Šviesoraščio simpoziumas Nidoje: kaip kolekcionuoti fotografiją?

Trečiąją šiemetinio Nidos tarptautinio fotosimpoziumo dieną pradėjo menotyrininkas ir eseistas Ernestas Parulskis (g.1963). Jis klausytojų dėmesiui pateikė temą „Kadro kaina ir sienos kodas“. 

Kuršių marios pagal auksinę kompozicijos įstrižainę.<br>P.S.Krivicko nuotr.
Kuršių marios pagal auksinę kompozicijos įstrižainę.<br>P.S.Krivicko nuotr.
Nidos simpoziumo dalyvių didelio dėmesio susilaukė knygų leidybos „Photobookshow“ ekspozicija.<br>P.S.Krivicko nuotr.
Nidos simpoziumo dalyvių didelio dėmesio susilaukė knygų leidybos „Photobookshow“ ekspozicija.<br>P.S.Krivicko nuotr.
Būsimasis Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir menotyrininkas Ernestas Parulskis Vilniaus knygų mugėje 2016 m.<br>P.S.Krivicko nuotr.
Būsimasis Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir menotyrininkas Ernestas Parulskis Vilniaus knygų mugėje 2016 m.<br>P.S.Krivicko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Povilas Sigitas Krivickas

Sep 11, 2019, 5:48 PM

Pasak Nacionalinės dailės galerijos kuratoriaus, fotomenas turėtų būti lengviausiai parduodama prekė. Bet taip nėra, nes ir kūrinių kainas nustatyti nėra paparasta (E. Parulskis tam siūlo pasitelkti paties autoriaus vidutinį mėnesio pajamų dydį). Kodėl taip atsitiko ir ar verta ruoštis (bei kaip ruoštis) galimai būsimam paklausos bumui. 

Panašią temą prieš keliolika metų pasitaikė proga aptarti su jaunu finansininku, „Vilniaus banko“ pirmininko patarėju Gitanu Nausėda. Apie tai rašiau spaudoje, kur aktyviai bendradarbiavau. Nei rašinio herojus, nei autorius anuomet negalėjo numanyti, kas nutiks 2019-ųjų gegužę per antrąjį Respublikos Prezidento rinkimų turą. Sugrįžkime per tuziną metų į praeitį ir atsiverskime tuometinės spaudos puslapius. Nedaug kas anuomet žinojo apie Gitano Nausėdos, atrodytų, tolimą griežtajai bankininkystei pomėgį – domėjimąsi lituanistikos raritetais. 

Mano fotoaparato vaizdo ieškiklyje jis šveniai laiko rankose Ivinskio parengtą pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metų skaitlius ūkiškas”. Gitanas Nausėda  atsargiai ant stalo padeda keletą senų spaudinių. Kadangi iš anksto buvom taręsi dėl susitikimo, tai nesunku suprasti, jog pašnekovas atsinešė pačius jam brangiausius dalykus iš savo kolekcijos. Ją aptariant, gera proga pasikalbėti ne tik apie senuosius lituanistikos leidinius, jų istoriją ir apskritai apie knygos ir kolekcionavimo reikšmę mūsų gyvenime, bet ir apie fotografiją. 

– Šnekamės Vilniaus banke, ir grįžta atmintin pasaulio bankų tradicija įsigyti vertingų dalykų – žymiausių dailininkų paveikslų, muzikos instrumentų. Ar galėtų Lietuvos bankai ką nors vertingo kaupti – kad ir  lituanistikos raritetus, senuosius fotografų darbus, antikvarinius fotoalbumus?

– Matot, bankui kolekcionavimas pirmiausia yra investavimo dalykas.  Bankai, kaip taisyklė, knygų ir fotografijų kol kas nekolekcionuoja, viskas daugiau krypsta į dailės pusę, iš dalies – į brangiuosius metalus, brangakmenius. Tam reikalingos  specialios ir labai aukšto lygio žinios. Tokių bandymų būta ir  mūsų trumputėje bankų istorijoje.  Investuojama į tai, kas duos didesnę vertę po tam tikro laiko ir gali būti lengvai realizuojama antrinėje rinkoje. Šituo požiūriu, tokia veikla bankui visiškai įmanoma, ir aš neatmetu šios galimybės. Galbūt vieną gražią dieną mūsiškiame ar kitame banke bus apsispręsta įsigyti ir  fotografijos raritetų.

– Atrodo, būtų ir tokio kolekcionavimo prasmė.  Kaip yra bibliofilija, kodėl negalėtų būti ir fotofilija? 

