Vilniaus galerijų savaitgalio metu sostinės galerijoje „Vartai“ buvo atidarytos dvi jaunosios kartos lietuvių tapytojų parodos – G.Adomaitytės „Dokumentinis tikslumas“ ir Dominyko Sidorovo „Metonimija“.
„Jie dar nėra surengę savo asmeninių pasirodymų Vilniaus galerijose. Todėl surengėme atidarymą per Vilniaus galerijų savaitgalį, kad galėtume juos pristatyti kuo platesnei publikai“, – sakė „Vartų“ galerijos direktorė Toma Monginė.
Jaunimas pradeda sezoną
Pasak T.Monginės, pastaruoju metu jaučiamas didesnis publikos noras bendrauti su dailininkais, todėl šeštadienį patys autoriai galerijoje pristatė savo kūrinius žiūrovams.
„Dialogo su menininku metu užsimezga visai kitoks ryšys, susiformuoja išsamesnis parodos supratimas“, – sakė galerininkė. Ji džiaugėsi, kad trumpam į Lietuvą grįžusi tapytoja G.Adomaitytė pratęsė viešnagę gimtinėje, kad galėtų pabendrauti su publika.
Nebaigtas romanas
„Suskaičiavau jus – dvidešimt du ir vienas šuo“, – pokalbį su žiūrovais pradėjo D.Sidorovas.
Iš Panevėžio kilęs menininkas šypsodamasis prisipažino, jog rengdamas parodą stengiasi, kad tai būtų panašu į žaidimą šachmatais, tačiau taip jau nutinka, kad viskas virsta „pingpongu“.
Lietuvių kalbos komisija žodį „pingpongas“ yra pasmerkusi kaip nevartotiną svetimybę ir siūlo keisti ją įprastu „stalo tenisu“. Tačiau 26 metų autorius, matyt, neatsitiktinai pasirinko šį žodį, tiksliau atspindintį nuolatinį kamuoliuko atmušinėjimą.
Tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavęs D.Sidorovas kuria savitą vaizdų romaną, kuriuo mėgaujasi ir net neplanuoja užbaigti artimiausioje ateityje. Todėl tarp parankinių tapytojo knygų – ne tik meno albumai, bet ir žodynai.
D.Sidorovas prisipažino, kad savo romanui bando pritaikyti Morzės abėcėlės principą, tačiau paveiksluose vis panaudoja į dirbtuvę atsineštus porolono gabalus, kurie trukdo tai padaryti, nes slopina garsus.
Taigi romano pabaigti nepavyksta ir tenka rodyti jo dalį.
„Parodą pavadinau „Metonimija“, o po jos atidarymo staiga supratau, kad pasirinkau pernelyg pavojingą žodį, nes juo apibūdinčiau visą savo kūrybą. Todėl net nežinau, kaip vadinsis kita mano paroda“, – svarstė autorius.
Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, kad metonimija – perkeltinės reikšmės pasakymas, kai viena sąvoka pakeičiama kita, susijusia su pirmąja kaip dalis ir visuma, veikėjas ir veiklos rezultatas. Pavyzdžiui, „deklamuoti Maironį“ vietoj „deklamuoti Maironio kūrybą“, „Žalgiris“ vietoj „Žalgirio mūšis“, „pilkos milinės“ vietoj „kareiviai“.
D.Sidorovo paveiksluose vaizduojamo daikto dalis ypač svarbi, kaip ir žaidimo momentas, atsirandantis, kai žiūrima į tą dalį.
„Aš tapau daiktus, ir tai akivaizdus tradicinio natiurmorto aidas. Visada maniau, kad anarchijos ir pankroko daugiausia natiurmorte.
Jame norima nutapyti šviesą, o ne patį daiktą“, – sakė autorius.
Medicininė fotografija
Daiktai svarbūs ir G.Adomaitytei, savo parodą „Vartų“ galerijoje pavadinusiai „Dokumentinis tikslumas“. 25 metų menininkė dabar gyvena ir dirba Amsterdame, tačiau savo darbus mielai rodo ir Lietuvoje.
Meno mėgėjai atkreipė dėmesį į didžiulį autorės tėvams skirtą tapybos diptiką, praėjusią žiemą rodytą „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. „Vartuose“ rodomi darbai ne tokie didžiuliai, bet ne mažiau intriguojantys.
Prisistatydama į galeriją susirinkusiems žiūrovams menininkė sakė, kad VDA yra studijavusi tapybą bei skulptūrą.
Tačiau nepaminėjo, kad jos kūrybinis kelias prasidėjo nuo fotografijos kursų studijoje „Kadras“, Kauno moksleivių techninės kūrybos centre.
Dar būdama moksleivė ji tapo fotografijos konkursų Lietuvoje ir Lenkijoje laureate. Todėl visai nenuostabu, kad ne tik skulptūriniai objektai, bet ir fotografijos tapo jos paveikslų dalimi. Kai kurie parodos „Dokumentinis tikslumas“ darbai gegužės mėnesį rodyti Amsterdame, baigiamojoje dvejų metų meninės rezidencijos „De Ateliers“ parodoje.
„Šiai parodai atrinkau ir tuos darbus, kurie turi daugiausia nuorodų į medicinoje naudojamas fotografijas ir į enciklopedines diagramas. Medicininės fotografijos – echoskopijos ar kitos medikų darytos nuotraukos – mane įkvėpė išsaugoti įvairiausią vaizdinę informaciją tapyboje“, – sakė menininkė. Kiti jos vaizdų archyvo šaltiniai – spauda ir socialiniai tinklai.
Pasak G.Adomaitytės, per tapybą skleidžiasi ir jos asmeninė istorija. Mat paveikslams panaudojami ir tie dokumentai, kuriuos paliko tėvas, miręs, kai menininkei buvo vos 13 metų, ir iš gydytojos mamos gautos nuotraukos.
