Algimantas Aleksandravičius – gyvenimo režisierius ar akimirkų medžiotojas?

„Kiekvienąkart eidamas fotografuoti, kviečiuosi Dievą, kad galėčiau jam tarnauti savo darbais. Prašau Jo pagalbos ir kartais išvystu man labai reikalingą ženklą – virš Adomo Mickevičiaus sodybos Zaosėje nušvinta vaivorykštė arba nuostabus didžiulis debesis pakimba virš poeto mylimosios Marilės Vereščiakaitės palaidojimo vietos Benikonyse“, – ištarė Algimantas Aleksandravičius. Šio fotografo ir Aurimo Švedo* pokalbis skelbiamas „Kultūros barų“ 11 numeryje.

A.Aleksandravičius: „Portretus pradėjau fotografuoti 1998-aisiais. Sukaupęs pirmą šimtą portretų padariau parodą ir pats nustebau, kad didžioji dalis mano fotografuotų žmonių yra liūdni. Dabar vadinu tai šviesiu liūdesiu arba „lietingai lietinga nuotaika“.“<br>R.Danisevičiaus ir A.Aleksandravičiaus nuotr.
A.Aleksandravičius: „Portretus pradėjau fotografuoti 1998-aisiais. Sukaupęs pirmą šimtą portretų padariau parodą ir pats nustebau, kad didžioji dalis mano fotografuotų žmonių yra liūdni. Dabar vadinu tai šviesiu liūdesiu arba „lietingai lietinga nuotaika“.“<br>R.Danisevičiaus ir A.Aleksandravičiaus nuotr.
Čia, Šv. Antano bažnyčioje, susituokė Adomas Mickevičius. Paryžius. 2012. Iš serijos „Paskutinieji LDK piliečiai“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Čia, Šv. Antano bažnyčioje, susituokė Adomas Mickevičius. Paryžius. 2012. Iš serijos „Paskutinieji LDK piliečiai“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Namas, kuriame prieš mirtį gyveno Czesławas Miłoszas. Krokuva. 2011. Iš serijos „Paskutinieji LDK piliečiai“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Namas, kuriame prieš mirtį gyveno Czesławas Miłoszas. Krokuva. 2011. Iš serijos „Paskutinieji LDK piliečiai“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Popiežius Pranciškus pro Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Vilnius. 2018. Iš serijos „Vilnius, mano pasakų miestas“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Popiežius Pranciškus pro Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Vilnius. 2018. Iš serijos „Vilnius, mano pasakų miestas“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Teatro režisierius Juozas Miltinis. 1992. Iš serijos „Portretai“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Teatro režisierius Juozas Miltinis. 1992. Iš serijos „Portretai“<br>A.Aleksandravičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Aleksandravičius<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Aurimas Švedas („Kultūros barai“)

Nov 29, 2018, 2:23 PM, atnaujinta Dec 26, 2018, 8:22 PM

 – Išgirdęs Jūsų nuolat kartojamus žodžius, kad fotografavimas yra rašymas šviesa, prisiminiau mokslininkų, tyrinėjusių Viduramžių mentaliteto ypatumus, įžvalgą – šviesa anuomet buvo suvokiama kaip Dievo buvimo pasaulyje ženklas. Jūs nuolat pabrėžiate, kaip svarbu tikėti Dievą... paklausė A.Švedas.

– Esu tikintis žmogus. 

– Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Jūsų kūrybą, sakyčiau, kad tai vilties ženklų paieška. 

– Pasak rašto žmonių, iš pradžių buvo žodis. Aš manau, iš pradžių buvo vaizdinys, po to atsirado žodis.

Kiekvienąkart eidamas fotografuoti, kviečiuosi Dievą, kad galėčiau jam tarnauti savo darbais. Prašau Jo pagalbos ir kartais išvystu man labai reikalingą ženklą – virš Adomo Mickevičiaus sodybos Zaosėje nušvinta vaivorykštė arba nuostabus didžiulis debesis pakimba virš poeto mylimosios Marilės Vereščiakaitės palaidojimo vietos Benikonyse. Tikėjimas keičia realybę, leidžia įsikūnyti, išsipildyti tam tikriems dalykams. Tai patyriau ne sykį, todėl esu įsitikinęs – jeigu fotografuočiau autoįvykius, savaime atsidurčiau avarijos vietose, kur žuvo arba buvo suluošinti žmonės, net negavęs apie tai jokios informacijos. 

