Iš plenero ant fronto linijos – griuvėsiai su rožynu, vilkai ir puikūs ožkos pieno sūriai

„Rugsėjo 23–28 d. rengiamas pirmasis lietuvių ir ukrainiečių dailininkų pleneras Rytų Ukrainos teritorijoje, kurioje iki šiol vyksta karo veiksmai. Ši akcija, pavadinta „Pleneras ant fronto linijos“, organizuojama Ukrainos kontroliuojamame Luhansko srities Stanycia Luhanska mieste. (Antroji dalis).

 Pleneras ant fronto linijos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Pleneras ant fronto linijos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Senas vienuolynas, pasislėpęs tarp medžių.<br> S.Paukščio nuotr.
 Senas vienuolynas, pasislėpęs tarp medžių.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Stanycia Luhanska miestelyje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Sūriai.<br> S.Paukščio nuotr.
 Sūriai.<br> S.Paukščio nuotr.
Saulius Paukštys prie Luhansko apskrities vėliavos. Kadangi apskritis garsėja auginamais pomidorais - ir vėliavoje yra pomidoras.<br> S.Paukščio nuotr.
Saulius Paukštys prie Luhansko apskrities vėliavos. Kadangi apskritis garsėja auginamais pomidorais - ir vėliavoje yra pomidoras.<br> S.Paukščio nuotr.
 Centrinė miestelio Stanycia Luhanska aikštė.<br> S.Paukščio nuotr.
 Centrinė miestelio Stanycia Luhanska aikštė.<br> S.Paukščio nuotr.
 Dailininkė Greta prie sugriautos mokyklos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Dailininkė Greta prie sugriautos mokyklos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Eilė prie bankomato.<br> S.Paukščio nuotr.
 Eilė prie bankomato.<br> S.Paukščio nuotr.
 Kontrolės punktas Stanycia Luhanska, prie sienos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Kontrolės punktas Stanycia Luhanska, prie sienos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Kontrolės punktas Stanycia Luhanska, prie sienos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Kontrolės punktas Stanycia Luhanska, prie sienos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Modernistinis šventas paveikslas vienuolyno cerkvėje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Modernistinis šventas paveikslas vienuolyno cerkvėje.<br> S.Paukščio nuotr.
 Olga prie savo mokyklos griuvėsių.<br> S.Paukščio nuotr.
 Olga prie savo mokyklos griuvėsių.<br> S.Paukščio nuotr.
 Miestelio Stanycia Luhanska meras.<br> S.Paukščio nuotr.
 Miestelio Stanycia Luhanska meras.<br> S.Paukščio nuotr.
Per apšaudymus sugriautas namas.<br> S.Paukščio nuotr.
Per apšaudymus sugriautas namas.<br> S.Paukščio nuotr.
 Sūrių meistras Aleksandras.<br> S.Paukščio nuotr.
 Sūrių meistras Aleksandras.<br> S.Paukščio nuotr.
 Per apšaudymus susprogdinta mokyklos biblioteka.<br> S.Paukščio nuotr.
 Per apšaudymus susprogdinta mokyklos biblioteka.<br> S.Paukščio nuotr.
 Užtvertas geležinkelis prie pasienio linijos.<br> S.Paukščio nuotr.
 Užtvertas geležinkelis prie pasienio linijos.<br> S.Paukščio nuotr.
Daugiau nuotraukų (25)

Saulius Paukštys, specialiai Lrytas.lt iš Ukrainos

Sep 26, 2019, 8:26 PM, atnaujinta Sep 27, 2019, 1:35 PM

Nuo „Katrin“ turistinės bazės iki miestelio gal pora kilometrų. Iškeliavome ryte. Dar gavome kavos vietos restoranėlyje. Abipus plento – nameliai, kas puskilometris – tarybinio stiliaus autobusų stotelės, dekoruotos animacinių filmų herojais – vietos vaikų kūryba.

Randame ir seną vienuolyną, pasislėpusį tarp medžių. Nustebino „modernus“ šventųjų gyvenimo traktavimas šventuosiuose paveiksluose. Dar randame pjedestalą su apirusiu tanku.

Pro šalį lenktyniaudami iš paskutiniųjų, kriokdami ir dūmydami lekia žiguliai ir moskvičiai. Taip po pusvalandžio atsirandame Stanycia Lughanska. Iš tiesų tas miestelis – didelio miesto Luhansko priemiestis, bet šiuo metu Luhanską kontroliuoja separatistų pajėgos. Fronto linija eina tiesiog per miestelio pakraštyje tekančia Severo Donco upę, o miestelį nuo Luhansko prieigų skiria tiltas.

Prieš keletą metų čia vyko dideli mūšiai. Ukrainos pajėgoms pavyko išlaikyti rajoną, bet miestas smarkiai nukentėjo. Tiltas per upę buvo susprogdintas, geležinkelio linija – perkasta.

Kadangi Ukraina blokuoja bet kokius bankininkystės veiksmus su kita puse, daugybė pensininkų plūsta per improvizuotą pėsčiųjų tiltą, sukonstruotą per susprogdinto tilto dalis. Čia pagal šalių susitarimą įrengtas vienintelis visoje apskrityje pėsčiųjų perėjimo punktas – per dieną čia pereina kartais net dešimt tūkstančių žmonių.

Pensininkai iš separatistų užimtų teritorijų eina čia pasiimti pensijų ir išmokų – prie kelių Stanycia Luhanska esančių bankomatų – kelių šimtų žmonių eilės.

Aišku, aplink verda verslas – prie spygliuotomis vielomis apraizgyto perėjimo punkto yra autobusų ir taksi stotis, čeburekų ir beliašų kioskai, vaisių ir daržovių pardavėjai.

