Lietuvos menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operaperformansas „Saulė ir jūra. Marina“ pelnė pagrindinį Venecijos bienalės apdovanojimą – Auksinį liūtą.
Pasaulio žiniasklaida stebisi, kad mūsų šalis nesugeba pasinaudoti šiuo laimėjimu.
Vienas garsiausių pasaulio leidinių – „The New York Times“ paskelbė susižavėjimo kupiną E.Povoledo reportažą apie milžinišką bienalės lankytojų susidomėjimą Lietuvos paviljonu ir jų nusivylimą sužinojus, kad opera rodoma tik kartą per savaitę – kūrėjos ir prodiuserės turi tik tiek lėšų.
„Auksinio liūto laimėtojai negali sau to leisti“, – skelbė JAV laikraščio antraštė. Nuotraukoje – eilės prie Lietuvos paviljono.
Pavedė spręsti ministerijai
Kol Venecijoje liejosi lietuviškos operos gerbėjų aistros, pinigai, skirti dažniau rodyti operą, klaidžiojo po valdininkų kabinetus. Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą finansuoti lietuviškos operos rodymą.
„Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje ir jo sėkmė – geriausias Lietuvos pristatymas. Lietuvos įvaizdžio strateginė taryba neskirsto lėšų, tačiau Kultūros ministerijai buvo pavesta spręsti papildomo finansavimo klausimą“, – tokį laišką „Lietuvos rytui“ atsiuntė Lietuvos Vyriausybės Ryšių su visuomene skyrius.
Kilus triukšmui ir meno pasaulio atstovų nuostabai Kultūros ministerija antradienį atsiuntė pranešimą, kad Lietuvos nacionaliniam paviljonui Venecijoje papildomai skyrė 80 500 eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų. Trečiadienį iš operos kūrėjų atskriejo naujiena, kad Lietuvos paviljone opera skambės dažniau.
„Nuo birželio 19 dienos performansas bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje kaip ir iki šiol veiks garso instaliacija, kurią kasdien aplanko iki 400 žiūrovų“, – rašoma operos kūrėjų komandos pranešime.
Trūksta projekto reklamos
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas šeštadienį Venecijoje nesėkmingai bandė patekti į lietuvišką operą. Eilėje stovėjo daugiau nei 70 žmonių – A.Zuokui vietos neliko. Tvoskiant 28 laipsnių karščiui prie Lietuvos paviljono skambėjo daugybė pasaulio kalbų.
Grįžęs į Vilnių A.Zuokas tikino iš karto parašęs žinutę premjerui Sauliui Skverneliui, kad taip neturėtų būti: „Tai nesąmonė. Lietuva turi unikalią progą pristatyti save pasaulyje, bet to nedaro. Tokios galimybės negalima prarasti. Auksinio liūto už pinigus nenusipirksi!“ – sakė jis „Lietuvos rytui“.
A.Zuoko manymu, reikėtų rasti dar 100–200 tūkstančių eurų Lietuvos paviljono reklamai pačioje Venecijoje.
Būtina tvirtinti tokią reklamą ant laivelių, plukdančių reklaminius skydus, taip pat Venecijos oro uoste bei geležinkelio stotyje. Daug neturtingesnės šalys tuo naudojasi, nors jų laimėjimai kuklesni.
Kultūros nelaikome svarbia
Rinkodaros ir komunikacijos specialistas Gintaras Šeputis teigė, kad taip atsitiko dėl kultūros situacijos Lietuvoje, kuri yra nustumta į paraštes.
Jis neabejojo, kad Auksinis liūtas Venecijos bienalėje – puiki galimybė pasireklamuoti Lietuvai ir pristatyti intelektinį laimėjimą.
Jis palygino tai su sportininkų pergale olimpiadoje.
„Tačiau kone visas pasaulis sužinojo, kad mes esame šalis, kuri net laimėjusi prestižiškiausią apdovanojimą nepajėgia savo laimėjimo pagarsinti.
Niekas Lietuvoje nesupranta, ką reiškia pergalė Venecijos bienalėje, nes kultūros nelaiko svarbia“, – sakė G.Šeputis.
„Akivaizdu, kad Auksinis liūtas Venecijos bienalėje – didžiulis laimėjimas, kurį mes turėtume panaudoti savo šalies reklamai. Tačiau Lietuva turėtų remti menininką ne tada, kai jis laimi, o tam, kad laimėtų“, – kalbėjo Paryžiuje gyvenantis menininkas Paulius Stanikas, atstovavęs Lietuvai 2003 metų Venecijos bienalėje.
Jo manymu, jei Lietuva nori kurti savo įvaizdį, gal reikėtų skirti milijonus eurų ir Venecijoje rodyti operą kasdien: „Bet kur buvo Lietuva prieš operos kūrėjoms vykstant į Veneciją? Ar iš anksto nebuvo žinoma, kad pinigų neužteks?
Negalima važiuoti į tokį renginį be plano. O jeigu kūrėjos nebūtų pelniusios prizo, nerodytų ir performanso?“ – svarstė P.Stanikas.
