Įdomu, kad daugialypės hibridizacijos tendencija, šiandien nestebinanti antropoceno ar sintetinės biologijos diskursų kontekste, pastebima jau XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos dailėje. Savo pranešimu „Intermedialumas ir bioįvairovės vizijos Lietuvos dailėje nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio“ dr. Erika Grigoravičienė pradėjo akademinę šios dienos fotosimpoziumo dalį.
Kiek klastingai savo pranešimą „Nežinoma Lietuvos fotografija“ pavadino Nidos fotosimpoziumo svečias iš Lenkijos dr. Adamas Mazuras (g. 1977). Jo specializacija – Centrinės ir Rytų Europos fotografija. Šiuo metu dr. Adamas Mazuras dėsto Poznanės meno universitete, Rengia Lietuvos fotografijos istorijai skirtą leidinį. Jo teigimu, Lietuvos fotografija pati yra prekinis ženklas, nes jau plačiai žinoma pasaulyje.
„Rašydamas apie Lietuvos fotografiją susiduriu su dilemomis, kurias norėjau aptarti su simpoziumo dalyviais“, – sakė pranešėjas. Ar galima parašyti bendrą Lietuvos fotografijos istoriją? Tokią, kuri būtų suprantama pašaliečiams ir priimtina saviems.
Kokias temas, vardus ir ikonines nuotraukas reikėtų įtraukti? Kiek kritiška ji turėtų būti? Dr. Adamo Mazuro pranešimas – tai išsamaus tyrimo rezultatų pristatymas, paskaita, kurioje klausimų buvo kur kas daugiau nei atsakymų. Tikrai malonu buvo išgirsti tokį retą Lietuvos fotomeno išmanymą ir tokį nuoširdų jam palankumą.
Dainius Junevičius (g. 1958), fotografijos istorikas ir doktorantas, tyrinėja ankstyvąją Lietuvos fotografijos istoriją, kelių knygų ir daugelio straipsnių apie senąją fotografiją autorius, parodų kuratorius. Jis yra ką tik pasirodžiusios knygos „Iškilioji Lietuva. 1860–1918. Stereoskopinių vaizdų albumas“ sudarytojas. Darydamas Lietuvos stereoskopinės fotografijos istorijos apžvalgą pastebėjo, kad XXI amžiuje galime gėrėtis kino teatruose rodomais 3D filmais.
Tačiau tokiu pat būdu trimatį vaizdą kūrusi stereoskopinė fotografija Lietuvoje jau beveik pamiršta – tokios nuotraukos laikui bėgant išsibarstė, nebeliko prietaisų joms žiūrėti. Ši pristatomoji knyga prikelia stereoskopinę fotografiją iš užmaršties, supažindina su jos principais ir istorija. Rodyta per 200 unikalių Lietuvoje darytų stereoskopinių fotografijų iš viešų ir privačių kolekcijų.
Leidinys yra išskirtinis, nes šias daugiau kaip 100 metų senumo nuotraukas vėl galima pamatyti taip, kaip norėjo jų autoriai. Užsidėję pridedamus specialius akinius, žiūrovai išvysta kerinčius trimačius Vilniaus miesto ir apylinkių, Kauno, Žagarės, Radviliškio, Žemaitijos bei Šiaurės Lietuvos vietovių vaizdus.
* * *
Po paskaitų intensyviai vyksta menininkų prisistatymai. Juos pradėjo Jungtinės Karalystės fotografai ir keliautojai Kevinas Beckas ir Williamas Sadowskis. Jiedu, rodydami savo ir kitų autorių darbus, aiškino, kaip įmanoma sėkmingai daug keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis ir pamatyti įdomiausius fotografijų albumus.
Jų įkurtos organizacijos tikslas yra pristatyti fotografinius leidinius iš viso pasaulio ir parodyti tiems, kurie jų dar nematė. Sudaryta kolekcija pristatoma nemokamos parodos forma, žmonės skatinami vartyti leidinius (jokių baltų pirštinių). Menininkai papasakojo ir istorijas, likusias už kadro: apie pasivaikščiojimus Tokijo gatvėmis, medžio paieškas saunos statybai Suomijoje ir apie sutiktus nuostabius žmones.
Kęstutis Grigaliūnas pristatė kūrybinį tyrimą „Mirties dienoraščiai“, vykdomą nuo 2008 metų Lietuvos ypatingajame archyve. Tyrėjas iš baudžiamųjų bylų renka stalinizmo represuotų asmenų fotografijas. Projektas apima Lietuvos istorijos laikotarpį nuo 1940 iki 1954 m. ir yra padalytas į tris atskirus ilgalaikius tęstinius projektus.