Kita vertus, fotografuodamas atrandu pasaulio įvairovę, mokausi, keičiuosi. Bendraudamas su žmonėmis, kuriuos fotografuoju, išgirstu daugybę dalykų, apie tai vėliau renku informaciją, klaidžiodamas internete arba skaitydamas knygas. Todėl savo kolegoms fotografams sakau: „Nebendraukite tarpusavyje! Daug įdomiau susirasti pašnekovą ne iš to paties cecho!“ Fotografui, kai jis atsiduria akistatoje su fotografuojamu objektu arba žmogumi, negali padėti niekas. Nebent erudicija. Gerai atlikti namų darbai, perskaitytos knygos, pamatyti filmai arba spektakliai atveria didesnę erdvę improvizacijai. 

– Norėčiau grįžti prie Jūsų pasakytų žodžių „Jei fotografuočiau autoįvykius...“ Mudu nesame artimai pažįstami, todėl negaliu kalbėti apie Jūsų pasaulėžiūrą, vertybes, idėjas, tačiau iš to, ką esu skaitęs ir girdėjęs, manau, kad Jums nepriimtina fotografuoti tai, kas susiję su blogiu, nelaimėmis, kas sukelia skausmą.

– Sakoma: „Parodyk savo kūrinius ir aš pasakysiu, kas esi!“ Portretus pradėjau fotografuoti 1998-aisiais. Sukaupęs pirmą šimtą portretų padariau parodą ir pats nustebau, kad didžioji dalis mano fotografuotų žmonių yra liūdni. Dabar vadinu tai šviesiu liūdesiu arba „lietingai lietinga nuotaika“.

Tikriausiai tokios emocijos mano nuotraukose išryškėja dėl dviejų priežasčių – nors fotografuodamas atlieku linksmai juokaujančio žmogaus vaidmenį, esu linkęs į tą „lietingai lietingą“ būseną. Kita vertus, daugelis mano herojų yra pasiekę zenitą ir nuo kalno viršūnės palengva juda prieblandos zonos link. Kyla dramatiškų klausimų apie ateitį, kelia nerimą santykiai su tais, kurie vis nekantriau ragina: „Pasitrauk, dabar – mūsų laikas!“ Taigi mano fotografuojamų žmonių veiduose įsirėžęs gal ne tiek liūdesys, kiek gilus susimąstymas.

Kita vertus, nefotografuoju nieko brutalaus – nei skausmo, nei prasigėrusio ir degradavusio žmogaus. Tačiau kitokių atspalvių skausmas arba liūdesys man įdomus, jo nevengiu. O jeigu jau prakalbome apie tai, kas man nepriimtina... Labiausiai bijau pasiduoti banaliai sentimentaliems, „seilėtiems“ dalykams, neva susijusiems su „Tėvynės meile“. Dažniausiai tai būna kičas arba spekuliacijos. Man nepriimtinas ir kitas kraštutinumas, kai iškeliami tik patys juodžiausi gyvenimo atspalviai. Aš ieškau šviesos. Tokia mano pozicija.

– Dažnai kartojate Jano Bułhako žodžius: „Geras fotografas vienu metu turi būti ir žynys, ir aukuras, ir auka“... Tai tinka visiems menininkams, nors Bułhakas taip sakė apie fotografus...

– Na, o skeptikas pasakytų – nereikia imtis tokios daugybės vaidmenų, tegul jis ar ji tiesiog kuria, o visa kita jau  ne poeto, rašytojo, kompozitoriaus ar fotografo reikalas!   – Bułhakas tikrai nereikalavo iš menininkų kažko pernelyg daug, tiesiog ragino išmanyti amatą. Aš, tarkim, mėgstu viską daryti nuo pradžių iki pabaigos, kontroliuodamas visą darbo procesą. Domiuosi naujausiomis su fotografavimu susijusiomis technologijomis, jas išbandau. Kai kurios puikiai tinka. 

– Sutinku, kad privaloma išmanyti amatą... Bet gal to ir pakanka?

– Tikriausiai ne sykį esate girdėjęs dejonę: „Kaip aš pavargau kurdamas tą ar aną.“ Man jau seniai niekas dėl to nesiguodžia, nes žino, kad paklausiu: „O kas tave, mielas drauge, verčia kankintis? Jeigu kurdamas meną jautiesi alinantis save, gal geriau imkis kokios nors kitos veiklos?“ 

Taigi Bułhako žodžius, kad menininkas privalo aukotis, suprantu visų pirma kaip sąmoningą apsisprendimą atsidėti tam tikrai veiklai, kartu atsisakant kitokių galimybių – tai gali būti susiję su pomėgiais, pažintimis, galbūt malonumais. Pasirinkimas reikalauja iš mūsų tam tikro atsiribojimo, verčia atsisakyti kitų galimybių. 

