Galerijoje „Kunstkamera“ surengta lietuvių tapybos klasiko L.Katino paroda – ryškus įvykis sostinės renginių žemėlapyje. Gana retai parodas rengiantis ir dar rečiau į jų atidarymus ateinantis menininkas – ne tik spalvinga asmenybė, bet ir į lietuvių tapybos mokyklos rėmus sunkiai telpantis menininkas.
„Aš – Katinas, todėl mėgstu vaikščioti vienas“, – perfrazuodamas populiarios Rudyardo Kiplingo pasakos pavadinimą mėgsta sakyti L.Katinas.
Įdomu, kad šis vienišius – tris kartas apimančios menininkų dinastijos atstovas.
Jo tėvas – žinomas tapytojas Leonas Katinas (1907–1984), sūnus Džiugas – vienas performansų ir hepeningų pradininkų Lietuvoje, o duktė Deima – interjero dizainerė.
Liko nuošalyje
Apie kūrybišką Katinų giminę galima nemažai sužinoti pavarčius ką tik išleistą L.Katino kūrybos albumą „Linas Katinas. Ieškau, bet tikiu nerast“.
Akivaizdu, kad kiekvienas šios dinastijos atstovas pasirinko savitą kelią, nesusigundė giminaičių pramintais takais.
Tiesa, pats L.Katinas per savo parodos atidarymą paskubėjo pranešti, kad neturi nieko bendra su šiuo leidiniu, mat ir jo sudarymą, ir darbų atranką patikėjo leidėjams.
Albumo sudarytoja ir parodos kuratorė, Vilniaus aukciono vadovė Simona Makselienė patvirtino, kad dirbti su šiuo menininku buvo ypač lengva.
Jokių pretenzijų, jokių priekaištų. Tiesa, ir pats leidinys atsiradęs netikėtai.
„Prieš keletą metų rengėme tapytojo Leono Katino kūrybos albumą. Tuomet daug bendravome su Linu.
Labai nustebau sužinojusi, kad jis turbūt vienintelis Nacionalinės premijos laureatas, neturintis savo darbų albumo“, – pasakojo S.Makselienė.
Tai, kad iki šiol nebuvo išleistas visą L.Katino kūrybą apžvelgiantis leidinys, – ne atsitiktinumas. Mat nors pats tapytojas labai rimtai žiūri į tapybą, savo nuopelnų niekuomet nesureikšmina.
Dievas lietuviškose lovatiesėse
„Išmeskite tą terminą „kūrėjas“. Kūrėjas yra ten (rodo į viršų). Aš esu laidininkas“, – įsitikinęs menininkas.
Kad tapytojas nuolatos jaučia tikrojo Kūrėjo buvimą šalia, liudija ir kreipiniai į Dievą, autoriaus užrašomi paveiksluose. Įdomu, kad būdamas praktikuojantis budistas L.Katinas nekonfliktuoja ir su katalikybe.
„Su krikščionybe santykį turiu tiesioginį: per rūpintojėlius ir audinius. Pažinojau dievadirbių. Aš tikiu reinkarnacija, bet ir Kristumi.
Man tai dera, vidinio konflikto nejaučiu“, – tokių menininko minčių galima rasti naujajame albume.
Paties dailininko parašyti tekstai – autobiografija, prisiminimai, mintys apie kūrybą ir kultūrą – lyg raktas į jo darbus, kurių abstrakčios formos ne kiekvienam gali būti suprantamos iš pirmo žvilgsnio.
Lengvas būdas išgarsėti
Tiesa, dar daug L.Katino posakių neužrašyti klajoja po lietuviškos bohemos pasaulį, prisimenami prie vyno taurės ar norint pašiepti pernelyg gerai apie save manančius menininkus.
„Esu sugalvojęs labai paprastą būdą išgarsėti.
Reikėtų tik paimti kurio nors Nacionalinės premijos laureato albumą ir švelniai stuktelėti juo jam per galvą“, – prieš keletą metų duodamas interviu juokavo tapytojas.
„Neišsiginu savo žodžių“, – patvirtino jis ir raitydamas autografą naujame savo albume.
Beje, šis albumas, nors ir gerokai plonesnis nei daugelio kitų jo kolegų tapytojų, solidžiai sunkus.
Solidus jis ir turinio prasme. Padeda išsklaidyti nemažai šio tapytojo paveikslus apipynusių mitų. Pavyzdžiui, apie transcendentišką, bohemišką kūrybos svaigulį.
„Sapnai, iš kurių ateina tapyba, būna baisūs. Tai sapnai, po kurių aš pašoku kaip perlietas vandeniu. Išgėręs aš niekada netapydavau. Tegu apie mane ką nori šneka, bet niekada girtas neimdavau teptuko“, – prisipažino gerą vyną mėgstantis menininkas.
