E. Nekrošių menanti Mantuja į savo menes įsileido ir L. Šalčiūtės darbus

Italijoje dar gyva režisieriaus Eimunto Nekrošiaus dvasia. Jos ieškoti paskatino Mantujos mieste atidaryta lietuvių dailininkės Laisvydės Šalčiūtės paroda.

L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
L.Šalčiūtės kūriniai rodomi Mantujos kunigaikščių rūmuose – XIV–XVII a. pastatų ir sodų komplekse.<br>Kunigaikščių rūmų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Daiva Šabasevičienė, specialiai LR, Mantuja (Italija)

Apr 16, 2019, 7:55 AM, atnaujinta Apr 18, 2019, 11:50 AM

Kad ir kur Italijoje nuvyktum, daug kur E.Nekrošiaus būta, daug kur vaidinti jo spektakliai.

Beveik pusmetį gyvendami netekties šešėlyje galime kiek kitaip suvokti Italiją ir jos miestus, kuriuose ir šiandien prisimenamas iškilusis lietuvių režisierius.

Keliauti E.Nekrošiaus pėdomis paskatino ne vien noras dar kartą pabūti su režisieriumi, bet ir tai, kad į jo pamėgtą kraštą surengti parodą buvo pakviesta lietuvių menininkė L.Šalčiūtė.

Mūsų dailės istorijoje tai – išskirtinis atvejis. Bet kuris, nors sykį apsilankęs Italijoje, patvirtins, kad šiuolaikinis menas šioje šalyje užima gana kuklią vietą šalia to kultūrinio paveldo, kuris susiformavo per visą Italijos istoriją.

Todėl L.Šalčiūtės kūriniai, rodomi Mantujoje, XIV–XVII amžiais sukurtame pastatų ir sodų komplekse, Kunigaikščių rūmuose (Palazzo Ducale di Mantova), pratęsia tai, ką prieš kurį laiką pradėjo E.Nekrošius – jis Italiją savo menu užbūrė ir liko čia iki šių dienų ne tik suprastas, bet ir gerbiamas.

Įsiminė ištikimybė teatrui

Lygiai prieš dešimt metų (2009 m.) Mantujos miesto teatre (Teatro Ariston di Mantova) buvo vaidinamas Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“, o XVI a. pirmos pusės kunigaikščių Gonzagų užmiesčio vilos – Tė rūmų (Palazzo Te) – kieme žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustą“.

Mano kelias į Mantują vedė pro Modeną, kurioje taip pat net dviejuose teatruose buvo vaidinami E.Nekrošiaus spektakliai.

2008 metais teatre „Storchi“ lietuvis buvo pastatęs „Aną Kareniną“ pagal Levo Tolstojaus romaną.

Modenos miesto teatre „Teatro Comunale Luciano Pavarotti“ (taip teatras pavadintas 2007-aisiais, praėjus mėnesiui po garsiojo Modenos tenoro mirties) prieš septynerius metus buvo vaidinama E.Nekrošiaus pastatyta Dante’s „Dieviškoji komedija“.

Prie L.Pavarotti teatro tarnybinio įėjimo sutiktas garso ir vaizdo režisierius Pierluigi Ugolotti ne tik prisiminė darbą su šviesaus atminimo režisieriumi, bet ir pabrėžė jo susikaupimą, nekrošišką atsidavimą teatrui, kuriam esą neprilygo kitos pasaulio garsenybės, apsilankančios šiame teatre.

Anksti ryte, prieš prasidedant repetuojamos Gerogo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ peržiūrai, P.Ugolotti aprodė ne tik reprezentatyvias teatro erdves, bet ir užkulisius, užvedė į autentišką teatro pastogę.

Teatras buvo švarutėlis net ten, kur, atrodytų, šimtą metų žmogaus nebūta.

Nustebino ir tai, kad jame daug kas autentiška: išsaugotos senos grindys tiek pačioje scenoje, tiek žiūrovų salės dalyje.

Šiame teatre sudėtingiausios dekoracijos iki šių dienų valdomos tik rankomis – įprasto sudėtingumo spektaklyje dirba apie dešimt scenos mašinistų. Visos virvės švarios, suguldytos ant žvilgančių medinių grindų.

Nesvarbu, kokiame aukštyje esi, – visur regi kruopštaus restauravimo rezultatą.

1841 metais statytas elegantiškas ir prabangus teatras garsėja akustika. Nors teatras saugo savo autentiškumą, jame sėkmingai pritaikomos ir šiuolaikinės technologijos.

Klesti regioninė kultūra

Kai E.Nekrošius prieš mirtį kalbėjo apie lietuviškų teatro aikštelių puoselėjimą, akivaizdu, kad jis rėmėsi itališkų teatrų pavyzdžiais. Iš itališkos teatrinės kultūros režisierius sėmėsi stiprybės ir savo mylimos Šiluvos atžvilgiu.

Italijoje klesti regionų kultūra. Tai, kas vyksta viename ar kitame regione, ne mažiau svarbu nei tai, ką gali matyti Romoje, Venecijoje ar Neapolyje.

Todėl E.Nekrošiaus siekis Šiluvoje surengti vasaros teatro festivalį didžiausią dėmesį skiriant „Meno forto“ spektakliams – itin itališkas pavyzdys.