Kęstutis Grigaliūnas (g. 1957) yra Vilniaus dailės akademijos profesorius. Menininkas surengė daugiau kaip šimtą personalinių parodų, 2011 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „už istorinio laiko antspaudus šiuolaikiniame mene ir už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą“.
Pasitelkdama atsitiktinumą, sutapimą, pakartojimą, menininkė, rašytoja ir kuratorė Eglė Paulina Pukytė (g. 1966) perdirba (iš naujo panaudoja) rastas fotografijas ir filmų ar videoįrašų ištraukas.
Kompiliuodama ir sugretindama vaizdus, išskirdama arba niveliuodama jų detales, ji atrakina, pakeičia arba panaikina juose užkoduotas prasmes, tarsi atveria paralelinę erdvę ar sąmonės užkaborius, kur tapatumai yra takūs, tačiau realybė ir tiesa neišpainiojamai susipina su fantazijomis ir melagystėmis, o iš pažiūros harmoningame pasaulyje egzistuoja svetima logika.
Greta straipsnių kultūros temomis rašymo ji kuria įvietintas intervencijas, judantį ir nejudantį vaizdą bei konceptualius projektus. 2017 m. Eglė Paulina kuravo 11-ąją Kauno bienalę, nagrinėjusią paminklų praeitį, dabartį ir ateitį.
Menininkas iš Belgijos Cyrilis Albrechtas (g. 1968) tyrinėja santykį su kraštovaizdžiu. Dažniausiai dokumentinė, su stipriu piktorializmo komponentu, kūryba nagrinėja tokias temas kaip įtampa tarp žmogaus sukurto produkto ir natūralumo bei kraštovaizdžio pėdsakai istorijoje ar laike.
Pranešimo „Klausyti kraštovaizdžio“ metu svečias aptarė, kokią įtaką turi komplikuoto šiandieninio pasaulio fotografijos mūsų aplinkosaugos ir socialinėms problemoms. „Jos nagrinėtos pasitelkiant du menininko dabar kuriamus projektus – „Hidraulinė Imperija“ bei „79“. Juose iškeliamos kelios šiuolaikinės visuomenės problemos, suteikiant galimybę žiūrovui pačiam padaryti išvadas.
Ignas Pavliukevičius pranešimui pasirinko temą „Menas, naujosios technologijos ir kintančios tapatybės“. Ignas yra interaktyvaus šiuolaikinio ir performanso meno atstovas, savo darbuose nagrinėja dviprasmiškumą ir „pilkąją zoną“ tarp žmonių ir technologijos.
Menininkas 2017 m. įgijo bakalauro laipsnį Karališkoje menų akademijoje Hagoje ir 2019 m. – magistro Vilniaus Dailės Akademijoje. Šiandien žmonija įvairiausiais būdais modifikuoja savo kūną, tai leidžia ne tik sveikiau ir ilgiau gyventi, bet ir „patobulinti“ žmogų naujųjų technologijų pagalba.
Vadinasi, skaitmeniniame pasaulyje žmogus gali susikurti naują tapatybę. Ji linkusi turėti poveikio ir neskaitmeniam gyvenimui. Kadangi naujosios technologijos mūsų gyvenime užima vis daugiau vietos ir tampa vis labiau „žmogiškomis“ bei realistiškomis, yra svarbu suprasti, kokį kintantį santykį jos atneša.
Maloniai nuteikė Kauno kolegijos fotografijos specialybės studentų paroda, surengta gražius prisiminimus keliančioje senojoje „Zundoje“. Štai Alanas Augustas Buivydas pakvietė prie savo serijos „Ateitis“. Jam didelį rūpestį kelia miestuose kylanti oro tarša, kurios didėjančius pavojus žmonių sveikatai jaunasis autorius įprasmino dujokaukes dėvinčius miesto praeivius, paspirtuku riedančią mergaitę ir net jaunavedžius.
Nuotraukos:
Visuose 42-uose Nidos seminaruose dalyvavęs šiaulietis fotomenininkas R. Dailidė. (IMI_2167)
Per pertrauką tarp simpoziumo paskaitų diskutuoja poetė Erika Drungytė ir filosofas Liutauras Degėsys. (DSCF5161)
Netrūksta kalbos menotyrininkams – svečiui iš Lenkijos Adamui Mazurui bei kolegėms vilnietėms Laimai Kreivytei ir Agnei Narušytei. (DSCF5282)
Kauno kolegijos studentas Alanas Augustas Buivydas pristato savo seriją „Ateitis“. (DSCF5198)
Tik Kuršių mariose galima nufotografuoti senovinį kurėną „Kuršį“ su vestuvininkais . (IMG_0237)
Povilo Sigito Krivicko nuotraukos
