Žymiausias Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas A.Sutkus – pasaulyje pripažintas menininkas, kurio albumus leidžia garsiausios Europos leidyklos.
Praėjusių metų pabaigoje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengtą jo retrospektyvą „Kosmos“ aplankė daugiau nei 32 tūkst. žmonių.
Rugsėjį šią parodą pamatys vokiečiai, o kiek vėliau – ir prancūzai.
Lietuvoje A.Sutkaus darbus šiuo metu galima pamatyti ir atnaujintoje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje, ir Kauno M.Žilinsko galerijoje surengtoje parodoje „Pro Memoria“, dar – Raudondvario menų inkubatoriaus ekspozicijoje „A.Sutkus. Nuo Ežerėlio miškų iki Zapyškio saulėtekių“.
Neišsenkančia energija garsėjantis menininkas vietoj prabangių jubiliejinių iškilmių su mados ir kulinarijos guru bei įvairaus ryškumo žvaigždėmis surengė dar vieną kryžiaus žygį stengdamasis apginti savo sukurtą Fotomenininkų sąjungą nuo biurokratų savivalės.
Amžius – ne kliūtis
A.Sutkaus gimtadienio išvakarėse paaiškėjo, kad Fotomenininkų sąjungos patalpas sostinės Gedimino prospekte, kur daugelį metų veikia Prospekto galerija, Lietuvos valstybės įmonė Turto bankas paskelbė parduodanti aukcione.
„Klausimas, ar pavyks išgelbėti Fotomenininkų sąjungos būstinę, man buvo aktualesnis nei sukaktis.
Kas iš tų jubiliejų, jei viskas vyksta kaip prie Leonido Brežnevo – tau duoda ordiną, o tavo idealus siunčia velniop?“ – sakė fotografas.
Kilus šurmuliui žiniasklaidoje Vyriausybėje vykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo ir kūrėjus palaikantis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, nutarta siūlyti išbraukti Lietuvos fotomenininkų sąjungos patalpas iš privatizuotinų objektų sąrašo. Jos turėtų būti perduotos Kultūros ministerijai ir taip fotomenininkai išsaugotų savo namus.
Kelionė Nemunu į vaikystę
„Žmonės, kurie neskaito knygų, nevaldo pasaulio.
Gali apgaulingai pasirodyti, kad fotografinis vaizdinys atsiranda paprasčiausiai nuspaudus mygtuką. Bet vertingas vaizdinys atsiranda tik tada, kai tu daug ką apgalvoji ir matai horizontą. O neskaitantys ir nemąstantys jo nemato“, – sakė filosofas Arvydas Juozaitis, sveikindamas A.Sutkų per jubiliejinės parodos atidarymą Raudondvario dvare.
Iš tiesų antroji žinomo fotografo aistra – literatūra. Jį galima drąsiai vadinti vienu daugiausia skaitančių Lietuvos menininkų. Knygų pasaulį jis atrado dar vaikystėje, kai dėl ligos daug laiko turėdavo praleisti vienas – ir namuose, ir sanatorijose.
Prieš šešerius metus A.Sutkus daugiau kaip 50 originalių sidabro bromido atspaudų padovanojo gimtajam rajonui.
Iki pat rugsėjo ši kolekcija eksponuojama restauruoto Raudondvario dvaro žirgyno, virtusio menų inkubatoriumi, salėje.
Iškilaus kraštiečio sukakčiai Kauno rajono savivaldybė išleido knygą apie A.Sutkaus vaikystę ir jaunystę „A.Sutkus. Nuo Ežerėlio miškų iki Zapyškio saulėtekių“. Jos autorė žurnalistė Jūratė Kuzmickaitė kamantinėdama menininką sužinojo ir didžiausią A.Sutkaus svajonę.
„Dabar man taip norisi ten sugrįžti. Į tas vietas, prisiminimus.
Kai tau 80 metų, galvok, kad tai atsisveikinimas – su Zapyškiu ir su tuo kraštu, kur palaidota visa giminė – ir seneliai Sutkai, ir Urbonavičiai, dėdės, tetos, jie visi atgulė Zapyškio kapinėse. Tik tėvas palaidotas Raudondvaryje.
Būtų gera apsilankyti vaikystės, jaunystės vietose.
Norėčiau laivu dar nors kartą praplaukti Nemunu ir žiūrėti į Zapyškio šlaitus, slėnį.
Jei tokia kelionė įvyktų, dar norėčiau muzikos. Prisimenu – plaukia Nemunu garlaiviai su muzika. Su orkestru. Sekmadieniais, per šventes. Būdavo, sėdi ant kalno, žiūri“, – pasakojo knygos autorei fotografas.
