Ja pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų.
Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje bus eksponuojami 89 gotikos, Renesanso ir baroko dailės kūriniai.
Dauguma parodai atrinktų dailės kūrinių reprezentuoja laikotarpį, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje buvo europinio lygio kultūros ir meno centras.
Lietuvos valdovai iš Jogailaičių ir Vazų dinastijų paveikslų per tarpininkus įsigydavo Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje ir kitur, gaudavo dovanų iš italų ir kitų šalių karalių ir kunigaikščių. Visų šių kraštų tapybos mokyklų kūrinių galima išvysti parodoje.
Taip pat galima pasigėrėti tų pačių menininkų, kurių darbų būta istorinėse Lietuvos valdovų, didikų, Bažnyčios hierarchų kolekcijose, darbais.
Bendro europinio kultūros paveldo pristatymas primena ir apie Lietuvos istorinius ryšius su svarbiausiais Europos kultūros centrais ir padeda įsivaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų turėtas meno kolekcijas, kurios dėl valstybingumo praradimo, karų ir kitų negandų XVII–XX a. buvo iš dalies ar visiškai sunaikintos ir išblaškytos po visą pasaulį.
Žinomo kolekcininko vertybių rinkinyje – XIV–XVIII a. meno kūrinių įvairovė
Kolekcininkas, meno ekspertas, antikvariato savininkas G.Baratti, kilęs iš itin gausiu kultūriniu bei meniniu paveldu garsėjančios Toskanos, pastaruosius kelis dešimtmečius gyvenantis Milane, netoliese „Pinacoteca di Brera“ meno galerijos ir „La Scala“ teatro, yra sukaupęs įspūdingą XIV–XVIII a. dailės vertybių – paveikslų, skulptūrų, gobelenų – kolekciją.
Valdovų rūmų muziejuje kartu su Galleria Baratti Antiquario (Italija) rengiama tarptautinė paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti kolekcija iš Milano“ tarsi pratęsia prieš porą metų muziejuje surengtą Florencijos dailininkų tapybos darbų parodą, tik šį kartą pristatomas kur kas platesnis kultūrinis kontekstas – daug įvairių Italijos regionų garsių dailininkų kūrinių, be to, itin reikšmingų ir įspūdingų XIV–XVI a. žymių skulptorių darbų ir senosios tekstilės kūrinių. Vilniuje surengtos parodos koncepciją ir struktūrą nulėmė G.Baratti dailės kolekcijos turinys.
Tarptautinė paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ – tai paroda apie stilistinius, techninius ir ypač siužetinius pokyčius dailėje baigiantis viduramžiams ir žengiant į ankstyvuosius Naujuosius laikus. Apie tai, ką ir kaip mums gali papasakoti paveikslai.
Parodos tikslas – remiantis vienos privačios kolekcijos iš Milano (Italija) vertybių rinkiniu, atskleisti XIV–XVIII a. meno kūrinių siužetų teminę įvairovę, nulemtą humanizmo kultūros ir su ja susijusių esminių permainų mene: nuo skulptūros iki tapybos, nuo ypač suklestėjusios sakralinės dailės iki senovės Graikijos ir Romos mitinių ir istorinių siužetų, taip pat natiurmortų ir labai išpopuliarėjusio portreto žanro.
Pokyčiai Vakarų Europos dailėje XV–XVI a., prasidedant ir skleidžiantis renesansui, lėmė ne tik naujus stilius ir tapybos būdus, bet ir naujus ar iš naujo atrandamus siužetus ir temas dailininkų kūryboje.
Humanizmo kultūra, dėmesys antikos filosofijai, istorijai ir literatūrai, galiausiai muzikos naujovės, o vėliau ir operos, naujo ir greitai išpopuliarėjusio žanro, suklestėjimas (tam didžiulę įtaką turėjo vėl dėmesio sulaukę senovės graikų ir romėnų poetų kūriniai, ypač Ovidijaus „Metamorfozės“) į tikroviškas dailininkų drobes sugrąžino senuosius graikų ir romėnų dievus.
Dzeuso, Jupiterio, Marso, Apolono, Dianos ar Veneros karų, pavydo ar meilės istorijos tapo tikru įkvėpimo šaltiniu renesanso ir baroko epochų dailininkams. Įsimintinos mitinės scenos vaizduojamos ir tuo metu turtingų užsakovų itin mėgtose gobelenų serijose.