Minutė gyvo operos rodymo kainuoja 2,65 euro
Lietuvos paviljono biudžetas siekia 590 tūkst. eurų. Lietuvos atstovavimui Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje iš Kultūros rėmimo fondo lėšų buvo skirta 193 tūkst. eurų. Iš jų 28 tūkst. – pasirengimo darbams ir 145 tūkst. – projektui įgyvendinti. Šių pinigų nepakako operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ rodyti iki bienalės pabaigos.
Į Vilnių sugrįžusių projekto kūrėjų laukė Vilniaus savivaldybės staigmena – tolimesniam kūrinio rodymui skirta 50 tūkst. eurų. Asociacija LATGA taryba skyrė po 3 tūkst. eurų premiją visoms trims operos kūrėjoms.
Menininkės paprašė paramos ir specialiame interneto puslapyje. „Esame apskaičiavusios, kad viena gyvo operos „Saulė ir jūra (Marina)“ rodymo minutė (neskaitant paviljono nuomos techninės priežiūros ir kitų pasirengimo išlaidų) kainuoja 2,65 euro. Jei kavos puodelio vertą paramą skirtų 12 tūkst. žmonių, tai užtikrintų atlygį atlikėjams per visą bienalės laikotarpį“, – rašė jos. Žmonės paaukojo apie 38 tūkst. eurų.
Projektą taip pat parėmė Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, „Lewben Art Foundation“,„JCDecaux Lietuva“.
Lietuvos paviljonas įsikūręs Karinio jūrų laivyno teritorijoje esančiame pastate. Kad jis virstų dainuojančiu paplūdimiu, prireikė 35 tonų smėlio ir daugiau nei 20 atlikėjų iš Lietuvos ir Italijos.
Ką apie Lietuvos paviljoną rašė „The New York Times“
„Jų paplūdimio opera nugalėjo Venecijos bienalėje. Tačiau kažin ar jie gali sau tai leisti“, -- taip apie Lietuvos paviljono apdovanojimą Venecijos meno bienalėje „The New York Times“ puslapiuose rašė šio įtakingo JAV dienraščio korespondentė Italijoje Elisabetta Povoledo.
Pirmiausia korespondentę nustebino tai, kad Bienalės lankytojai, panorę „patirti meną iš vidaus“ ir užsiregistravę telefonu kaip Auksinį liūtą pelniusios operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ masuotės dalyviai, buvo paprašyti persirengti.
Ryškesnius maudymosi kostiumėlius dėvėję žmonės turėjo pasirinkti kitus apdarus ir rankšluoščius iš dėvėtų drabužių krūvos.
Pelnęs pagrindinį bienalės apdovanojimą Lietuvos paviljonas tapo ypač populiarus ir prie jo tuojau nusidriekė eilė.
Tačiau net pakeitus dalyvius iš Lietuvos vietiniais dainininkais ir statistais, jiems tenka nemažai sumokėti, todėl performansas rodomas tik vieną dieną per savaitę – šeštadieniais.
Kitomis savaitės dienomis rankšluoščiais nuklotas paplūdimys yra tik garso instaliacija be jokios žmonių veiklos: priminimas apie finansinę naštą, kuri slegia performansų kūrėjus.
Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ buvo rodoma kasdien Venecijos bienalės pradžioje, kai čia plūdo didžiausias meno kritikų ir kolekcininkų srautas. Tačiau pinigų buvo mažai.
Lietuvos paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti prisipažino, kad Venecijos bienalės atidarymo renginių pradžioje neturėjo tiek lėšų, kad galėtų garantuoti, jog pasirodymai vyks iki bienalės pabaigos, net jei „Saulė ir jūra (Marina)“ bus rodoma vieną kartą per savaitę.
Jos manymu visą savaitę tuščias paviljonas „siunčia rimtą pranešimą“, kad performanso menas reikalauja dėmesio ir palaikymo, kurį jis ne visuomet gauna.
Pasak kuratorės, papildomos lėšos paviljonui per internetinę sutelktinio finansavimo platformą buvo pradėtos rinkti dar prieš apdovanojimą, ir tai – nemaža finansinė parama.
„Saulės ir jūros“ kūrėjos planavo, kad vienu metu paplūdimio operą iš viršaus stebės kokia 15 žmonių. Taigi, ir dainininkai būtų galėję rasti laiko atsikvėpti.
Laimėjus Auksinį liūtą teko daug ką pakeisti, rūpintis organizaciniais ir infrastruktūros dalykais. Ir nors aišku, kad operos neįmanoma rodyti kasdien, kūrėjai norėtų, kad performansas vyktų bent du kartus per savaitę – trečiadieniais ir šeštadieniais.
„The New York Times“ korespondentė pastebėjo ir tuos sunkumus, su kuriais susiduria ne tik organizatoriai, bet ir operos-performanso dalyviai. Pavyzdžiui, daugeliui žmonių labai neįprasta dainuoti gulint. Todėl dainininkams teko prisitaikyti.
Gyvas veiksmas kai kada pakeičia ir kūrėjų sumanymą. Kai kurie dainininkai į improvizuotą paplūdimį atsivedė ir savo šunis. Vienas jų nenustodamas lojo per visą soprano partiją. Tačiau tai nenuliūdino „Saulės ir jūros“ kompozitorės Linos Lapelytės. Jai patiko, kad šuo ne šiaip lojo, o akivaizdžiai pritarė dainavusiam ir taip praturtino viso kūrinio garso takelį.
