Londone gyvenanti lietuvė kuria išvirkščius peizažus

„Mes vaikštome Žemės paviršiumi, bet neįsivaizduojame, kad po įprastu peizažu slypi tikra, pulsuojanti planetos gyvastis“, – sakė Šiaulius į Londoną iškeitusi menininkė Geistė Marija Kinčinaitytė.

G.M.Kinčinaitytė naujos parodos atidarymo jauduliu ir džiaugsmu dalijosi su tėvu, žinomu menotyrininku V.Kinčinaičiu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
G.M.Kinčinaitytė naujos parodos atidarymo jauduliu ir džiaugsmu dalijosi su tėvu, žinomu menotyrininku V.Kinčinaičiu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
G.M.Kinčinaitytė fotografijose naudoja kūnus – tiek modelių, tiek savo.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
G.M.Kinčinaitytė fotografijose naudoja kūnus – tiek modelių, tiek savo.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Feb 11, 2020, 4:35 PM, atnaujinta Feb 11, 2020, 4:35 PM

Galerijoje „Vartai“ surengtoje fotografijų ir videoesė parodoje „Atvira erdvė, klostuota“ 28 metų G.M.Kinčinaitytė Žemės planetą ir mums įprastus turistinius gražių vietų vaizdus parodo tarsi iš išvirkščiosios pusės.

Kūrėjos manymu, būtent tai, o ne atvirlaiškiams ir reklamai be skrupulų išpjaunami grožybių vaizdai, ir yra tikroji planetos pusė. Nereklaminiai, tačiau ne mažiau įtraukiantys ir savitą pasakojimą kuriantys vaizdai – menininkės puoselėjamos ekologinės pasaulėžiūros atspindys.

G.M.Kinčinaitytės ankstyvojoje fotografinėje kūryboje nuolat šmėžuojantis apleistas kūnas gali būti suvoktas kaip vieta, kurioje susilieja pažįstama ir svetima. Parodoje Kanarų salų ir požeminių Anglijos urvų peizažai tampa būtent tokiu kūnu.

– Jūsų nuotraukų galima rasti instagrame ir feisbuke, jas matome Lietuvos parodų erdvėse, tačiau jūs pati daugelį metų gyvenate ne Lietuvoje?

– Taip. Šiuo metu gyvenu Kembridže, Anglijoje.

Neseniai įstojau į Kembridžo universiteto kino ir ekrano studijų doktorantūrą, domiuosi medijų archeologija, menininkų filmais ir instaliacijomis.

Prieš tai devynerius metus gyvenau Londone – mokiausi, dirbau galerijoje. Bet supratau, kad menininkui labai nesveika dirbti galerijoje, todėl grįžau prie savo esmės – tyrimo. Ir mokslinio, ir meninio. Iš Lietuvos išvažiavau, kai man buvo tik 19 metų.

– Išvažiavote mokytis fotografijos?

– Ne, fotografijos ar meno niekuomet nesimokiau. Išvažiavau studijuoti medijų ir komunikacijos, šioje srityje ir baigiau bakalaurą Londono „Goldsmiths“ universitete.

Ten buvo daugiau teorija, istorija. Menininkų universitetas nerengia, baigęs gali dirbti žiniasklaidoje ar televizijoje.

– Gal vaikystėje svajojote būti vaizdo menininkė? Gal tai atėjo iš šeimos? Juk jūsų tėvas – menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, neseniai tapęs ir fotografu. Motina taip pat dirba kultūros srityje.

– Mano potraukis prie vaizdo ir darbo su vaizdu liko nuo tų laikų, kai gyvenau Lietuvoje. Važiuodavau į „Skalvijos“ organizuojamas vasaros kino stovyklas. Norėjau dalyvauti kino kūrimo procese, man patikdavo dirbti su režisieriais.

Susidomėjau montažu, mokiausi iš profesionalų ir pati eksperimentavau. O fotografija visada buvo šalia. Dabar abu dalykai padeda kurti pasakojimus.

Žiūriu į peizažą – jis man tarsi atskira gyvybė, kuri praslysta pro visus kalbos pančius. Visa ši paroda – fotografijos ir filmas su tekstu – užuomina į tai, kad už mūsų kasdienės kalbos egzistuoja kita. Aš bandau perteikti žiūrovui tą kitoniškumą jo nesugadindama.

Kadangi mano kūryba prasidėjo nuo judančio vaizdo, filmas „Telkinys“ – tarsi įvadas į statiškas fotografijas, kurias aš irgi montuoju, kaip ir filmus.

Fotografijoms naudoju kūnus – modelių ir savo. Tas pat ir su kelionėmis ir pasirinktų vietų fotografavimu. Kai fotografija pakabinama ant sienos, mes tik tą paveiksliuką ir matome, tačiau mane labiau domina tas kelias, kurį reikia nueiti, kad toks vaizdas atsirastų.

Žinoma, dabar galima net visą vandenyną apskaičiuoti ir sugeneruoti kompiuteriu, tačiau neįmanoma dirbtinai sukurti pojūčių, kai pats eini vandenyno link. Realaus pasaulio neapskaičiuosi – visa tai, kas mus supa, tai, kas mes esame, gali akimirksniu pasikeisti. Ir tas nenuspėjamumas ir nejaukumas mane labai domina. To kompiuteriu neištransliuosi.

– Ar toli keliavote ir ką patyrėte rengdama šią parodą? Jūsų peizažai kalba apie Žemės kūną, bet turbūt sutikote ir kitų gyvų padarų?

– Pirmiausia buvo Kanarų salos. Ten labai daug gyvybės, bet sumanymas buvo toks, kad man teko jos vengti. Man didžiulį įspūdį padarė jūrinis šliužas – tarsi kokia didžiulė sraigė be namelio, primenanti salotą, judanti, plaukiojanti jūros užlietoje dauboje. Buvo labai smagu ją stebėti.

Dirbau dviejose salose. Vienoje jų – tarpeklis, susiformavęs išsiveržus ugnikalniui. Kitoje – vandenyno pakrantė.

Šis projektas prasidėjo nuo vaizdo. Internete radau turistų užfiksuotų vaizdų, kurie ir paskatino leistis į kelionę.

Juk dalis mūsų gyvenimo ir prabėga taip – viską patiriame naršydami internete, pamatome ekrane. Mano nepasitenkinimas tuo plokščiu vaizdu ir verčia keliauti, pamatyti pasaulį savo akimis. Tuomet jau negali ramiai sėdėti, dėl keleto kadrų tenka kopti į kalnus, būna ir rizikingų momentų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.