Ar Lietuvos muziejai svetingi akliesiems?

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos muziejai ne kartą skelbė sukūrę akliesiems ir silpnaregiams skirtas edukacines programas ar specialias ekspozicijas. Dažniausiai taip ir būdavo, muziejai tikrai sukurdavo ką nors specialiai pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams, tas „ypatingas“ ekspozicijas aplankydavo keletas ar net keliolika regėjimo negalią turinčių žmonių grupių. Tuo viskas ir baigdavosi: susidomėjimas naujove sumažėdavo, muziejininkų entuziazmas išblėsdavo, o pati ekspozicija ar edukacinė programa nepastebimai išnykdavo iš muziejaus akiračio.

Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamos taktilinės parodos „Blind date“ (liet. „Aklas pasimatymas“) kūrėjai ir kuratoriai nuėjo kitu keliu: čia reljefinės paveikslų kopijos eksponuojamos ne atskiroje patalpoje, bet tose pačiose erdvėse kaip ir paveikslų originalai. Sprendimas, kaip rodo pirmieji atsiliepimai, pasiteisino. „Galerijos administracija ir parodos organizatoriai neįkišo jos į kokį koridorių, rūsį ar pusrūsį, girdi, ten yra tokia paroda, jeigu norite, nueikite ir pasižiūrėkite“, – sakė viena iš diskusijos dalyvių, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) kultūrinių projektų koordinatorė ir organizatorė Lina Puodžiūnienė.

Anot jos, apie kokią integraciją galime kalbėti, jeigu paveikslai ar kiti kūriniai eksponuojami atskirose patalpose ir jau iš anksto žinoma, kad jie skirti tam tikrai žmonių grupei. Paroda kurta orientuojantis pirmiausia į aklųjų poreikius ir galimybes, tačiau pasirodo, kad prie taktilinių kopijų neretai sustoja ir gerai matantys žmonės: bando jas suvokti vien lytėjimu, o paskui lygina su originalo teikiamais regimaisiais įspūdžiais. „Vienas ar du darbai, bet bendrose erdvėse, yra geriau nei galerijos ar muziejaus pastangos kurti specialias ekspozicijas ar prie visų turimų eksponatų pridėti etiketes Brailio raštu“, – sakė L. Puodžiūnienė.

VšĮ Socialinių meno projektų atstovė Ieva Petkutė diskusijos dalyvių dėmesį atkreipė į tai, kad tarp neįgaliųjų ir kultūros įstaigų – muziejų, galerijų – turi būti dialogas. Kitaip viena pusė, nesulaukdama palaikymo ir dėmesio, pavargs ir nusivils, o antra liks nepatenkinta – nesupras, ko tiems neįgaliesiems reikia ir kodėl jie amžinai viskuo nepatenkinti...

LASS atstovė L. Puodžiūnienė pastebi, kad dažnai muziejininkai ar kitų sričių atstovai vis dar užduoda klausimą: koks yra vienos ar kitos paslaugos poreikis, kiek ja naudosis žmonių? „Panaši „aritmetika“ visada bus aklųjų nenaudai, nes jų palyginti nedaug, o ir ne visi vienodai domisi menu, kūryba ar kuria kita veiklos rūšimi, – sakė L. Puodžiūnienė. – Poreikis turi atsirasti, nes suaugusio žmogaus per prievartą į muziejų ar parodą nenuvarysi, jis turi kilti iš vidaus, iš supratimo, kad žmogui to reikia. O šitie dalykai greitai neatsiranda. Negalima staiga imti ir užsinorėti to, ko niekada nepažinai ir nematei, o muziejuose iki pastarųjų metų liesti būdavo draudžiama. Žmonės galėjo pažinti tik tai, kas jiems būdavo apibūdinama žodžiais.“