Visas miestas nukabinėtas skelbimais, siūlančiais nakvynę, – tarsi laiko mašina atgal maždaug trisdešimt keturiasdešimt metų.

Surandame miesto centrą. Iš vienos pusės – dideli kultūros rūmai, iš kitos – „Garbės lenta“ su nusipelniusių miestiečių portretais. Mus pasitinka vietos administracijos mergina Olga Ivanovna ir surengia ekskursiją po miestą.

Rodo sugriautus namus, nes 2014–2016 metais čia vyko dideli mūšiai. Olga pasakoja, kad miestiečiai greitai pripratę prie apšaudymų. Pagal garsą galėdavo atspėti, iš kokių ginklų šaudoma – ar užteks tiesiog pasislėpti už kokio kampo, ar reikia bėgti į slėptuvę.

Olga susigraudinusi rodo mums sudegusios mokyklos griuvėsius ir pasakoja apie baisiausius šaudymus, kai degė ištisos gatvės. Mokykla buvo apšaudyta rugpjūčio 26 dieną, muziejus – rugsėjo pradžioje.

„Štai matot, – rodo Olga, – šitie namai nukentėjo nuo „grado“, o čia pataikė artilerijos sviedinys, daug žmonių pasitraukė iš miesto.“

Grįžtame į centrinę aikštę. „Čia mūsų rožynas, – sako Olga. – Pasodinome pernai mūsų žuvusiems žmonėms atminti. Tvarkomės, po truputį remontuojamės. Juk tai mūsų namai, kur mes bėgsime?“

Jau keletą metų šaudymai aprimę ir žmonės grįžta į gyvenimą. Olga ir jos draugė džiaugiasi geru pomidorų derliumi, kad vaikai gerai mokosi, kad atdaryta nauja kavinė. Anksčiau čia buvo kavinė „Elser“, mat jos šeimininkas turėjo du vaikus – Eleną ir Sergejų. O paskui šeimininkas Severo Donecke rado seną turistinės agentūros reklamą – „Singapur“. Jam taip patiko, kad jis atsigabeno tą iškabą ir pervadino kavinę.

Sužinome miesto istorijas. Pakeliui turgelyje iš bobučių prisiperkame pomidorų ir agurkų, nes čia, pasak miestiečių, geriausi pomidorai visoje Ukrainoje. Tada ryškiai mėlynu skardiniu autobusu važiuojame kelias stoteles iki savo turistinės bazės.

Turistinė bazė dienos šviesoje atveria savo grožybes, kurių vakar nepastebėjome – čia voljeras su vilkais, kitame aptvare ganosi stirnos, asiliukų šeimyna pasitinka mus prie vartų, o šalia mūsų numerio – gardai su jūrų kiaulytėmis ir triušiais. Tiesiog grožio ir jaukumo oazė sumaišties ir negandų apsuptyje.

Išgeriame restoranėlyje po bokalą alaus ir pakuojame drobes, dažus ir įrankius. Prasideda pleneras – įspūdžių daugybė. Kelios valandos ir jau leidžiasi sutemos.

Mūsų kuratorius Fiodoras kažkam paskambina ir pasakoja, kad mums bus įdomu, mat už kelių kilometrų gretimame kaime gyvena žmogus, kuris augina ožkas ir gamina fantastišką sūrį. Jis atvažiuos mūsų paimti – aplankysime jo ūkį, pamatysime, kokie stebuklai.

Šalia bazės vartų mūsų jau laukia surūdijęs žiguliukas. Ropščiamės penkiese į vidų. Vairuotojas Aleksandras ir yra tas Fiodoro sūrininkas. Atleiskit, sako, neveikia antrasis bėgis, tai truputį garsiau veiks motoras. Visai tamsu ir mes kriokiančiu žiguliu važiuojame per duobes, per balas ir akmenis.

„Čia prieš metus ėjo frontas, – pasakoja Aleksandras, – šitas laukas buvo pilnas pamuštų tankų ir šarvuočių.“ „Čia ir dabar dar viskas išrausta, – jis moja ranka į tamsą, – frontas dabar už kokio puskilometrio, bet dabar ramu.“ Aleksandras šypsosi, o jo žigulys lekia tamsiu kaimo keliu.

Ir viduryje visos šitos depresijos ir nevilties karo išdaužytoje Stanycia Luhanska, tarp išsivarčiusių betoninių tvorų ir purvinų gatvelių važiuoja 30 metų senumo žigulys, kuris burzgia kaip traktorius, dreba, neturi antrojo bėgio ir kurio dvejos durys atsidaro tik iš lauko.

Kai privažiuojame sodybą, Aleksandras Ivanovicius pasakoja apie nuostabius sūrius, parodo savo ožkas, kurias vadina vardais. Pristato ir ožius – atskirame garde. Vienas vardu Caras – jis austriškos veislės.

Šeimininkas kalba apie kiekviena sūrį kaip apie savo vaiką. Jis vaišina mus savo pelėsiniais sūriais. O mes laužiame parmezaną, geriame vyną iš jo sodo vynuogių, kurio didžiausią butelį atneša Aleksandro žmona Irina. Kabiname medų, kuris irgi iš jo avilių.

O vėliau rūsyje įrengtoje saugykloje, kurioje ant lentynų išdėlioti sūriai, rinkomės sūrius, žvelgdami jiems į veidus. Ir tada vėl kretančiu žiguliu grįžom į savo viešbutėlį sušaudytais langais. Pilna čia aplink visokių keistenybių ir tiesiog siurrealistinių kontrastų. Daugybė minčių kuriant paveikslus plenere ant fronto linijos."

Saulius Paukštys, Stanycia Luhanska, 2019 09 25

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.