Romualdą Požerskį į atlaidus abipus Atlanto traukia akimirkų alkis

„Daugelis klausia, ko kasmet važiuoju į tą beprotišką renginį Nevados dykumoje? Per savaitę ten aš atjaunėju gerais metais“, – kalbėjo fotomenininkas Romualdas Požerskis.

R.Požerskis jau tapo savotišku JAV vykstančio keisto festivalio „Degantis žmogus“ metraštininku.<br>R.Požerskio nuotr.
R.Požerskis jau tapo savotišku JAV vykstančio keisto festivalio „Degantis žmogus“ metraštininku.<br>R.Požerskio nuotr.
R.Požerskio „Atlaidų“ ciklo fotografija rodoma Londone.<br>R.Požerskio nuotr.
R.Požerskio „Atlaidų“ ciklo fotografija rodoma Londone.<br>R.Požerskio nuotr.
R.Požerskis jau tapo savotišku JAV vykstančio keisto festivalio „Degantis žmogus“ metraštininku.<br>R.Požerskio nuotr.
R.Požerskis jau tapo savotišku JAV vykstančio keisto festivalio „Degantis žmogus“ metraštininku.<br>R.Požerskio nuotr.
R.Požerskis: „Fotografuodamas laiko neskaičiuoju – gal save ir alinu, bet kiekgi čia liko gyventi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
R.Požerskis: „Fotografuodamas laiko neskaičiuoju – gal save ir alinu, bet kiekgi čia liko gyventi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
Romualdo Požerskio įamžinta garsiojo festivalio „Burning Man“ akimirka<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
„Atlaidai“.<br>R.Požerskio nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

„Lietuvos rytas“

Jul 31, 2018, 7:42 PM

Vilniaus galerijoje „Fantomas“ veikia R.Požerskio fotografijos parodaDegantis žmogus“ (angl. „Burning Man“). Joje – fotomenininko užfiksuotos šio festivalio akimirkos: keisčiausiai apsirengę žmonės, stebinančios skulptūros, fantastiškai išpuošti automobiliai, šviesos ir ugnies instaliacijos, performansai, žemės meno objektai ir kūno tapybos kūriniai.

67 metų kaunietis R.Požerskis daugelį metų fotografuoja šį įspūdingą meno miestą, trumpam išdygstantį JAV dykumoje.

Nespalvotu ir santūriu „Atlaidų“ ciklu išgarsėjęs menininkas juokavo, kad „Degančio žmogaus“ festivalis – tarsi amerikietiški atlaidai, per kuriuos žmonės atnaujina ryšį su komercijos ir kasdienybės užgožta savastimi.

Vilniškės parodos išvakarėse nauja R.Požerskio „Atlaidų“ ciklo paroda atidaryta Kauno fotografijos galerijoje. Joje pirmą kartą rodoma ypač daug vaikų fotografijų.

Ši paroda skirta menininko žmonos Virginijos Požerskienės atminimui. Moteris prieš metus nuskendo Baltijos jūroje gelbėdama srovės pagautas anūkes.

Vieną, bet didžiulę „Atlaidų“ ciklo fotografiją šiuo metu galima pamatyti ir Londone, netoli Karališkosios Kryžkelės (Kings Cross) stoties, tarptautinėje parodoje kultūros paveldo tema – „Kita Europa“ (angl. „Another Europe“). Joje dalyvauja įvairių ES šalių fotografai, kurių pusantro metro dydžio darbai instaliuoti ant specialiai sumontuotų suoliukų.

Vienoje labiausiai lankomų Londono vietų surengta paroda vyks iki rugpjūčio 9 dienos.

– Kada pirmą kartą patekote į tuos amerikietiškus atlaidus – „Degančio žmogaus“ festivalį? – paklausiau R.Požerskio.

– Šiemet ten skrisiu jau aštuntą kartą. „Fantomo“ galerijos parodoje – nuotraukos iš visų septynių mano apsilankymų festivalyje.

O pirmas kartas buvo 2008 metais, kai nuvažiavau ten su dukra. Tai buvo sena mano svajonė, o Monika padėjo ją įgyvendinti. Surado draugę Niujorke, kurią aš pasamdžiau kaip gidę.

Mat važiuojant į šį festivalį reikia iš anksto pasiruošti. Tai visai kas kita, negu važiuoti į kokį viešbutį su pusryčiais.