Kauno rajono savivaldybė parodos Raudondvaryje atidarymo proga padėjo jam įgyvendinti šią svajonę. Pramoginiu dviejų denių laivu nuo Kauno Vytauto bažnyčios atidarymo dalyviai nuplaukė iki pat Zapyškio. Laive skambėjo muzika.
Kameros prireikia net sapne
– Savo jubiliejaus proga jūs ir pats teikėte dovanas. Aktorei Virginijai Kochanskytei padovanojote įspūdingą jos jaunystės portretą, jaunosios kartos fotografui Artūrui Morozovui – solidžią fotokamerą. Jums taip patinka jo darbai? – paklausiau A.Sutkaus.
– Kai Londone vyko olimpiada, buvau gavęs kvietimą iš Olimpinio komiteto padaryti vienos iš joje dalyvavusių tautybių atstovų portretą. Jis buvo iš Juodkalnijos.
Pasakiau, kad jau penkiolika metų nefotografuoju ir net normalios kameros neturiu, tai jie pasiūlė įsigyti šiuolaikišką analoginę kamerą, nes nenorėjo, kad tai būtų skaitmena.
Tą fotografiją padariau, tačiau buvo ir nuotykių.
Londone lipdamas su dukra iš taksi net nepajutau, kaip apalpau. O kai reikėjo atsisėsti ir įsidėti į fotokamerą juostelę, supratau, kad automatiškai jau nebegaliu to padaryti.
Turėjau skambinti į Vilnių, kad pakonsultuotų.
Aš seku A.Morozovo kūrybą. Jis ne tik daug dėmesio skiria atskirties temai, bet ir pats padeda tiems žmonėms, kuriuos fotografuoja, yra neabejingas jų likimams.
Jis padarė tai, ko aš nesugebėjau, – ne tik fotografuoti žmones, bet ir jiems padėti.
Todėl savo 80-mečio proga tą olimpinę fotokamerą, su kuria padariau vos kelis portretus, padovanojau jaunajam kolegai.
– Kokių minčių jums pačiam kelia toks solidus jubiliejus?
– Mano amžiuje jau nebereikia rūpintis šiuo gyvenimu, verta bandyti pagalvoti, ką tu nuveiksi ten, kur nebus fotoaparato.
Vieną kartą buvau pakliuvęs į medikų rankas. Mačiau tokį tarsi sapną. Dvi nuostabios mergaitės su mėlynais chalatais. Seselės. O dangus irgi mėlynas. „Einam, einam“, – sako. Aš ir pamaniau: „Oi, kaip nuostabu, eisiu.“
Bet prisiminiau: „Reikia pasiimti fotoaparatą, nufotografuosiu.“ Ir kai trinktelėjau mašinos dureles, pabudau ant operacinės stalo. Aštuonios lempos šviečia, o medikas šaukia, kad duotų defibriliatorių. Pasirodo, su širdimi prastai buvo.
Dalijosi prisiminimais
– Jubiliejaus proga aplankėte tėvo kapą, prisiminėte vaikystę. Tik tie atsiminimai nelabai šviesūs?
– Šviesūs. Nors visko buvo, augau pas senelius, gražios gamtos apsuptyje ir labai mylimas.
Kauno savivaldybės išleistoje knygoje rasite mano prisiminimų apie tuos laikus, kai mokiausi Zapyškyje ir Ežerėlyje. Kaip į komjaunimą teko stoti, kaip sugiedojome Stalinui „Amžiną atilsį duok Josifui, Viešpatie“.
Raudondvaryje mano tėvas palaidotas laisvamanių kapinėse, kurios vokiečių okupacijos metais buvo išniekintos ir sunaikintos. Davatkos puolė, pasidarė ten tualetą. Mat tėvas nusišovė.
Žinau, kad jį vertė pasirašinėti į Sibirą išvežamų žmonių sąrašus, nes po tais dokumentais trūko lietuviškų pavardžių.
Tėvas buvo šaltkalvis, mašinistas, mechanikas.
Jis atsisakė, tai jam parodė, kaip atrodo gyvuliniai vagonai, ir pagrasino, kad tokia bus jo šeimos lemtis.
Iš nevilties jis norėjo ir mane, ir mamą nušauti. Bet pasitarė su broliais, ir jie pažadėjo mumis pasirūpinti.
Tik 1991 metais sužinojau, kad tėvo brolis buvo dukart pirmo laipsnio Vyčio ordino kavalierius. Tai nuo visų slėpė. Ne juokas, būtų į Sibirą važiavęs. Juk apdovanojimus gavo už kovas su bolševikais. Jis buvo vienas pirmųjų savanorių. Atėjo su 20 vyru pulku į savanorius ir kovojo.
