Prisiliesdamas prie lietuvių kalbos, norėdamas ją saugoti, puoselėti, sukūriau „Baltų laiką“ atspindintį mūsų tradicijas, papročius, gamtą, tam, kad ne tik jaunas, besivystantis žmogus susipažintų su savo kultūra.
Vengrų tyrinėtojas Karlas Kerenyi savo kultūrų studijose yra gan įtikinamai parodęs, kad, norint suprasti kalbą, neužtenka suprasti tik jos sakinius ir žodžius, jos gramatiką, bet reikia suprasti ir tai, kas glūdi tos kalbos užnugaryje: reikia suprasti kultūrą, tikybą, mitus, pasaulėžiūrą ir tautosaką... Tai, ką ir norėjau bent dalinai sutalpinti į „Baltų laiką“, kuriame akcentuoju Saulę, kaip sukimosi ratą, medį kaip Pasaulio medžio sampratą ir žmogų organiškai gyvenantį kaip visatos dalį.
Ilgiausia metų diena buvo švenčiama kaip Saulės deivės diena, saulės grįžimo diena, ir visi darbai buvo matuojami gamtos rato ženklais. Pasaulio supratimas laiko prasme yra cikliškas, besisukantis kaip ratas, nes visa kartojasi ir kartu atsinaujina.
Gyvendamas po Saule žmogus supranta laiką kaip pasikartojantį Saulės ratą, jos tekėjimą, pasikėlimą ir nusileidimą. Baltai gamtą suprato iš vidaus, o ne kaip objektą, stovintį priešais, ne kaip išorinį, ne kaip svetimą pasaulį. Todėl mums gyvenant šiandienoje labai svarbu neužmiršti, kaip svarbu gyventi Saulės ritmu – keltis, valgyti ir miegoti.
Mūsų šiandienos destruktyvumo priežastis laiko sukinėjimas; vasaros – žiemos laikas? Žmogaus puikybė kuri klykė – „mes gamtą nugalėsim!“ Šiandien matom Pasaulio padarinius. O kokios laukia laiko sukinėjimo pasekmės?
Baltų kultūra domiuosi visą sąmoningą savo gyvenimą. Vaikystėje daugiau intuityviai, jausminiai, vėliau tautosaka ir mokslu pagrįstos žinios. Šiandienos ekspozicija tai viso jausminio buvimo su gamta ir kultūra jungtis.
Darbai atrinkti nuo 2002 – 2018 metų, kuriuose persipina metų laikų, dienos ir nakties spalvų gama, siuvinėtos runos ir ženklai, buvimas gamtos dalimi ir nuo pat vaikystės lydimas Lazdonos – lietuvių mitologijoje riešutų (lazdynų) deivės apsupties aura, bei mintys virtusios užrašu knygoje – „Berniukas su lazdyno lazda“.
Laiko rate už nugaros pasiliko vaikystė, dabar jau 2018 metai. Mano pelkės nėra, nebėra geležinkelio, balinės pelėdos įrašytos į raudonąją knygą. O kur berniukas su lazdyno lazda? Jis jau nebe berniukas, jis gyvena savo ir niekieno daugiau gyvenimą. O kur jo lazdyno lazda? Ji tapo nematoma jo palydovė. Lazda su kuria jis tampa nematomu, susiliejančiu tarp čia ir ten.“
Patrynus lazdyno lazdą tarp rankų ilgai, ilgai... labai jau pakvimpa riešutais...
Valentinas Butanavičius