Reikia turėti ir palapinę, ir miegmaišius, ir maisto, ir kuo jį pasigaminti.

– Dykumoje tenka saugotis ir karščio, ir šalčio?

– Taip. Pirmais metais naktimis buvo minusinė temperatūra, o dieną – karštis. Dykumoje visuomet taip. Pernai buvo turbūt karščiausios dienos per visą festivalio istoriją – 45 laipsniai karščio. Todėl dieną beveik alpsti, jei nerastum šešėlio, turbūt numirtum.

Kai perki bilietą, turi nurodyti, kad gydytojas leido važiuoti į festivalį. Taip prisiimi atsakomybę dėl savo sveikatos.

Man neseniai gydytojai patikrino širdį. Sakė, kad matyti, jog nerūkau ir sportuoju. Na, sportuoju nedaug, bet nerūkau.

Beveik kasmet kas nors iš mūsų kompanijos, ypač panelės, patenka į vietinę ligoninę – gal perkaista, gal per mažai geria skysčių. Juk ten net eidamas į tualetą, kuris yra visiškai netoli, turi turėti su savimi vandens.

Žinoma, visuomet gali paprašyti vandens ir iš šalia esančių žmonių, nes festivalyje dalijamasi viskuo – ir maistu, ir vandeniu, ir meile.

– Kas traukia kasmet belstis į tokią tolybę?

– O kodėl žmonės kasmet važiuoja prie jūros? Ko jie ten nematė? Smėlio, saulės? Aš festivalyje pailsiu, įsikraunu.

Tiesa, fotografuodamas laiko neskaičiuoju – save alinu, bet kiekgi čia liko gyventi.

– Atostogaujančius pajūryje nuo karščio gelbėja jūra. O kur atsigaivinate po festivalio?

– Kalnuose tarp Nevados ir Kalifornijos yra Tahou ežeras.

Tai vienas gražiausių ežerų pasaulyje – beveik kilometro gylio, o vanduo toks skaidrus, kad matyti dugnas.

Nuvažiavę ten brendame į vandenį su visais batais ir drabužiais. Po tokių maudynių jautiesi kaip naujai gimęs.

Kai 2011 metais buvome festivalyje su žmona, paskutinę dieną jai sušlubavo sveikata. Tačiau kai išsimaudė ežere, iš karto pasakė: „Jau galiu grįžti į dykumą.“

– Ar nesunku ten fotografuoti? Juk kartais norisi tik mėgautis vaizdais?

– Tai priklauso nuo psichologinio pasiruošimo. Sąjūdžio mitingų laikais fotografai kartais tik žvalgydavosi aplinkui – į visas tas vėliavas, žmones. Net pamiršdavo fotografuoti.

Tokiais atvejais turi būti ne tik stebėtojas, bet ir toks reporteris kaip „Lietuvos ryto“ fotografas Ramūnas Danisevičius.

Labai šaltai viską stebi, žiūri, ką vertėtų nufotografuoti. Būtina vidinė nuostata.

– Gal jums lengviau, nes esate įpratęs fotografuoti ten, kur daug žmonių? Kad ir Lietuvos bažnyčių atlaiduose.

– Taip, atlaidus fotografavau net 15 metų. Kai baigiau tą ciklą, prasidėjo Sąjūdis – taip pat daugybė žmonių ir įvairiausi tipažai, įvairios situacijos. „Degantis žmogus“ – tarsi amerikietiški atlaidai. Festivalis man iš tiesų kartais primena Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kurie irgi vyksta savaitę.

Pirmą kartą nuvažiavęs į Nevadą niekaip negalėjau sustoti – net 24 valandas fotografavau.

Tik paskui dukra įstengė nuvaryti miegoti.

– Išgarsėjote kaip nespalvotos fotografijos meistras. Tačiau „Degančiam žmogui“ tokia fotografija nelabai tiko?

– Amerika yra spalvota. Tai supratau jau pirmą kartą ten nuvažiavęs 1988 metais.

Festivalis irgi reikalauja spalvų, nes ten yra tokia ypatinga dangaus spalva – vadinamoji Kalifornijos mėlyna – tamsios, sodrios spalvos dangus. O vakare žvaigždės atrodo taip arti, kad rodosi, jog galėtum jas pačiupinėti.