– Įtikinote. Tačiau kam, Jūsų nuomone, menininkui reikalingas „aukuro“ vaidmuo?

– Todėl kad prarandamas laiko jausmas. Kūryba – tai aistringa veikla. Manau, Bułhakas kalba apie tai, kad ji pasiglemžia viską. 

– Duodamas interviu „Kultūros erdvėms“ sakėte: „Fotografija yra laiko ženklas.“ Gal galėtumėte šią mintį išplėtoti? 

– Pažvelkite į savo senelių arba prosenelių nuotraukas (jei tokių turite) ir jose sumirgės kažkada egzistavusio, bet dabar jau dingusio laiko ženklai: žmonių apranga, įvairūs į kadrą patekę daiktai, kitos, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nereikšmingos buities detalės. Net žmonių veiduose galima įžvelgti tam tikrą laiko įspaudą.

Kartais fotografai sąmoningai siekia perduoti ateities kartoms tam tikrus laiko ženklus. Lietuvių fotografai, ištremti į Sibirą, rizikavo, stengdamiesi įamžinti iš tėvynės išplėštų žmonių buitį ir būtį. Būtent tokių pasišventėlių pastangomis mus pasiekė labai svarbūs to baisaus laiko ženklai. 

Žinoma, reikėtų susitarti dėl terminų – ką vadiname laiko ženklu. 

Fotografija išplėšia iš istorijos tėkmės akimirkas, kurios, bėgant laikui, įgyja vis didesnę vertę bei prasmę, nes didėjant atstumui tarp „dabar“ ir „anuomet“, skirtumai tarp dabarties ir praeities darosi vis dramatiškesni. Fotografijos atskleidžia esmišką praeities kitokybę, dingusio pasaulio gelmę... 

– Nuotraukos sugrąžina istoriją kitokiu būdu negu tekstas. Perskaitę žodžius „Kokia graži moteris ji buvo“, įsivaizduojame žmogų, remdamiesi savaisiais grožio kriterijais. Tiesą sakant, nereikėtų keliauti iki XIX amžiaus. Užtenka pavartyti partizanų nuotraukas, kad pajustume to meto atmosferą. Nuotraukos leidžia pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodė toji moteris ar tas vyras, tas policininkas ar tas partizanas prieš penkiasdešimt ar net šimtą metų. 

Bėgant laikui, fotografijos tampa istorinės arba istoriškos – laiko tėkmė senas nuotraukas paverčia meniškomis, nes didėja atstumas, suteikdamas joms papildomą vertę.

– Ar sąvoka „istorinė fotografija“ yra sinonimiška „laiko ženklams“?

– Bėgant laikui, bet kuri fotografija tampa istorine, nes joje fiksuoti vaizdai, žmonės, vietos, įvykiai nepaliaujamai tolsta, keičiasi, nyksta. Pavyzdžiui, Vilniuje daugelio sovietmečio gamyklų jau nebėra, jos perdaromos į loftus arba tiesiog nušluojamos nuo žemės paviršiaus. Todėl net ir pati neišraiškingiausia to meto nuotrauka įgauna istorinę vertę. Arba imkime mano fotoportretų archyvą. Dalis iš daugiau kaip tūkstančio portretų turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę. Kai kurie mano fotografuoti žmonės jau mirę, todėl fotografijos įgijo šaltinio statusą, o jas saugantys kompiuterio folderiai yra savotiškas virtualus archyvas. 

Kita vertus, tas archyvas galėjo būti išsamesnis. Tai konstatuoju su liūdesiu ir net apmaudu. Menotyrininkas Skirmantas Valiulis sykį patarė: „Algimantai, užsirašinėk, apie ką kalbėjotės, fiksuok kitas svarbias detales... Visa tai turėtų likti istorijai ir istorikams.“ Deja, šiuo patarimu nepasinaudojau, todėl daug labai svarbių dalykų nugrimzdo užmarštin. 

– Nuolat prisimenate Sigito Gedos žodžius, kad fotografui reikia „pasiskolinti akis žvėries arba paukščio“. Gal tą gebėjimą galima ne tik gauti skolon, bet ir išlavinti?

– Gal ne tiek išlavinti, kiek išlaisvinti jusles, gebėjimą patirti pasaulį. Tai priklauso ne tik nuo intelekto, nuo sąmonės, bet ir nuo pasąmonės, kurios nekontroliuojame. Kitaip sakant, nereikia lyg Emiro Kusturicos filmo herojui meistrauti medinių sparnų, juk skraidyti galima ir mintyse. 

