Tamsioji žinomo dailininko Vytauto Jurkūno pusė – vaišės su litru gero tušo

Nors dailininkai savo žiūrovus galerijoje pasitinka tik per parodų atidarymus, tačiau Vytautas Jurkūnas jų laukia kasdien. Ir ne vienas – su žmona, šunimi ir visais penkiais anūkais.

Dailininkas Vytautas Jurkūnas: „Juodas piešinys – velniškai išraiškingas“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dailininkas Vytautas Jurkūnas: „Juodas piešinys – velniškai išraiškingas“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Jurkūnas dirba.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vytautas Jurkūnas dirba.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vytauto Jurkūno Mūza (žmona). Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vytauto Jurkūno Mūza (žmona). Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Litras tušo“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Rūta Mikšionienė

Mar 15, 2018, 12:06 PM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:38 PM

Vilniaus Grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ atidarytoje V.Jurkūno parodoje „Litras tušo“ menininko šeima – kaip ant delno. Tiksliau – parodos autoriaus nupiešta tiesiai ant sienos.

Ypač retai parodų salėse savo darbus rodantis V.Jurkūnas publikai geriau labiau pažįstamas kaip karikatūrų ir komiksų piešėjas, kuris „Lietuvos ryto“ dienraštyje šmaikščiai komentuoja politines bei socialines aktualijas ir iliustruoja J.Erlicko feljetonus. 

Šiuo metu Vilniaus Halės turgavietėje galima pamatyti ir Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo išvakarėse atidarytą parodą „Šeimos albumas. 100+1“ . Ten – ryškiaspalviai „Lietuvos ryto“ dailininko komentarai Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo temomis.

O galerijoje „Kairė-dešinė“ rodomuose darbuose – spalvų ypač nedaug. Šiai parodai menininkas atrinko 2014–2018 metais pastele, pieštukais, akvarele ir tušu sukurtus piešinius. 

– Jūs labai seniai esate rodęs personalinę parodą. O dabar staiga – net dvi. Ir Halės turguje, ir galerijoje „Kairė-dešinė“. Kas nutiko?

– Ateina laikas, kai gali nusipirkti gero popieriaus, gero tušo ir gerų teptukų. Teptukų taip už kokius 500 dolerių. Tai kodėl nepradėti piešti? Yra ir toks teptukas, kurį pamerki, ir visas buteliukas tušo į jį susigeria.

Kadangi paroda vadinasi „Litras tušo“, tai čia rodomi vien piešiniai tušu. Atskleidžiamas juodos spalvos grožis su visomis iš to išplaukiančiomis užuominomis. (Šypsosi į ūsą).

Kalbant rimčiau, tai aš tiesiog pripiešiau visą kalną piešinių ir supratau, kad jau reikėtų padaryti parodą. Vyresnis sūnus neįspėjęs net iš Bostono atskrido. Prieš porą dienų atidarau duris – stovi. Atvažiavo padėti parodą sukabinti. 

Jis grafikos bakalaurą Dailės akademijoje baigė, o vėliau bankininkyste užsiėmė. Kuo užsiima jaunesnis sūnus? Jis – kompozitorius.

Beje, turguje mano paroda iki šiol kabo prie tų visų dešrų ir lašinių. Mano šešerių metų anūkė ten garsiai, kad aplinkui visi girdėtų, paskelbė: „O čia mano senelis save nupiešė“. Retai pasitaiko tokia sėkmė, kai vienu metu vyksta tokios dvi skirtingos parodos. Ten – laikraščio piešiniai, galerijoje – kiti.

– Palyginus su spalvingomis karikatūromis, ši paroda – gana liūdna. Ar to ir siekėte? Gal čia tamsioji V.Jurkūno pusė?

– Tai priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į juodą spalvą. Vieniems ji gali atrodyti labai niūri ir slegianti. Bet iš tiesų juodas kostiumas tinka ir vestuvėms ir laidotuvėms. 

Jei aš kalbėčiau apie menininką Vytautą Jurkūną, tai pasakyčiau, kad nuo pat jo kūrybinio kelio pradžios nebuvo tokios klasikinės grafikos technikos, kurios jis nebūtų išbandęs. 