Be to, daugelio dalyvių drabužiai – tiesiog fantastiškų spalvų, o kur dar aušros, saulėlydžiai. Dar ir mašinos, kurios spjaudosi ugnimi.

Jau antrus metus važinėja milžiniška mašina, kuri visa šviečia naktį, blyksi lazeriais.

Ji važiuoja per dykumą zigzagais, o keli tūkstančiai dviratininkų važiuoja paskui ją. Jų rūbai ir dviračiai taip pat šviečiantys, todėl atrodo, jog rangosi keista švytinti gyvatė.

Apima toks keistas jausmas, tarsi žiūrėtum vaikišką animacinį filmą, kuriame pats dalyvauji.

– Dykumoje turbūt tenka saugoti kamerą nuo smėlio?

– Ten dulkės kaip kokie miltai. Kai tik atidarai automobilį, jis per kelias sekundes būna pilnas dulkių. Kai išvažiavus reikėjo įsipilti degalų, dar turėjau gerai paieškoti, kur dulkių krūvoje yra degalų bako dangtelis.

Kai važiavau pirmą kartą, man patarė kamerą įkišti į polietileno maišelį ir užklijuoti lipniąja juosta. Aš pamėginau, bet neįmanoma taip fotografuoti.

Greitai viską nuplėšiau. Juk ir vėjas ten baisus.

– Kokie žmonės važiuoja į festivalį – menininkai ar tiesiog ieškantys keistesnių pramogų?

– Kasmet išdalijamos anketos ir daugelis jas užpildo. Pasak jas tyrinėjusių psichologų, apie 60 procentų žmonių ten atvyksta vieną kartą. Kiti – po kelis. Dalyvių amžiaus vidurkis – nuo 25 iki 45 metų, o intelekto koeficientas – ypač aukštas, beveik kaip Lietuvos mokslų akademijos narių. (Juokiasi.) Daugiausia žmonių atvyksta iš Kalifornijos – Silicio slėnio, San Fransisko, Los Andželo.

Gal juos vilioja tas atsinaujinimo jausmas. Palieka namus, savo baseiną, kompiuterius, veją ir pakliūva į tokią aplinką, kuri yra gana agresyvi. Nevadoje tu – ne tik civilizacijos, bet ir gamtos dalis – dulkė vėjyje.

Teko girdėti, kad „Google“ kompanija nepriima žmogaus į skyriaus viršininko pareigas, jei jis nėra buvęs šiame festivalyje. Jiems nereikia tokio, kuris neturi polėkio.

Kita vertus, festivalis – puiki bendravimo mokykla.

Vieną naktį mes su sūnumi gaminomės vakarienę. Priėjo pagyvenęs žmogus, kurio bare sūnus prieš porą valandų gėrė viskį.

Paaiškėjo, kad jis visą gyvenimą dirbo povandeninių laivų projektuotoju.

Prieš daugelį metų jis įkūrė pirmą barą šioje stovykloje, o jo sūnus – vienas „Google“ kompanijos viršininkų.

– Kas festivalyje labiausiai traukia fotografo akį – žmonės ar jų kūriniai?

– Pirmiausia – peizažas. Jis ten – kaip Mėnulyje: dykuma, jos pakraščiuose kalnai. Tarsi būtum kokio kraterio viduje.

Ten buvo sprogdinamos atominės bombos, ten važinėja greičiausias pasaulio automobilis. Iš tiesų tai ten pati blogiausia Amerikos vieta, blogesnių tikrai nėra.

Grįžęs namo fotografijas sudėlioju serijomis – bendri vaizdai, skulptūros.

Dar yra dviračių serija – jie visi ten išpuošti ir būtinai šviečia naktį. Yra persirengėlių ciklas, pusnuogių ciklas ir visiškai nuogų festivalio dalyvių ciklas.

Dar fotografuoju įdomias kavines ir, be abejo, „artkarus“. Tai išpuošti automobiliai – visokios važiuojančios kėdės, krokodilai, perdirbtos duženos ir lūženos.

Vieni – maži kaip kokie stalo nesiekiantys keksiukai, o kiti milžiniški, trijų, keturių aukštų namo dydžio. Ir ant jų žmonės stovi, šoka, o ta milžiniška mašina dar tempia priekabą su generatoriumi, kad galėtų šviesti ir groti.