Yra fotografų, kuriems rūpi tik turimos arba geidžiamos technikos parametrai. Tačiau technika nėra viskas. Esu įsitikinęs, kad gerai fotografuoti imama tada, kai mintyse išmokstama skristi. 

– „Fotografiniuose susitikimuose“ nuskambėjo puikus Jus kalbinusio kito fotografo klausimas, kas svarbiau, ar objektas, ar fotografas?

Fotografas, nes paveiksluodamas kitą žmogų jis bando parodyti save. 

– Ar Jūs medžiojate gyvenimo akimirkas, ar jas režisuojate?

– Esu gyvenimo režisierius. Anksčiau savo nuotraukose labiau išryškindavau šį aspektą, parodydavau, kaip jos yra surežisuotos. Dabar atvirą režisūrą pasitelkiu rečiau, nes man įdomiau kurti efektą, neva kadras yra „sumedžiotas“, o akimirka tiesiog sustabdyta. 

– Tokiu atveju Jums turėtų būti priimtina Roland’o Barthes’o mintis, kad fotografija arba fotografavimas artimesnis teatrui negu dailei.

– Nors Barthes’o knygą „Camera Lucida. Pastabos apie fotografiją“ (1) skaičiau gana skeptiškai nusiteikęs, tačiau su šia filosofo mintimi sutinku be išlygų. Tiesą sakant, ne tik sutinku, bet ir esu daug kartų apie tai mąstęs.

– Priminsiu Jūsų žodžius: „Jokia paslaptis, kad fotografijos mokiausi iš filmų, iš tokių režisierių, kaip Antonionis ir kūrėjų, panašių į jį.“ Ko iš jų išmokote?

– Iš Antonionio ir kitų kino režisierių mokiausi išgauti kadro švarumą. Prisiminkime, kaip komponuojami kadrai Sergio Leone’s filme „Kartą Amerikoje“. Juk tai puikiausios nuotraukos! Kai ko galima pasimokyti ir iš Arūno Žebriūno. Beje, dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė yra atkreipusi dėmesį, kad taikau kinematografinį kadro komponavimą.

– Tačiau intensyvaus režisavimo vis dėlto atsisakėte. Kas tą lėmė?

Atsisakiau paties metodo, nors kartais gyvenimas tiesiog priverčia tokiais dalykais užsiimti. Kaip atsirado nuotrauka, kurioje rašytojas Ričardas Gavelis nufotografuotas su akiniais, o vienas stiklas sukultas? Tai mano režisūra (nors visi įtikinėjo, kad Gavelis pasiųs mane po velnių). Tačiau kai kurios nuotraukos, nors atrodo surežisuotos, tokios nėra. Antai Gedimino Girdvainio ašaros tikrai nerežisavau.

Žinoma, kurdamas portretus esu priverstas taikyti režisūrinius principus. Reikia sukurti tam tikrą atmosferą, kad fotografuojamo žmogaus veide atsiskleistų intelektualinė įtampa, liūdesys, nerimas arba džiaugsmas. Todėl kalbuosi su tais, kuriuos fotografuoju, prašau, kad mintyse atliktų tam tikrą užduotį, prisimintų kokį nors emociškai sodrų nuotykį. Galima sustatyti įdomiausias „dekoracijas“, tačiau jeigu fotografuojamas žmogus nesusitelks į  save, visa fotosesija nueis šuniui ant uodegos.     

– Tačiau Dovilės Zelčiūtės knygoje „Drama be taisyklių“ (2) teigiate lyg ir priešingai: „Niekada nesvarstau, kaip savo fotografuojamą žmogų pavyks „atskleisti“. Man, tiesą sakant, į tai nusispjauti. Esu bjaurus šiuo atžvilgiu. Kaip aš galiu atskleisti kitą žmogų, kai jau kitą dieną savęs neatpažįstu?!“ 

Kita vertus, pripažįstate naudojantis universalią metodiką. Ką stengiatės fiksuoti, jeigu per fotosesiją nekeliate sau tikslo „prisiliesti prie žmogaus sielos“? 

