei jis atrodo, bet Raimundas buities natūrą, išlukštendavo taip, kad ji ir dabar neatrodo banali“.
Netikėta R.Urbono žūtis sutapo su jį tuo metu slėgusiomis bėdomis – Vokietijoje bankrutavo leidėjai, žadėję išleisti jo Rytprūsių albumą, dingo visi negatyvai, teko ieškotis į kitos studijos. Pajūrį siaubiant uraganui „Anatolijus“, fotomenininkas grįždamas namo nukrito į Dangės upę ir nuskendo.
R.Treigys absurdiškoje tragedijoje įžvelgia ne tik atsitiktinumų virtinę, bet ir fatališką likimo pirštą: „Vos tik euroremontai ėmė naikinti romantiką, kurią jis įžvelgdavo ankštose palėpėse, aptriušusių kambarių, interjeruose ir nugyventų senų namų fasaduose, pasaulis pasitraukė nuo Raimundo“.
R.Urbonas fotografija rimčiau susidomėjo 1985 metais. Pastebėtas buvo priimtas į Lietuvos fotomeno sąjungą (1988). Pelnė Vengrijos fotografijos meno sąjungos medalį už fotografiją „Portretas prie lango“ (1986), prizą Lenkijoje už fotografiją „Pagarba Jozefui Sudekui“, premiją Ispanijoje už fotografiją „Lėlės“ (1989).
Fotomenininko kūrinių įsigiję kolekcininkai Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo kūrybą primena Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro išleista knyga „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ (sudarytojai I.Kazakevičius ir R.Treigys).