– O arklių nėra? Ar galima ten vežtis gyvūnus?

– Ne, gyvūnus vežtis draudžiama. Tik į ligoninę atgabenami specialūs raminantys gyvūnai. Jei kas nors turi psichikos problemų, gali tuos į žiurkes panašius gyvūnėlius paglostyti.

Ligoninės palapinės yra vėsinamos ir žmonėms ten dažniausiai prireikia lašelinių. Daro ir masažą, simboliškai pavadintą „Laimingas finišas“.

– Kokia buvo pati įsimintiniausia „Degančio žmogaus“ akimirka?

– Gyvenama teritorija festivalyje yra pasagos formos, tai jei neįsidėmi, kur gyveni, gali ir pasiklysti.

O paskui išeini jau į tą ekspozicijų erdvę, kurios centre stovi „Degančio žmogaus“ skulptūra. Ties dvylikta valanda ten yra šventykla. Tai visiškai kitas pasaulis – vieta, kur gali pabūti su savimi, vieta, kur prisimenami mirusieji.

Mūsų grupė pernai sugalvojo tokią skulptūrą, kur kiekvienas rašė savo apmąstymus apie gyvenimą, mintis apie savo baimes. Ji buvo skirta mano žuvusiai žmonai. Paskui mes ją nešėme per dykumą į šventyklą.

Tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų.

Festivalyje ketvirtadienį pradedamos deginti mažesnės skulptūros, penktadienį – jau didelės, namo didumo.

Šeštadienį sudeginama „Degančio žmogaus“ skulptūra. O sekmadienį, paskutinę festivalio dieną, sudeginama ir šventykla.

Kokios septynios dešimtys žmonių stovi aplinkui ir verkia.

Šventykla skirta ne tiktai mirusiųjų prisiminimui, ten vyksta ir vestuvės, ir laidotuvės. Žmonės ten išbarsto artimųjų pelenus. Buvo atvažiavęs Davido Bowie sūnus ir išbarstė dalį tėvo pelenų.

Pastaraisiais metais ten fotografavau labai daug vestuvių. Po 10–12 vestuvių kasmet.

Tikiuosi ateityje surengti parodą „Beprotiškos vestuvės Nevados dykumoje“.

* * *

Gyvenimas mene

„Degantis žmogus“ (angl. „Burning Man“) – kasmetis alternatyviojo meno festivalis, rengiamas JAV Nevados valstijoje esančioje Juodosios Uolos dykumoje. Šis pasaulinis meno ir muzikos festivalis ir įvairiausių subkultūrų raiškos apžvalga vyksta paskutinę rugpjūčio savaitę.

Ribos tarp meno ir gyvenimo ten visiškai ištirpsta. Žmonės gyvena meno kūrinyje ir pats jų buvimas ten tampa meno kūriniu. Jokių pinigų, jokio interneto – tik bendravimas ir menas.

Renginys prasideda pirmadienio vidurnaktį, jo kulminacija – šeštadienį po saulėlydžio, kai sudeginama didžiulė – 12 metrų aukščio medinė žmogaus statula. Daugiau kaip 70 tūkst. dalyvių kasmet pritraukiantis renginys po septynių dienų nepalieka jokio pėdsako išdžiūvusio ežero dugne.

Pirmasis nedidelis medinis žmogus buvo sudegintas 1985 m. viename San Fransisko paplūdimių. Tuomet medinę 2,5 metro aukščio žmogaus skulptūrą sudegino 20 žmonių. Tokiu būdu jie stengėsi išsivaduoti nuo blogų emocijų ir nelaimingos meilės.

Atsiradęs kaip nedidelės hipių bendruomenės renginys „Burning Man“ vėliau išsiplėtė ir persikėlė į dabartinę vietą Nevados dykumoje. Jo programoje – keli tūkstančiai projektų ir daugiau nei 300 skulptūrų.

Renginyje važinėja šimtai neįtikėtinos formos mašinų, daugelis dalyvių vilki įvairiausių meno kūrinių personažų, žvėrių kostiumais. Atvykę į dykumą artistai rodo spektaklius, kuriamos instaliacijos, čia populiarūs įvairūs šokiai. Didžėjai visą parą suka muziką keliose šokių scenose.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kokia infliacijos Lietuvoje ateitis?