– Nors sakėte, kad jau nefotografuojate, bet jūsų studijoje ant stalo – krūvos fotografijų.
– Pastarųjų metų stebuklas – tai, kad mano knygą „Planeta Lietuva“ išleido viena žymiausių pasaulyje leidyklų – Vokietijos „Steidl“. Kai vokiečių fotografai išgirdo, kad leidėjas Gerhardas Steidlas net dukart lankėsi mano dirbtuvėje Vilniuje, baisiausiai nustebo. Juk daugelis kūrėjų po porą metų laukia, kol patys galės pas jį patekti.
Aš atsisakiau honoraro, o jis sumažino kainą, kad knyga kainuotų apie 40 eurų.
Vakaruose tokių leidinių kainos – apie 60 eurų, bet norėjosi, kad ir jaunimas, ir lietuviai įpirktų. 37 šalyse yra platinamos jo leidyklos knygos, ir visur išpirko.
O kai išpirko, G.Steidlas pasiūlė leisti ir kitas knygas.
Šį rugsėjį turi pasirodyti knyga „Pro memoria“, vėliau – „Vaikystė“, kurioje – 80 procentų nematytų darbų.
Dar leidėjas galvoja apie knygą „Lietus“.
Nedaug tų nuotraukų turiu, bet jis sako, kad galėtų būti ir 20 nuotraukų albumas. Penkta knyga galėtų būti „Vilniaus gatvės“. Na, gal ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų, miestelių, kaimų gatvės.
Man buvo įdomu žiūrėti, kaip G.Steidlas varto fotografijas. Paima nuotrauką, įkvepia ir kokias penkias sekundes žiūri, o paskui – iškvepia. Ir taip visas jas susiurbia.
Leidėjas sakė, kad jau anksčiau buvo matęs apie 20 mano nuotraukų, bet kad yra tiek daug gerų, tai tikrai nesitikėjo. Pirmą kartą atvažiavęs pažadėjo išleisti albumą „Kosmos“ parodai Nacionalinėje galerijoje. Netikėjau. Kur tau per tris mėnesius albumą išleis. Išleido, ir pats atvažiavo parodos pažiūrėti.
– O iš kur vis atsiranda tie dar niekur nerodyti jūsų darbai – parodoms, knygoms? Juk daugelį savo archyvo darbų jau rodėte.
– Mano dukra Giedrė Salake, mano pirmosios žmonos tėviškėje, surado lagaminėlį su mano negatyvais ir nuotraukomis. Iš to lagaminėlių nemažai fotografijų jau matėte ir Nacionalinėje dailės galerijoje, ir knygoje „Planet Lithuania“.
Gerai, kad tvarkydamasi neišmetė. Paprašiau, kad ir surastas knygas atvežtų iš Salako. Ten lenkų, čekų fotografijos albumai. Tada aš dar buvau nevedęs. Gyvendavau tai vienur, tai kitur, o bendrabutyje archyvo juk nelaikysi. Nuomojamame bute taip pat nebuvo daug vietos. Tai, matyt, atsivežiau kažkada jį į Salaką, ir užmiršau.
* * *
Fotografijos kabo įvairiuose pasaulio kampeliuose
A.Sutkus gimė 1939 m. birželio 27 d. Kluoniškiuose, Kauno apskrityje. 1958–1964 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo žurnalistiką. 1960–1962 m. buvo „Literatūros ir meno“, 1962–1969 m. „Tarybinės moters“ fotokorespondentas.
1965 m. A.Sutkus buvo vienas pirmųjų fotografų, kuriems leidosi fotografuojamas prancūzų filosofas J.P.Sartre’as ir jo draugė rašytoja S.de Beauvoir.
1968–1969 m. Lietuvos fotografijos meno sąjungos kūrimo iniciatyvinės grupės pirmininkas. Nuo 1980 m. – ilgametis Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas.
2001–2002 m. A.Sutkui paskirta E. ir V.Hasselbladų centro fondo (Švedija) stipendija asmeniniam fotografijų archyvui tvarkyti.
2011 m. jo fotografiją „Maratonas Universiteto gatvėje“ įsigijo dainininkas Eltonas Johnas. 2013 metais Londono „Sotheby’s“ aukcione dvi A.Sutkaus fotografijos parduotos maždaug už 45 tūkst. litų.
A.Sutkaus darbų yra garsiausių pasaulio muziejų kolekcijose. Tarp jų – Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, Dresdeno meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Stokholmo moderniojo meno muziejuje, Čikagos menų institute, Paryžiaus fotografijos muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje.