– Norėčiau prisiliesti prie žmogaus sielos, kad savo fotografijose ją atskleisčiau, parodyčiau „tikrąją“ žmogaus esmę. Tačiau tai, deja, neįmanoma! Rašytojas, pavadinkime jį „ponu X“, su žmona nugyvenęs trisdešimt metų ir triukšmingai išsiskyręs, dramatiškai pareiškia: „Šitos moters aš, deja, nepažįstu!“ Štai kodėl ir pastangos sukurti „tikrąjį portretą“ yra pasmerktos. Kita vertus, minėtas žodžio meistras daugybę metų galėjo aprašinėti, kaip jo žmona valgo, kaip šukuojasi plaukus, kaip žiūri pro langą, ko nepakenčia, o ką mėgsta... 

Žodiniam portretui jis galėjo skirti šimtus puslapių. O aš, atėjęs pas žmogų, kuris man asmeniškai dažniausiai nepažįstamas, turiu maždaug valandą laiko, padarau dešimtis arba šimtus kadrų, iš kurių viešai pristatau tik vieną. Ką įmanoma parodyti ir perteikti tame viename kadre? Akimirką, išplėštą iš žmogaus gyvenimo! Tik tiek

Todėl vieni man sako, kad pataikiau į dešimtuką, o kiti tvirtina: „Jis visai nepanašus į save.“ Abiem atvejais teiginys absurdiškas. Juk fotografuojamo žmogaus nepaslepiu po amerikiečių roko grupės KISS stiliaus makiažu, taigi nuotraukose matomi vyrai ir moterys visada yra atpažįstami. 

Kita vertus, žmogus patiria kultūrinį šoką, suvokęs, kaip jį arba ją mato kiti. Labai panašus jausmas apima, pirmąkart išgirdus savo balso įrašą. Žinoma, į šiuos mano samprotavimus galima būtų atrėžti, kad mano fotoportretuose konkretaus vyro arba moters „tikrojo“ veido labai dažnai nepamato jų artimi draugai.

Tačiau nepamirškime, kad šiame fotografo ir jo objekto „ginče“ vadinamieji tretieji asmenys (žiūrovai) irgi yra suinteresuotoji pusė. Žvelgdami į pažįstamo žmogaus portretą, interpretuojame jį, veikiami tam tikrų – teigiamų arba neigiamų – emocijų, kurios lemia, kaip vertiname konkrečią fotografiją. Antai išvydęs pusamžio japono nuotrauką, pagalvojau: „Puikus kadras!“ O kai perskaičiau parašą, kad čia yra kino režisierius Akira Kurosawa, nuotrauka man ėmė atrodyti dar geresnė, nes esu matęs daug puikių šio režisieriaus filmų. 

Šiaip ar taip, aš nebandau sukurti „tikrojo“ konkretaus žmogaus portreto. Tiesiog ieškau gero kadro.

– Vadinasi, Jums svarbiausias dalykas – geras kadras?

– Na, yra ir daugiau dalykų, kurie man rūpi. Stengiuosi fiksuoti aplinką –darbo kabinetą su jame esančiais daiktais, koridoriuje pakabintas skrybėles... 

– Ką lengviau fotografuoti – garsius žmones, apgaubtus aukso dulkių, ar tuos, kurie šešėlyje? Beje, rašytojas Marius Ivaškevičius į analogišką mano klausimą atsakė, kad romaną arba pjesę lengviau rašyti apie tuos, kurie jau yra pažįstami auditorijai. O niekam nežinomą žmogų reikia sukurti iš nieko. 

– Mano atsakymas būtų priešingas – fotografuoti nežinomą žmogų šimtąkart lengviau. Norėdamas padaryti obuolių pardavėjo, sutikto Kalvarijų turguje, fotoportretą, aš tiesiog pasikalbu su juo apie gyvenimą, pajuokauju, kartu sutraukiame po cigaretę, pažadu iš jo nupirkti kibirą obuolių arba iškart nuperku. 

Tokie žmonės paprastai būna atviri, geranoriški. O prieš vykdamas fotografuoti kokio nors intelektualo, ilgai tam susitikimui rengiuosi, tyrinėju jo kūrinius, kartais peržvelgiu juos narstančias recenzijas, pasigilinu į duotus interviu. Taigi toks žmogus iš manęs a priori reikalauja labai daug, o savo herojaus lūkesčius reikia pateisinti, antraip emocinė sinergija neatsiras ir fotosesija nepavyks. Pajuokauti, žinoma, galima ir per tokius susitikimus, tačiau  tik pačioje pabaigoje ir tik tam, kad atsirastų dar viena portreto „spalva“.

– Kokius žmones fotografuoti lengviausia? 

