„Vartų“ galerijoje Vilniuje atidarytoje J.Urbono parodoje „Planeta iš žmonių“ galima rasti vieną iš galimų atsakymų į šį klausimą.
„Planeta iš žmonių“ – tai dirbtinės planetos, suformuotos iš žmonių, meninė ir mokslinė galimybių studija. Menininkas parodos lankytojams siūlo stebėti kaip 3D skeneriu nuskenuoti jų kūnai Kosmose kuria naują struktūrą.
Tam tikromis parodos dienomis kompozitorė Gailė Griciūtė besisukančiu fortepijonu akompanuos šiai savotiškai kosminei choreografijai.
– Kaip nutiko, kad ėmėte domėtis apokaliptiniais scenarijais? Mėgstate mokslinę fantastiką? – paklausiau 37 metų J.Urbono.
– Labai mėgstu mokslinę fantastiką. Ir kino filmus, ir literatūrą, o ypač tų temų atspindžius mene ir filosofijoje. Akivaizdu, kad pastarąjį dešimtmetį Vakarų pasaulį tiesiog apsėdo apokaliptiniai scenarijai. Jie be perstojo „repetuojami“ kine, literatūroje, žiniasklaidoje. Bolidai, pandemijos, klimato katastrofos, ateiviai, teroristai, atominis karas, nutrūkęs gimstamumas, tironiškas dirbtinis intelektas.
O išsigelbėjimo scenarijų aptikti gerokai sunkiau. Todėl ir pradėjau domėtis ne tiek apokaliptiniais, kiek išsigelbėjimo scenarijais.
– Ar tikrai manote, kad žmonės nepajėgtų įsikurti kitoje planetoje?
– Atviras kosmosas ar kokia mums žinoma planeta, potencialiai tinkanti apgyvendinimui, neturi nieko, kas mums yra gyvybiškai svarbu. Tai oras, maistas ir prieglobstis. Naivu manyti, kad didelė žmonių grupė sugyventų be konfliktų, o dirbtinė ekosistema nepalūžtų.
Pažvelkime į žmonijos istoriją – suniokojome daugiau nei pusę ekosistemos čiabuvių, prišiukšlinome ir priteršėme tiek, kad dabar neįsivaizduojame, kaip viską išvalyti.
– Gal jūsų „Planeta iš žmonių“ – pasiūlymas sukurti Kosminę lietuvių bendruomenę? Na, kaip prieš šimtmetį buvo siūloma perkelti Lietuvą į Madagaskarą?
– Šis projektas – tai komiškas bandymas apibrėžti bendruomenę ir tautinę tapatybę, pasinaudojus tik piliečių kūnais. Kita vertus, tai ir kosminės programos pasiūlymas. Turiu omenyje ne jo įgyvendinimą, o unikalios kosminės šalies tapatybės formavimą.
Lietuvos kosminių tyrimų istorija siekia kone keturis šimtmečius, nuo Kazimiero Simonavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“, Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos įkūrimo iki Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio,LTSR kosmoso inžinerijos ir mokslo projektų, Lietuvos aerokosmoso asociacijos įsteigimo ir pirmųjų lietuviškų palydovų paleidimo į orbitą.
Lietuvai tapus kosmine valstybe, pradėta svarstyti apie augalo išauginimą Mėnulyje. Bet nepaisant suintensyvėjusių pastarojo dešimtmečio Lietuvos kosminių projektų ir jų mokslinės vertės, kosminių tyrimų tema beveik neatsispindėjo kultūros ir meno lauke.
Negana to, nacionalinės kosminės programos vizija, jei taip ją galima vadinti, buvo vystoma pernelyg technokratiškai, su proziška potekste. Pavyzdžiui, „LitSat-1“ palydovas transliavo audio įrašą „Lietuva myli laisvę“.