Justinas Kilčiauskas ir Irma Jokštytė atstovauja jaunajai aklųjų kartai. Justinas – informacinių technologijų specialistas, programuotojas, o jo nuomonė apie meno prieinamumą „praktiška“: „Nėra lankytojų, nėra poreikio. Prekybininkai, kurie užsiima rinkodara, šitaip negalvoja. Sukuria produktą ir jį reklamuoja visais įmanomais būdais. Kažkas panašaus turėtų būti ir čia. Muziejus turi norėti, kad neregiai sužinotų, jog jis turi ką parodyti ir kodėl verta tai pažinti.“

J. Kilčiauskas savo patirtį muziejuose apibūdina taip: „Ateini į muziejų, tau sako, kad vieno ar kito eksponato liesti negalima. Palauki, kol prižiūrėtoja nueina, ir vis tiek palieti. Tuo neregio dialogas su muziejumi ir baigiasi.“

I. Jokštytė ne visai sutinka, kad muziejai ar galerijos meno kūrinius potencialiems lankytojams turėtų brukti tokiais pačiais metodais kaip apsukrūs prekybininkai prekę. Ji atkreipia dėmesį, kad mūsų visuomenėje daugėja nevizualių informacijos ženklų – taktilinės perėjos, garsiniai šviesoforai ir pan. Šiuolaikinės technologijos leidžia vienus informacijos šaltinius nesunkiai paversti kitais, todėl galima tikėtis, kad nevizualių informacijos šaltinių galėtų atsirasti kalbant ir apie meno pasaulį. „Kad ir toks užrašas: „Užeikite į galeriją, čia rasite kai ką nevizualaus.“ Neregiai vien dėl tokio užrašo plūsti, tikriausiai, nepradės, bet regintys žmonės gal irgi supras, kad jie turi ne tik akis ir aplinką gali suprasti ne vien rega. Kalbėti reikia ne apie aklųjų įtraukimą į vieną ar kitą veiklą, o apie bendrą informacijos lauką“, – samprotauja I. Jokštytė.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Švietimo ir informacijos skyriaus vadovė Violeta Jesevičiūtė prisiminė 1997 m. Kaune pirmą kartą surengtą akliesiems skirtą parodą „Trečiojo pojūčio beieškant“. „Ieškojome, diskutavome, supratome, kad neturi būti nieko, kas limpa prie kūno, duria ar kaip kitaip „užteršia“ aklojo lietimo potyrius, – sakė V. Jesevičiūtė. – Taip pamažu išsirutuliojo „Muziejaus neregiui“ idėja.“

„Muziejus neregiui“ atidarytas 2006 m. Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, ir veikia iki šiol. „Čia eksponuojami šiuolaikinio meno darbai, – pasakojo V. Jesevičiūtė. – Atrinkdami darbus vadovavomės nuostata į nematantį lankytoją žiūrėti taip pat kaip ir į matantį. Nepataikavome nei žmogaus meniniam skoniui, nei jo negaliai. Stengėmės, kad kūriniai būtų kuo įvairesni, o į muziejų atėjęs lankytojas galėtų susipažinti su tekstilės, keramikos skulptūros menu, pajusti drobės tekstūrą, dažo grubumą ar švelnumą.“

Anot V. Jesevičiūtės, muziejumi iki šiol domisi ne tik aklieji: ateina studentų, užsiriša akis, užsigesina šviesą, klaidžioja... Muziejuje vyksta edukacinė veikla moksleiviams. „Vaikams akių neužrišame, pasakojame, kad yra ir tokių vaikų, kurie negali matyti, paprašome užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip jie suvokia pasaulį“, – pasakojo „Muziejaus neregiui“ sumanytoja.

„LDK istorija sena, bet mūsų muziejus dar labai jaunas, – sakė Valdovų rūmų edukacijos vadovė V. Kaunienė. – Iš pradžių bendravimas su negalią turinčiais žmonėmis buvo paremtas įsijautimu, emocijomis. Vėliau atėjo žinios ir patirtis. Valdovų rūmai nuolat bendrauja su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) mokiniais ir mokytojais, kitų sutrikimų ar negalių turinčiais vaikais.“

Anot V. Kaunienės, Valdovų rūmų ekspozicija – daiktiška, todėl neregiui ją perteikti lengviau nei dailės muziejams savo eksponatus. Ko negalima paliesti, pasitelkiama rekonstrukcija. Vaikams rūpi užsidėti šarvus, pakilnoti kalavijus, suaugusiesiems – paliesti karalienės Bonos Sforcos batelius. Rekonstrukcija įgalina visa tai patirti!