– Gydytojus. Jie yra matę tiek daug skausmo, supančio žmones, kad prieš kamerą, o gal ir apskritai niekada, nevaidina. Lengva dirbti ir su rašytojais, kurių vos paprašai, kad parašytų mintyse kokį nors sakinį, ir juos jau skraidina vaizduotė...

– O kolegos fotografai, spėju, nėra priskirtini prie lengvų objektų? 

– Taip, juos fotografuoti sunku, nes kiekvienas mano, kad pats padarytų geriau. Kita vertus, žmonių klasifikavimas pagal profesijas atitraukia dėmesį nuo kito svarbaus dalyko. 

– Kokio?

– Fotografui smagu su tais, kurių sukaupta patirtis atsispindi jų veiduose (nebūtinai šlovės viršūnė, bet ir klaidos arba nuopuoliai). Kalbu apie ženklus arba įspaudus.

– ...kuriuos paliko istorija...

– Istorijos įspaudas. Skamba gerai. 

– Nuotraukos pasakoja ir apie žmones, kurių nebėra...

– Pažinti juos padeda fotonaratyvas, apimantis pačias įvairiausias vietas, susijusias su žmogaus gimimu, vaikyste ir jaunyste, studijomis, svarbiausiais kūriniais. Jį panaudojau, atkurdamas Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo gyvenimo kelius cikle „Paskutinieji LDK piliečiai“. 

– Kaip susidomėjote Mickevičiumi ir Miłoszu? 

– Tai nutiko iškart po to, kai Ukrainoje ir Baltarusijoje fotografavau LDK pilis. Mane labai sudomino sąvoka „LDK pilietis“, kuria apibrėžiama šių žmonių tapatybė. 

– Ar tikite, kad mūsų mintims daro įtaką vietos, kuriose gyvename?

– Taip. Tačiau šiuo atveju svarbu pasakyti, kad patys pasirenkame, kuo tikėti. Man padeda tikėjimas tų vietų, kuriose gyveno nuostabios asmenybės, ypatingumu. 

– Kaip atsidūrėte Ukrainoje?

– Po pirmosios Ukrainos revoliucijos tuometis Lietuvos Respublikos ambasadorius šioje šalyje Algirdas Kumža pakvietė mane, kad nufotografuočiau keletą iškilių ukrainiečių asmenybių. Dirbdamas Kijeve, pradėjau domėtis Ukrainos istorija, istoriniais ryšiais su Lietuva, prisipirkau žemėlapių, kuriuose sužymėtos visos išlikusios pilys arba jų griuvėsiai. Konsultavausi su istoriku Alfredu Bumblausku. Taip kilo mintis nukeliauti automobiliu iki Juodosios jūros. 

– Pamatęs nuotraukas, Jūsų darytas Ukrainoje (ir Baltarusijoje), profesorius Bumblauskas konstatavo, kad radote būdą, kaip „nufotografuoti paveldo šešėlius.“

– Fotografuodamas paveldą, visada intuityviai ieškau tokio kadro, kad kažkur tolumoje matytųsi einantis žmogus, stovėtų mašina. Noriu, kad bent fotografijos paribyje liktų užuomina apie žmogaus buvimą šalia gamtos stichijos, istorijos paminklų ir atminties vietų. Pamenu, Bumblauskas pasiūlė savo knygą apie LDK iliustruoti mano nuotraukomis, tačiau baltarusiai atsisakė: „Geriau nereikia. Aleksandravičiaus nuotraukos nelabai reprezentatyvios.“ Jiems nepatiko, kad šalia istorinių ir architektūrinių paminklų įamžinau juodai apsirengusias moteris. 

Kodėl man jų reikėjo? Jos simbolizuoja mūsų praeitį. Žvelgdamas į juodus jų siluetus, galvoju: „Viskas susiję, tos moterys su juodais drabužiais sukaupusios daug skausmo, patyrusios neišbrendamą vargą, o visa tai ir yra atmintis.“ Kita vertus, įvairių epochų sinergijai išreikšti kartais net nereikėdavo ieškoti kokių nors metaforų. Baltarusijoje aptikau LDK laikais pastatytų dvarų ir net pilių, į kurias sovietmečiu buvo įkeltos šeimos, tuose istoriniuose mūruose gyvenančios iki šiol, pavyzdžiui, Liubčios pilyje, pastatytoje to paties pavadinimo miestelio pakraštyje, ant aukšto Nemuno kranto. 

