Magnolija nuleipo iš karščio
Vietoje iškirstų medžių skvere pasodintos atvežtinės obelys, anot vienos klaipėdietės, „ištįsusios, kaip ubago lazda, besiilginti savos saulės. Magnolijos, kaitroje kepančios, jau mirė ir kitą pavasarį nei Vydūnui, nei mums nesidžiaugti jų žiedų virpėjimu, o ąžuolėlis lietuviškas skursta ir džiūsta, nes niekas jo šaknų nesaugojo. Ir visa tai pavadino Vydūno sodu“.
„Visame skvere išdegusi žolė. Pamačius tokius želdynus, darosi net nepatogu prieš Vydūną. Išplikino, ištrinkeliavo skverą. Per patį centrą įbestas nudžiuvęs medis. Reikėjo ant pirštų skaičiuoti dar išgyvenusius. Ar šito Vydūnui reikia?“, – replikuoja „Klaipėdos žalieji“.
Stovi basas ant postamento
O Vydūno skulptūra pastatyta tarp betono trinkelių. „Stovi liūdnas ir basas Vydūnas ir dūmoja, kad įkalino ji ant postamento, kad neteks jam išeit pasivaikščioti į Karalių miestą nei gaivios rasos jo pėdoms nepajust, nei lakštingalos giesmės jam ant to bruko neišgirsti“, – improvizuoja žinoma klaipėdietė.
Vydūno skveras Klaipėdos savivaldybės iniciatyva buvo pradėtas rekonstruoti pernai rugpjūtį. Ši rekonstrukcija miestui atsiėjo 484 tūkst. eurų, o apie 70 tūkst. eurų paminklui paaukojo įvairios organizacijos ir fiziniai asmenys.
Meniniam objektui ir architektūriniam skvero sutvarkymo projektui sukurti buvo organizuotas konkursas, kurį laimėjo menininkų grupė: architektas Petras Džervus, skulptoriai iš Ukrainos Olesis Sidarukas ir Borisas Krylovas bei klaipėdietis Arūnas Sakalauskas.
Ministras dėkojo už iniciatyvą
Pirmadienį Kultūros ministerija išsiuntinėjo spaudos pranešimą, kuriame džiaugiasi Klaipėdoje rugsėjo 1-ąją surengtomis paminklo iškiliam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, rašytojui, filosofui Vydūnui (tikr. Vilhelmas Storosta) atidengimo iškilmėmis.
Jose dalyvavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas džiaugėsi gražia, saulėta diena, simboliškai ją susiedamas su pačiu Vydūnu, kuris kalbėjo apie saulėtą žmogų, pabrėžė vidinės šviesos svarbą, siekė, kad visi taptume saulėtais žmonėmis ir sakė, kad jei mūsų akyse nebūtų saulėtų pradų, kaipgi matytume saulę.
Pasak ministro M.Kvietkausko, Vydūnas buvo vienas šviesuolių, kūrusių šviesesnę Lietuvą ir mūsų valstybės tikrovę.
„Savo traktate „Mūsų uždavinys“ jis kalbėjo apie tai, kad valstybės gyvenime svarbiausia kurti aukštesnį žmogų, aukštesnį žmogiškumą, kelti žmogų aukštyn. Man atrodo, mums labai svarbu atsiminti Vydūną ne tik todėl, kad tai būtų istorijos ženklas ar istorijos atmintis. Visa tai kuria šviesesnį, gilesnį mūsų vidinį gyvenimą, daro mus stipresnius. Vydūnas leidžia pajusti mūsų gyvenimo šaknis.
Tikiu, kad šitas paminklas yra gyvas daiktas, gyvas augmuo, liudijantis, kad ne tik Vydūno atmintis, bet ir jo mintis mumyse yra gyva ir gyvuos toliau“, – kalbėjo kultūros ministras M.Kvietkauskas.
Jis padėkojo visiems, sukūrusiems aikštę, kurioje krenta Vydūno dvasios spindulys ir kurioje įamžinta šios asmenybės žmogiškoji aura.
Feisbukas praneša, kad „nepaisant kaitros ir pavėsio stokos visos kalbos truko apie valandą, tad dalis susirinkusiųjų ėmė skirstytis nesulaukę paminklo atidengimo momento“.
Vydūno dvasia - įkvėpimo šaltinis
2018-uosius, minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines, Seimas buvo paskelbęs Vydūno metais.
Vydūnas sukūrė savitą kultūros sampratą, užimančią reikšmingą vietą XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros filosofijoje, stengėsi stiprinti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dvasią, savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą. 40 metų vadovavo Tilžės giedotojų draugijai, tapusiai išskirtiniu kultūrinio Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimo reiškiniu.
Vydūno literatūrinį palikimą sudaro per 60 knygų – įvairaus žanro pjesės, libretai, apysakos, filosofiniai ir istoriosofijos traktatai, dainų rinkiniai, lietuvių kalbos vadovėliai, lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, studija apie Kristijoną Donelaitį, atsiminimai.
Labiau rūpėjo ne batai, o siela
Puodžių ir Bokštų gatvių skvere praėjusį savaigalį iškilęs paminklas Vydūnui (1868-1953) – svarbus istorinis ženklas, primenantis, jog Rytprūsiuose gimęs ir augęs šviesuolis visą gyvenimą susiejo su Mažąja Lietuva - kraštu, kuriame lietuviai gyveno šimtmečiais, skleidė ten savo kultūrą net ir patirdami smarkią germanizavimo įtaką.