Regėjimo negalią turintys vaikai jau gamino XV–XVI amžiaus krosnies koklių ornamentus, išmėgino senovinę odos technologiją siūdami krepšelį. Pati V. Kaunienė vyko į LASUC ir čia pristatė karališkųjų rūmų gobelenų pavyzdžius. „Geriausia, kai vaikai patys atvyksta į muziejų, bet ne visada tai galima padaryti, – sakė edukatorė. – Tada mes vykstame pas juos.“

LASS atstovė L. Puodžiūnienė atkreipė dėmesį dar į vieną dažnai pamirštamą žmonių grupę – silpnaregius. „Skamba paradoksaliai, bet su aklaisiais dažnai būna paprasčiau: žmogus nemato ir viskas tarsi aišku, ką jis gali, ko negali. Žinoma, žmonės skirtingi, skirtingi jų gebėjimai, bet galima ieškoti bendrų taškų. Silpnaregiai mato ne tik silpniau, bet dažnai ir kitaip nei regėjimo negalios neturintys žmonės. Regos sutrikimas lemia tai, kaip žmogus mato tam tikrą vaizdą. Taigi du silpnaregiai, kurių regėjimo aštrumas toks pat ar labai panašus, gali matyti skirtingai. Dizaineriai informaciją nori pateikti gražiai, madingai, patraukliai, bet silpnaregiams ne visada ji būna aiški ir suprantama“, – sakė L. Puodžiūnienė.

LASS atstovė prisiminė apsilankymą viename muziejuje, į kurį ją pakvietė kaip ekspertę pasakyti savo nuomonę apie ekspozicijos prieinamumą akliesiems ir silpnaregiams. Balta, šviesiai geltona, šviesiai pilka ir jokio kontrasto! Kai ji pradėjo sakyti pastabas, muziejaus darbuotojai iškart užprotestavo: „Ne ne, dizaineriai nekeis, tai pačios madingiausios spalvos!“ Anot L. Puodžiūnienės, tokiu atveju patarimas būtų vienas: meną kurti ten, kur reikia, o informacija turi būti prieinama ir aiški.

Muziejai kuria savitą, dažnai ypatingą erdvę, padedančią geriau pajusti tam tikro laikotarpio ar reiškinio dvasią. Toks, pavyzdžiui, yra Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus: pritemdytas apšvietimas tarsi padeda lankytojui lengviau persikelti į senus istorinius ar net priešistorinius laikus. „Suprantama, dėl silpnaregių niekas muziejaus koncepcijos nekeis, – sako L. Puodžiūnienė, – bet galimas visai paprastas sprendimas – papildomas apšvietimas. Įprastai muziejus dirba naudodamas tą apšvietimą, kuris geriausiai atitinka jo dvasią, o apsilankius silpnaregių grupei būtų galimybė įjungti papildomą. Ir muziejaus koncepcija nenukenčia, ir žmonėms patogu.“

Tiek matantys, tiek ir aklieji diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad poreikis pažinti ir suprasti meną valdžios institucijose dažnai suprantamas kaip pačių aklųjų meninė saviraiška – siūloma muzikuoti, lipdyti, pateikiami skaičiai, kiek ir kokių programų finansuojama ir pan. Neįmanoma nubrėžti aiškios ribos, kur baigiasi meninė saviraiška ir prasideda profesionalus menas, tačiau kiekvienas tikras menininkas ar labiau išprusęs žinovas tą ribą jaučia. Jaučia ją ir aklieji, todėl net nesulaukdami valstybės institucijų dėmesio ir negaudami paramos, savo pačių lėšomis, vyksta į Italijos ir kitų šalių muziejus, ieško naujų idėjų ir jas skleidžia savo šalyje.