Priartėji prie jos ir lyg vėliavos tave pasitinka vėjyje plevėsuojantys išdžiaustyti apatiniai drabužiai, žaidžiantys pusplikiai vaikai (nepaisant to, kad šaltas ruduo), aplink besitrainiojantys šunys... Matydamas šią gyvastį, susitelkusią aplink istorijos ir atminties vietas, įsivaizduoju, kaip kadaise šalia pilies gyveno, prekiavo, karves ganė žmonės, priklausantys kitam laikmečiui. Tikiu, kad žvelgdami į mano nuotraukas, žmonės susikuria panašų laiko tiltą. 

– Jeigu reikėtų vienu ar dviem sakiniais apibūdinti, ką patyrėte keliaudamas po Ukrainą ir Baltarusiją, fotografuodamas senąją Lietuvos istoriją primenančias vietas, ką visų pirma paminėtumėte?

– Pirmasis žodis, šovęs man į galvą, kai išgirdau šį klausimą, yra Eureka!

– Jautėtės atradęs senosios mūsų istorijos kontinentą?

– Jaučiausi būtent taip – atradėjas. Esu emocionalus žmogus, todėl mano santykis su tomis istorijos ir atminties vietomis buvo intensyviai jausmingas. Vienas mano bičiulis, matydamas, kaip aš džiūgauju, mosuoju rankomis, šūkauju fotografuodamas kažkurią LDK pilį, replikavo: „Ne tuos mūrus, o tave reikėtų fotografuoti...“

– 2011-aisiais vienoje televizijos laidoje Annie Leibovitz, paklausta, kokį fotoaparatą, jos manymu, reikėtų pirkti, iš kišenės išsitraukė iPhone’ą. Ar Jūsų, kaip menininko, nežeidžia toks požiūris?

– 2018-aisiais galėčiau pasakyti lygiai tą patį – pirkite išmanųjį telefoną ir fotografuokite!

Beje, kai kurie fotografuojami žmonės nusivilia, gal net jaučiasi nepakankamai įvertinti, kad į fotosesiją ateinu neapsikrovęs kaip nešulinis mulas įvairiais fotoaparatais, kita technika. Dažniausiai dirbu su aparatu, kuris iš pažiūros primena „muilinę“. Juk esmė – ne aparato dydis ar išvaizda. Svarbiausia rezultatas. Tačiau toks techninis minimalizmas kartais sukelia šoką: „O kur jūsų aparatūra?!“

– Ar įmanoma net su iPhone’u išgauti Jūsų minimą rezultatą?

– Be abejo. Rezultatą lemia ne aparatūra, o mąstymas. Fotografijos esmė – gebėjimas atsirinkti. 

– Dabar kiekvienas, turintis išmanųjį telefoną, jaučiasi esąs menininkas, fotografuoja viską iš eilės ir tuoj pat sudeda į internetines platformas, socialinius tinklus, todėl skęstame vaizduose.

- Taip, skęstame. Tai mūsų laikmečio bruožas. Tačiau skęstame ir tekstuose. Kita vertus, manęs ši tendencija negąsdina, nes pilkoje rašančiųjų ir fotografuojančiųjų masėje, kaip ir anksčiau, sužiba vienetai, dėl kurių verta pirkti knygas ar fotoalbumus.

– Laidoje „Fotografiniai susitikimai“ autoironiškai sakėte: „Aš nesu toks genijus kaip 99 procentai Lietuvos fotografų, kurie nufotografuoja ir jiems iš karto yra menas. Aš atsirenku, vėliau kadruoju, tamsinu, šviesinu. Kokį nors niuansą galiu tobulinti ištisas valandas.“ Taigi svarbiausi dalykai nutinka ne per akistatą su žmogumi ar peizažu, o laboratorijoje, sėdint prie kompiuterio?

– Dirbdamas laboratorijoje įdedu daug daugiau darbo negu fotografuodamas. Dažniausiai ne per fotosesiją, o būtent prie kompiuterio atsiranda tai, kas vadinama „Aleksandravičiaus stiliumi“. Mano autorinį braižą formuoja šviesos ir tamsos santykio paieškos. Taigi kelias nuo nuotraukos iki fotografijos yra ganėtinai ilgas. 

Tikiu, kad nuotrauka priklauso nuo atsitiktinės sėkmės, o fotografija išreiškia tam tikrą sisteminį mąstymą, vizualinį stilių. Dirbdamas, ieškodamas ir grynindamas savo stilių pasenau ir susitapatinau su fotopasauliu. Taip sakydamas nenoriu savęs išaukštinti ar susireikšminti, tiesiog jaučiuosi esąs savo vietoje ir jau žinau, kokiais būdais galiu pasakyti tam tikrus dalykus. Tuo reikia gyventi. Fotografavimas yra gyvenimo būdas. 