Ir kodėl jis tai darė? Todėl, kad norėjo atrasti tą spalvos grožį – intensyvumą, nes juodai-balta grafika buvo jau įkyrėjusi. Atsirado spalvoti medžio ir linoraižiniai, spalvota mecotinta, spalvotas minkštas lakas. 

Daug visko buvo, kol pradedi suprasti, kad vejiesi kažkokį miražą, nes grožis gali būti tiesiog juodas. Tai man pasirodė linksma, ir pabandžiau dirbdamas įsitikinti, ar iš tiesų yra taip. Žiūriu, kad ko gero taip ir yra. Juk juodas piešinys – velniškai išraiškingas.

Kairo muziejuje Egipte, nors ir ne prie Tutanchamono kapo, bet muziejaus salėje guli skaldytas kalkakmenis – ant jo paišyti eskizai. Nespalvoti. Matosi, kad ranką lavino tie, kurie vėliau tuos visus faraonų kapus išpaišydavo. Labai šauniai nupiešta. 

Žinote, tiems piešinukams ten jau kokie trys tūkstančiai metų. Ir akivaizdu, kad jau ir tais laikais piešinys turėjo išsikovojęs vietą gyvenime. O spalvoms laikyti ten buvo visai tokios kaip dabartinės akvarelės dėžutės. Medyje padarytos skylutės, kuriose – sutrinti spalvoti pigmentai. Gražu. 

Linksma, nes pajunti, kad esi ne vienas toks. Esi tos tūkstantmetės tradicijos tęsėjas.

– Esate užsiminęs, kad prie meno parodos labai tiktų toks tekstas, kaip būna įvairių kontorų tinklalapiuose – DUK, dažniausiai užduodami klausimai. Kokie jie būtų jūsų parodoje?

– O kodėl tušu? O kodėl piešiniai? O kodėl tokie pavadinimai?

Į tuos klausimus galima labai įvairiai atsakyti. Jei reikėtų paaiškinti, ką aš piešiu, pavydžiui, piešdamas portretą. Tai aš piešiu kontūrą, kuriuo veidas atsiskiria nuo fono. Tarsi liniją ar kreivę. O jei brūkšniuoju – tai jau žolė, tokiu būdu rodau faktūrą.

Kitu atveju aš ne veidą atskiriu, o šešėlį nuo šviesos. Tai yra ta riba. Tai ir yra piešinio esmė.

 

– Jūs į DUK klausimus dažnai atsakote ir savo piešiniuose. Štai viename užrašyta: „ Ten yra čia. Šitam piešinyje popieriaus lapas – tai langas. Žiūrėti pro langą“.

– Ten už lango aš einu su šuniu. Esu sumanęs dar tokį komiksą nupaišyti. Kaip aš kiekvieną rytą vaikščioju su šuniu ir aš piešiu save, vaikščiojantį su šuniu. Tuomet aš šnekuosi su tuo, kuris ten eina.

O jis man aiškina: „Klausyk, o dabar vat šitą padarom vat šitaip. Na, Antonioni, tu šitą. Padarom „blow up“. Na, vat šičia – didink šitą krūmą“. Toks komiksėlis. Ir pabaigą jau sugalvojau, bet nesakysiu kokia ji. Geniali. (Juokiasi).

– Kiek ne į temą, bet ar jūs visą gyvenime laikote šunis? Grafikas Petras Repšys yra prisiminęs epizodą iš jūsų jaunystės, kai vaikštinėdamas su šunimi Palangoje sutikote šernę su šerniukais ir jums teko palikus šunį slėptis medyje.

– Tai vis Repšio juokeliai. O šunų tikrai krūvą esu turėjęs. Vis ant to paties kalno vaikštom. Dabar turiu airių seterį. Esu turėjęs ir vilkšunio bei dogo mišrūną. Labai geras buvo šuo, ištikimas. Jį kažkas tiesiog paliko po mūsų langais, išmetė. Tiesa, ir katinas taip pat yra namie. 

 

 

 

 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.