Vydūnas ant postamento pavaizduotas basas, ant krūtinės sudėtomis rankomis, lyg kylantis į dausas. Filosofo batai ant fontano atbrailos simbolizuoja, jog Vidūnui visada labiau rūpėjo ne materialūs dalykai, o dvasinės vertybės – tauta, jos praeitis, siela, gimtoji kalba, tikėjimo tiesos.
Daugiau kaip toną sverianti Vydūno skulptūra sumontuota ant išgaubto pjedestalo, kuriuo sruvena vanduo. Skveras išklotas granito plokštėmis, jose iškalti žodžiai ir ženklai - savotiški kodai, bylojantys apie Vydūno mintyse subrandintas, jo puoselėtas sielos ir kūno farmonijos, Visatos sąrangos idėjas.
Žmogiškumas apšviečia pasaulį
Paminklo Vydūnui idėją nuo pradžios iki pabaigos gyvendino viešoji įmonė „Mažosios Lietuvos kultūra“ (MLK), kuriai geranoriškai padėjo gausus būrys rėmėjų – verslininkų, kultūros darbuotojų, pedagogų. Savivaldybės lėšomis sutvarkytas skveras, įrengtas fontanas.
„Vydūnas skatino kurti, viską gražinti, nepamiršti šaknų, iš kurių tauta semiasi gyvybės syvų“, - prie monumento susirinkusiems žmonėms filosofo žodžius prisiminė MLK fondo vadovas, Vydūno gimnazijos direktorius Arvydas Girdzijauskas.
Vydūno paminklo statymo komisijai vadovavęs MLK valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas džiaugėsi, kad pavyko suderinti įvairių grupių interesus ir nuomones: „Jų būta daug ir įvairių, bet pasitardami, susitelkę aršių nesutarimų dėl monumento išvaizdos, vietos išvengėme“.
Filosofo mintys atveria akis
Kultūros ministras M.Kvietkauskas atkreipė dėmesį, jog paminklą supa net kelios mokymo įstaigos, ligoninė, katalikų bažnyčia: “Tai labai svarbu, nes Vydūnas lietuvių tautos ateitį siejo su dvasinumo ugdymu, su šviesiais ir išsilavinusiais žmonėmis“.
Šventėje nedalyvavęs buvęs klaipėdietis prezidentas Gitanas Nausėda organizatorių prašė perduoti klaipėdiečiams jo žodžius: “Vydūnas tautiškumo neatsiedavo nuo žmogiškumo ir dorovės. Jeigu dažniau įsiklausytume į jo žodžius, galbūt geriau suvoktume, ką reiškia būti tauta. Tai padėtų mums kurti stiprią ir demokratišką valstybę“.
Skvere su vėliavomis sukinėjosi "Romuvos" draugijos nariai, sveikuoliai, kuriems Vydūno knygos apie kūno ir sielos harmoniją, sveikatos stiprinimą, vegetarystę - lyg šventraštis. Susirinkusius iš tribūnos pasveikinęs Seimo narys kardiologas Algimantas Kurkutis prisipažino, jog filosofo mokymas kažkada ir jam plačiau atvėrė akis ir kelius į netradicinę mediciną.
Vydūno priesakus priminė dar vienas Valstiečių ir žaliųjų partijos atstovas Dainius Kepenis, įsitikinęs, jog jo vardu pavadintas skveras greitai gali tapti visų sveiką gyvenseną propaguojančių Lietuvos gyventojų šventove - jų traukos ir sueigų centru.
Neperskaitė premjero laiško
Rėžęs ugningą kalbą apie ligų profilaktiką, gydymą be vaistų, sveikos mitybos naudą, vis labiau plintančius tautos gyvastį sekinančius žalingus visuomenės įpročius, sveiką gyvenimo būdą propguojantis Seimo narys D.Kepenis šiek tiek prarado laiko kontrolę - nespėjo iki galo perskaityti viso premjero Sauliaus Skvernelio sveikinimo laiško.
Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, visus prisidėjusius prie paminko statybos asmenis, pagrindinius mecenatus apdalijo padėkos raštais ir knygomis apie Vydūną. Pridėjęs ranką prie širdies jis tvirtino, jog ši diena – išskirtinė visiems po pasaulį išsibarsčiusiems mažlietuviams ir jų palikuonims.
Šventinėje ceremonijoje dalyvavo iš Vokietijos atvykusi Vydūno giminės atstovė Rita Storasta, apie kurią anksčiau, ko gero, net V.Bagdonavičius ir jo bendražygiai nieko nežinojo. Vydūno tėvai palaidoti Šilutės rajone, filosofo kapas buvo supiltas Vokietijoje, bet Sąjūdžio laikais jo palaikai pergabenti į Mažosios Lietuvos panteoną - Bitėnų kaimo kapinaites.
Pilietinių akcijų rengėjai irgi nesnaudė - atidengus monumentą, vaikštinėjo po skverą iškėlę plakatus su užrašais: „Ar Klaipėda verta paminklo Vydūnui, jeigu jo idėjos čia svetimos, jeigu negyvename taip, kaip jis mokė?
