Dailininko Simono Karczmaro (1903–1982) tapyba ir grafika žinoma meno gerbėjams Izraelyje, JAV ir Kanadoje. Dabar ji pasiekė ir jo vaikystės šalį – Lietuvą. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengta paroda „Simonas Karczmaras: nuo Dieveniškių iki Cfato“.
Įdomu, kad šio dailininko meninė karjera prasidėjo brandžiame amžiuje. Jaunystėje studijavęs dailę Paryžiuje, S.Karczmaras pragyvenimui pasirinko darbą kailių pramonėje. Tik sulaukęs 57-erių jis sugrįžo prie savo pašaukimo – kūrybos.
Pasak dailininko sūnaus menininko N.Karczmaro, jo tėvo kūrinių paroda Vilniuje – sena šeimos svajonė: „Su motina svajodavome surengti tėvo kūrybos parodą Vilniuje. Jo kūryba atskleidžia visus gyvenimo štetle aspektus: religiją, šventes, kasdienius darbus“, – sakė iš Izraelio į Vilnių atskridęs menininko sūnus.
– Kaip nutiko, kad Varšuvoje gimęs dailininkas įkvėpimo žeme laiko nedidelį Dieveniškių miestelį šalia Vilniaus? – paklausiau N.Karzmano.
– Jam buvo penkeri, kai tėvai pirmą kartą atvežė pas senelius į Dieveniškių štetlą (miestelį, kuriame žydai sudarė nemažą gyventojų dalį ir darė didelę įtaką jo raidai, kultūrai. – Red.).
Ten jis ir pradėjo piešti. Ten atrado nedidelius medinius namelius – hatas, vandens išnešiotoją, pienininką Toivę, arklius, kuriais greitai pamėgo jodinėti be balno. Daugelį tų dalykų galima pamatyti parodoje.
Savo piešinius mažasis dailininkas su štetlo gyventojais išmainydavo į saldumynus, saldainius.
– Tai, kad žmonėms patiko jo darbai, gal ir paskatino studijuoti dailę?
– Galbūt. Paaugęs jis įstojo į Varšuvos dailiųjų menų mokyklą, mokėsi akademinės tapybos, tapė peizažus ir portretus. Bet studijoms reikėjo prasimanyti pinigų, tad dažnai vykdavo į Rusiją pirkti kailių savo pusbroliui kailininkui ir tapo šios srities specialistu.
Kai tėvui buvo 25 metai, jis nutarė tęsti meno studijas Paryžiuje. Mokėsi įvairiose studijose ir Paryžiaus dailės mokykloje (pranc. „L’Ecole des Beaux Arts“), tačiau liko ištikimas akademinei tapybai – nei siurrealizmas, nei kubizmas jo netraukė.
Dieną jis studijuodavo, o vakarais lankydavo prancūzų kalbos kursus, kuriuose ir sutiko mano motiną – jauną lenkaitę. Jos tėvas buvo kilęs iš rabinų šeimos. Pajutęs stiprėjančias antisemitizmo nuotaikas Lenkijoje jis su šeima persikėlė į Paryžių. Taigi mano tėvai įsimylėjo ir susituokė, o 1933 metais gimiau aš – vienturtis jų sūnus.
– Sukūrus šeimą teko atsisakyti meno?
– Taip, tėvas vėl grįžo prie kailių, o motina atidarė parfumerijos parduotuvėlę Paryžiaus priemiestyje. Karas privertė bėgti į Nicą. Mane su pusbroliais paslėpė nedideliame provincijos miestelyje. Tėvai slėpėsi kitur, bet buvo įskųsti. Senelį, motinos tėvą, nužudė prancūzų policininkas, motiną išvežė į Aušvico koncentracijos stovyklą, o tėvas prisidėjo prie partizanų, Laisvosios Prancūzijos pajėgų.
Visa laimė, kad mano motina liko gyva ir grįžo iš Aušvico. Juk žinote, kad iš 78 tūkst. žydų, kurie buvo išvežti iš Prancūzijos, gyvi liko tik 2,5 tūkst. Mano motina buvo tarp jų.
– Po karo siaubo tėvas vėl pradėjo tapyti?
– Ne, ne iš karto. Persikėlėme į Izraelį, kur tėvas dirbo metalurgijos versle. O paskui gavo pasiūlymą dirbti kailių rūšiuotoju Monrealyje. Mūsų šeima įsikūrė Kanadoje, tačiau po kelerių metų tėvui prasidėjo akių alergija. Jis nebegalėjo liesti kailių, negalėjo dirbti ir buvo labai nusiminęs.
Depresijos apimtam tėvui mano motina nupirko tris drobes, keletą teptukų, dažų ir priminė, kad ji kadaise jį įsimylėjo ne kaip kailių žinovą, o kaip meno pasaulį tyrinėjusį dailininką.
„Pažvelk į pasaulį kitaip“, – pasakė ji jam. Tėvas tuo metu kaip tik skaitė žydų rašytojo Šolomo Aleichemo knygą, kurios veikėjai – štetlų gyventojai. Jis spontaniškai pradėjo tapyti savo vaikystės štetlą. Tačiau tapė ne taip, kaip buvo išmokęs meno mokyklose, o tarsi būtų sugrįžęs į savo vaikystę – naiviojo meno stiliumi.
– Profesionalus dailininkas pradėjo tapyti taip, kaip niekur nesimokiusi kaimo moterėlė?
– Parodoje galima pamatyti ir jo ankstesnį darbą, kurį išsaugojau. Jis profesionalo ranka nutapytas 1945 metais, kai tėvas dviračiu atvažiavo manęs išsivežti į Paryžių iš to miestelio, kuriame slėpiausi per karą. Paveiksle – tas namas, kuriame slapsčiausi.
Tai tarsi įrodymas, kaip jis galėjo tapyti. Bet nebenorėjo. Naiviojo meno stilius jam buvo arčiau širdies. Kai nutapė kelias dešimtis darbų, surengėme jo parodą Monrealyje. Nupirko gana daug darbų. Tai tėvą padrąsino – jis atsidėjo menui. Būdamas tokio amžiaus sugebėjo tapti žinomu ir perkamu dailininku. Mano motina buvo gera organizatorė – rengė jo parodas, pardavinėjo paveikslus.
– Šalia naiviosios tapybos parodoje galima pamatyti ir visai kitokio stiliaus grafiką. Gal tam turėjo įtakos tai, kad antrąkart atvykę į Izraelį jūsų tėvai apsigyveno menininkų bendruomenėje?
– 1962 metais tėvai grįžo į Izraelį ir apsigyveno Cfato miestelyje, kuriame įsikūrusi menininkų kolonija. Tėvas įsigijo studiją ir diskutuodavo apie meną ne tik su dailininkais, bet ir su rašytojais.
Izraelyje jis pradėjo kurti medžio raižinius ir pamėgo šią techniką. Daugumoje grafikos darbų jis tarsi sulydė savo akademinės ir naiviosios tapybos patyrimą.
Jo darbų herojais tapo ir jo antrojo štetlo – Cfato – gyventojai, jų kasdieniai ritualai. Tačiau Cfate jie gyvendavo tik vasarą, žiemą – Niujorke.
Štai tokia nuostabi istorija apie menininką, kuris būdamas 56 metų sugrįžo į tapybos pasaulį, buvo pripažintas ir jam likusius 22 metus nugyveno kurdamas.