Praėjusią vasarą toks bandymas – jo spektaklis „Jobo knyga“ – buvo sėkmingai parodytas Šiluvoje, aikštėje tarp Švč.Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ir Švč.Marijos Apsireiškimo koplyčios. Tai buvo „Meno forto“ ir E.Nekrošiaus dovana miestelio bendruomenei.

Režisieriaus gimtinės žmonės neliko abejingi – didžiulis susidomėjimas įkvėpė ateities planus, kuriuos gal pavyks įgyvendinti „Meno forto“ tradicijos tęsėjams.

Pasklido po rūmų sales

Nepažeista kultūrinė savimonė – nuolatinė italų menininkų palydovė, tad itin džiugu buvo sužinoti, kad balandžio 4 dieną Mantujoje atidaryta L.Šalčiūtės paroda „Coming Out“ (kartu su visame pasaulyje garsiu skulptoriumi Gehardu Demetzu).

Vilniaus galerijos „Contour Art Gallery“ vadovei Vilmai Mačianskaitei pavyko užmegzti ryšius su šiuo metu Mantujos kunigaikščių rūmų meno vadovo kadenciją bebaigiančiu austru Peteriu Assmannu, garsia italų menotyrininke Renata Casarin ir pristatyti lietuvių menininkės kūrinius.

L.Šalčiūtės darbai rodomi ne vienoje parodinėje erdvėje – šiuolaikiniam menui skirtoje „La Galleria“. Nemažai kūrinių eksponuojami unikaliose rūmų salėse.

Šis senų ir šiuolaikinių darbų dialogas netapo vien tik madingu kuratorių žingsniu. Meno žinovai, per parodos atidarymą sakę ilgas kalbas, ne tik didžiavosi savo istorija, bet ir priminė, jog Renesanso šedevrai kadaise taip pat buvo šiuolaikinis menas.

Kiekvienas L.Šalčiūtės paveikslas greta šedevrų ne tik stebino savo vaizdiniu išradingumu, bet ir sugebėjimu pratęsti vieną ar kitą senųjų paveikslų temą.

Specialiai menininkės darbams buvo sutvarkyti senieji rūmų molbertai – toks autentiškas kūrinio priartinimas prie žiūrovų suteikė dialogo galimybę. Žmonės ne tik iš arti apžiūrinėjo darbus, bet noriai prie jų fotografavosi, nors paprastai muziejuose fotografuojamasi tik prie vadovėlinių paveikslų.

Įdomu tai, kad šmaikštumu garsėjančiai menininkei parodos rengėjai suteikė galimybę gyventi pačiuose rūmuose – skyrė neseniai svečiams pritaikytus apartamentus. Juolab kad informacinė lenta skelbia, kad šiuose rūmuose netrūksta vaiduoklių, šikšnosparnių, pelėdų, driežų.

L.Šalčiūtės paveikslų šiuolaikiniai pasakojimai apie amžinus dalykus Mantujos mieste organiškai įsiliejo į italų kultūrą. Kaip tik tomis dienomis Šv.Lauryno rotondoje, pastatytoje XI a. pabaigoje, vakarais apie valandą viešai buvo skaitomi ir komentuojami Dante’s tekstai – neatlygintina dovana miestiečiams ir miesto svečiams.

Tad nieko nuostabaus, kad tuomet mintimis vėl grįžau į E.Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“ ir į tuos spindulius, sklindančius iš netoliese įkurdintų L.Šalčiūtės personažų akių.

Prie senų pastatų – seni medžiai

Valdant Gonzagų giminei Mantuja buvo laikoma meno ir muzikos centru ne tik Šiaurės Italijoje, bet ir visoje šalyje. Tai – artimiausias pohelenistinio pasaulio poeto Vergilijaus (70–19 m. pr. Kr.) miestas – jis kilęs iš netoli buvusio Andų kaimo.

W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetoje“ rašoma, kad į Mantują buvo ištremtas Romeo. Mieste yra A.Galli Bibienos teatras, pastatytas 1767 m., kuriame koncertavo trylikametis W.A.Mozartas. Vėlyvojo baroko laikų teatras iki šių dienų išlikęs autentiškas, su krėslais, ant kurių sėdėjo pirmieji žiūrovai. W.A.Mozarto tėvas Leopoldas apie šį teatrą rašė: „Per gyvenimą nemačiau nieko gražesnio.“

Mantujoje greta kunigaikščių rezidencijos, kurioje šiuo metu „gyvena“ L.Šalčiūtės kūriniai, įsikūrusi Šv.Jurgio pilis. Ji garsėja Renesanso dailininko A.Mantegnos freskomis „Camera degli Sposi“, sukurtomis apie 1475 m., o kieme stūkso šimtamečiai medžiai, kurių šakos remiasi viena į kitą.

Jos primena pagyvenusius žmones – juos pamatęs supranti, kad senųjų medžių grožis taip pat sudaro didžiąją italų kultūrą. D’Arco šeimos rūmų kieme kai kurie medžiai auga jau beveik tris šimtus metų.

Be tokių medžių neįsivaizduojami jokie rūmai, pilys, kiemai. Skirtingai nei dabarties Vilnius, be senų augalų neįsivaizduojama visa Italija.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.