Viena šios problemos priežasčių – tai, kad viziją formavo labai nedidelė grupė žmonių, atėjusių iš mokslo, inžinerijos, technologijų ir verslo lauko. Kitų sričių ekspertai nebuvo įtraukti. Nebuvo nei menininkų, nei filosofų, nei kitų humanitarų ar plačiosios publikos. Todėl šia paroda norėtųsi aktyvuoti kosmoso kultūros diskursą Lietuvoje ir pradėti formuoti savitą kosminės valstybės tapatybę.
– Jūs gana neseniai nemažai laiko praleidote branduolinių mokslinių tyrimų laboratorijoje CERN. Ar šios parodos idėja kilo ten?
– Ne, ten buvo užsiėmęs visai kitokio pobūdžio projektu. CERN meno rezidencijoje domėjausi superlaidžiomis medžiagomis, kurios turi ir kitų ypatingų savybių. Viena jų – levitacija magnetiniame lauke. Pradėjau eksperimentuoti su superlaidžiais plaušais, atradau būdą juos suausti į tekstilę.
Kilo idėja sukurti seriją skulptūrinių objektų, kurie reaguotų į magnetinį lauką ir levituotų. Šiuos abu projektus vienija tik meninis mikropasaulio (elementarios dalelytės, kvantinis pasaulis) ir makropasaulio (mūsų apčiuopiamas pasaulis ir Kosmosas) santykių tyrimas.
– Kaip atsirado tas milžiniškas skeneris?
– Skenerio idėja kilo man ieškant interaktyvių priemonių, kurios padėtų paversti „planetos iš žmonių“ idėją labiau apčiuopiama, įtraukiančia tikrus žmonių kūnus ir kūnišką vaizduotę.
Norėjau, kad tai veiktų kaip nežemiško šokio aikštelė, o tuo pat metu ir nežemiškos vaizduotės portalas. Žmonės, atsistoję skeneryje, turi nuspręsti, kokia galutine poza jie susišaldys – tai kosminės tapatybės klausimas, turintis architektūrinę ir choreografinę potekstę.
Skeneris ir astrofizikos simuliacija skatina žmogų pasvarstyti, pabandyti kūniškai įsivaizduoti save viršžemiškose aplinkybėse. Ką mano kūnas gali tokioje terpėje, kurioje sąvokos „viršus“ ir „apačia“ ar „geras“ ir „blogas“ praranda prasmę.
– Ar tai atsitiktinumas, kad skeneris primena fantastiniuose filmuose ir žaidimuose vaizduojamus portalus į kitą erdvę bei laiką?
– Parodos tikslas – nugramzdinti publiką į nežemišką istoriją. Tam taikiau animatoriaus Walto Disney’aus strategiją, pagal kurią buvo projektuojami ir režisuojami Disneilandai.
W.Disney’us siekė perkelti savo animacines istorijas iš ekrano į apčiuopiamą, trimatę erdve. Ir tai darydamas naudojo pačias įvairiausias meninės raiškos priemones – nuo architektūros iki teatro.
Be to, savo parkuose jis slėpė visas detales, kurios galėtų priminti lankytojams išorinį pasaulį. Net elektros kabeliai buvo ne ant stulpų, o įkasti į žemė, kas buvo tuo metu inovacija. Parko valytojai dirbo tokiu metu, kad lankytojai jų nematytų.
Aš parodoje taip pat paslepiu visas technines priemones. Paslepiu kabelius, elektronikos prietaisus – viską, kas primintų šiuolaikinį technologijų pasaulį. Todėl ir atsirado skenerio stulpai, kurių viduje – daug įrangos. Kiti įrenginiai buvo paslėpti po grindimis.
Jei kalbėtume apie estetiką, tai man buvo svarbus pats tokių monumentalių ir santūrių vamzdžių vaizdas, nes norėjau sukurti susikaupimo erdvę. Nerūdijančio plieno paviršius buvo apdorotas stambiu kvarciniu smėliu. Taip sukuriamas šerkšno efektas, kuris, tikėtina, panašus į Kosmose sušalusios žmogaus odos tekstūrą.