– Kultūros istorikams (o ir visuomenei) nusistatyti santykį su fotografija labai trukdo didieji vardai, tokie kaip Joe Rosenthalis, ikoninės nuotraukos „Vėliavos virš Iwo Jima pakėlimas“ autorius. Kalbėdami apie didžiąsias savo fotografijas, jie sako: „Man tiesiog pasisekė! Atsidūrus laiku ir vietoje liko tik paspausti mygtuką!“ Girdint tokius žodžius, sunku laikyti fotografiją savarankiška meno forma, reikšmingu XX ar XXI a. kultūros sandu...

– Kelią įveikia tas, kuris eina, o durys atsidaro tam, kuris išdrįsta į jas pasibelsti. Tam tikru atžvilgiu sėkmė laikytina dėsninga. Be to, esu įsitikinęs, kad kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma išmokti – juos arba turi, arba ne. Beje, bendraudamas su dailininku Petru Repšiu sužinojau, kad Dailės institute (dabar akademijoje) egzistavo dvi stovyklos, kurių adeptai skirtingai įsivaizdavo, kaip įgyjami kompozicijos gebėjimai. Antanas Gudaitis ir jo šalininkai laikėsi nuomonės, esą kompozicijos negalima išmokyti. Repšys mano, kad tokių dalykų išmokstama, tik reikia įdėti daug darbo. Nors simpatizuoju savo draugui ir mokytojui meno istorijos klausimais Repšiui, bet esu Gudaičio pusėje – arba turi įgimtą pojūtį, arba tau tiesiog neduota!  

Sakydamas, kad sėkmės reikia nusipelnyti, privalau tą mintį išplėtoti jums gal kiek netikėta linkme. Esu įsitikinęs, kad tikriems meistrams toks dalykas kaip sėkmė neegzistuoja. Meistras tiesiog nemoka daryti blogai. Vieniems labiau patiks vienas jo kūrinys, kiti šedevru laikys visai kitą, tačiau abu vis tiek aukštos kokybės. Taigi meistrui ne tiek reikia vaikytis sėkmės, kiek jis yra priverstas nuolat kovoti su savimi, kad nesikartotų. Man taip buvo. Pasiekęs tam tikros fotoportretų kokybės, pajutau, kad atsirado pasikartojimo pavojus. Tada išėjau į lauką ir pradėjau mokytis fotografuoti peizažus. 

– Šie žodžiai priminė Jūsų mintį, nuskambėjusią Ryčio Zemkausko televizijos laidoje „Lankos“: „Labai lengva eiti kūryboje iš pradžių, kai prieš tave didelis tunelis. Tačiau kai užlipi ant kažkokio kalno, nesvarbu, kas esi (poetas ar fotografas), tam tikrame aukštyje nueitas kelias jau matuojamas mikronais – kaip atrasti naujesnę šviesą, naujesnį žodį. Kaip eiti toliau, kai nebėra tokių plačių galimybių?“ Taigi naujų temų pasirinkimas irgi padeda išvengti pasikartojimų?

– Ar naujos temos gali būti gelbėjimosi nuo pasikartojimų ratas? Nesu to pakankamai gerai apmąstęs. Daug dalykų nulemia intuicija, tačiau pasikartojimo baimė neabejotinai yra vienas iš judėjimo pirmyn variklių. 

Užlipus ant kalno ir suvokus, kokios menkos galimybės judėti toliau, reikia priimti sprendimą. Tokiais momentais apima jausmas, lyg būtum uždarytas, kelio atgal nėra, tiksliau jis yra, tačiau eiti atgal juk beprasmiška, o šviesa tunelio gale prapuolė. Aklavietė priverčia mokytis iš naujo nekasdieniškai jausti ir matyti, kad kelionės žaidimas vėl prasidėtų. 

– Dėkoju už pokalbį.

* * *

Nuorodos:

(1) Roland Barthes. Camera lucida: pastabos apie fotografiją. Kaunas: Kitos knygos. 2012.

(2) Dovilė Zelčiūtė. Drama be taisyklių: Algimanto Aleksandravičiaus portreto kontūrai. Kaunas: Nemunas. 2006.

* Kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbių su fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi fragmentai. Pokalbiai buvo įrašyti 2018 m. liepos 24 ir 25 dienomis, įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą Kultūros tyrimo projektą „Istorinės vaizduotės laboratorija: praeities tyrinėtojų ir menininkų dialogai“ (S/TYR – 5(6.51)/2017).

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.