–  Sutinku. Kaip visada, ir čia svarbiausia, kad atsirastų entuziastų. 

Prisimenant tą pokalbį, kirba nerami mintis, kad kurti fotomeną tėra pomėgis arba profesija, o štai parduoti darbus – tai jau tikras menas.

Tarytum išgirdusi Respublikos Prezidento mintis, temą pratęsia menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė (g. 1980). Ji yra tekstų apie meną autorė, rašanti kultūrinei bei populiariajai spaudai, o pranešimą Nidos fotosimpoziumui pavadino „Fotografija Lietuvos muziejuose: kolekcijos ir jų formavimas“. A. P. Viebickaitė sako, kad, lūkuriuojant, kol Lietuvoje pasirodys solidūs fotografijos kolekcininkai, įdomu žvilgtelėti į muziejuose saugomus meninės fotografijos rinkinius. Juk būsimieji kolekcininkai greičiausiai taip pat į juos žvilgčios ir susidurs su panašiais klausimais bei problemomis. Todėl menotyrininkė ėmėsi lankyti, kalbėtis ir fiksuoti tam, kad viską apibendrinus pasirodytų bendros kryptys ir tendencijos.

Svečias iš Ispanijos Jon Uriarte (g. 1980) neseniai tapo „The Photographers Gallery“ skaitmeninių programų kuratoriumi. Prieš tai, J. Uriarte koordinavo „Off Festival“ ir geriausios knygos prizą fotografijos festivalyje PhotoEspa?a, įsteigė Barselonos fotoalbumų klubą. Šiais metais kuravo parodą Le Chateu D'Eau Tuluzoje, Prancūzijoje kaip Europos fotografijos platformos „Parallel“ kuratorius. Jis papasakojo apie savo projektą „Duomenys, rinkinys, atitikimas“. Šis projektas vykdytas „The Photographers Gallery“ programos metu, ieškant naujų būdų pristatyti ir vizualizuoti nagrinėjamas šiuolaikines vaizdų duomenų bazes. Buvo įdomiai nagrinėjamas skaitmeninių technologijų ir kompiuterių mokslo indėlis vizualioms duomenų bazėms ir kaip technika mato bei supranta pasaulį šiandien.

* * *

Lyg iš gausybės rago, pasipila parodų. Jas pradeda „Photobookshow/Kuruota“ meno knygų paroda Gintaro galerijoje-muziejuje (Pamario g. 20). Ten eksponuojama apie 80 knygų iš viso pasaulio, surinktų  dalyvauti parodoje metu bei iš gausaus organizacijos archyvo. Stengiamasi atskleisti leidybinio meno įvairovę – nuo mažų savilaidos projektų iki vienetinių meninių knygų. „Photobookshow“ parodas rengia Braitone (Jungtinė Karalystė) 2011 m. įkurta meno organizacija, skatinanti menininkų fotografinių knygų leidybą. Organizacijos veiklą sudaro kelios metinės parodos, diskusijos bei kūrybinės dirbtuvės. 

Ateinantį šeštadienį, rugsėjo 14-ąją, į savo parodą „Augalų atmintis“ Kuršių Nerijos istorijos muziejun pakvies Dovilė Dagienė (Pamario g. 53). Tai anaiptol ne botanikos reliktų ekspozicija. 

Dovilė Dagienė (g.1981) šiame projekte nagrinėja tragiško likimo sulaukusią Lietuvos žydų istoriją. Fotografė  keliauja po mažus miestelius ir fiksuoja iki šių dienų išlikusias medines sinagogas. Menininkė jautriai interpretuoja vieną skaudžiausių mūsų istorijos laikotarpių, įpindama kone mitologišką savo pačios refleksiją. Istorinėse žydų gyvenvietėse rastų augalų perkėlimas į fotografijos mediją praplečia istorinį naratyvą, ciklą prisotinant praėjusio ir esamo laiko kontrastais. Jos tyrimų sritis jungia atmintį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje.

Paskutinę fotosimpoziumo dieną, kai daugelis dalyvių pajuda namų linkui, jie kviečiami stabtelėti Palangoje prie Antano Mončio namų-muziejaus (S. Daukanto g. 16, Palanga). Ten keliauninkų lauks Virginijaus Kinčinaičio autorinė paroda „Mobiliografijos paroda SUBLIME 3“. Žinomas menotyrininkas, užuot analizavęs kitų kūrybą, pats ėmėsi fotoaparato. Pasak  kolegės Monikos Krikštopaitytės, fotografuodamas V. Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. V. Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia  persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu. Stebina prasmių netikėtumas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.