Dažnas Europos šalių valdovų rūmus puošęs antikos dievų ar istorinių herojų žygius šlovinantis meninės tekstilės kūrinys turėjo priminti ir apie rūmų šeimininko šlovingas karines pergales ar pabrėžti jo dorybes.
XVI–XVIII amžiai – ne tik angelų, bet ir amūrų dažno vaizdavimo dailėje metas. Būtent dėl pastarųjų išdaigų vienaip ar kitaip susiklosto ir mitų herojų likimai.
Peizažas, ilgą laiką buvęs tik paveikslo fonas, tampa atskiru dailininko kūrybos objektu, vėliau jis kartais dar papildomas fantastiškais statiniais ar griuvėsiais. Taip tapyboje atsiranda vadinamieji architektūriniai kaprizai (capriccio architettonico), arba architektūrinės fantazijos.
Siekiama tikroviškai ir tiksliai pavaizduoti ne tik žmogų, bet ir daiktą. Taip susiformuoja ir išpopuliarėja natiurmorto žanras. Vaisių ir daržovių kompozicijos papildomos indais, vazomis ar architektūrinėmis detalėmis.
Paveikslas tampa ne tik džiaugsmu žiūrėtojo akims, bet ir informacijos šaltiniu, kartais tiesiog botanikos ar geografijos vadovėliu.
Italų tapyba nuo gotikos iki baroko
Dauguma parodoje pristatomų vertybių yra paveikslai – tai daugiau nei septyniasdešimt įvairioms XIV–XVIII a. Italijos tapybos mokykloms atstovaujančių žymių dailininkų darbų. Parodoje taip pat rodomos devynios XV–XVI a. skulptūros ir du XV ir XVI a. senosios tekstilės kūriniai.
Seniausias parodoje pristatomas tapybos darbas – nežinomo XIV a. Toskanos dailininko Dievo Motinos atvaizdas. Ekspozicijoje galima pamatyti du XV a., aštuoniolika XVI a., net keturiasdešimt devynis XVII a. ir devynis XVIII a. ant medžio ir drobės tapytus paveikslus.
Dalis šių kūrinių dar niekada nebuvo viešai eksponuojami. Vilniaus parodai šie kūriniai buvo naujai tyrinėti žymių italų meno istorikų, patikslinta jų atribucija.
Parodoje rodomi gotikos, Renesanso ir baroko epochų tapytojų darbai, atstovaujantys įvairioms tapybos mokykloms, pradedant vadinamąja „graikiškąja-venecijietiškąja“ (arba „venecijietiškąja kretietiškąja“) ir baigiant žymiomis Venecijos, Florencijos, Bolonijos, Sienos, Neapolio, Romos ir kitų regionų ar šalių mokyklomis.
Išskirtinės skulptūros, reljefai ir senosios tekstilės audiniai
Pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje šioje parodoje pristatomos ir kelios išskirtine menine verte pasižyminčios XV a. ir XVI a. skulptūros bei reljefai iš marmuro, terakotos, stiuko, auksuotos bronzos ir vario.
Tai pirmuoju renesanso skulptoriumi vadinamo Donatelo (Donatello, 1386–1466) ir kartu dirbusių kitų jo dirbtuvės meistrų sukurti įspūdingi angeliukai iš baltojo Kararos marmuro, net trys iškilaus XV a. erudito, architekto ir skulptoriaus Antonio Averlino, praminto Filarete (1400–1469), kūriniai.
Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos prosenelio Francesco Sforzos (1401–1466) rūmuose daugiau nei dešimt metų dirbęs Filaretė suprojektavo įspūdingąjį Milano Sforcų pilies bokštą, o Romoje, dirbdamas popiežiaus kurijai, sukūrė didingąsias Vatikano Šv.Petro bazilikos duris.
Parodoje eksponuojamas ir vieno gabiausių Donatelo sekėjo Antonio Rossellino (1428–1479) tapyto ir auksuoto „suspausto“ stiuko technika sukurtas reljefas, vaizduojantis Švč.Mergelę Mariją su laiminančiu kūdikiu.
Čia taip pat galima išvysti XV a. antroje pusėje Neapolyje dirbusiam skulptoriui priskiriamą šventąjį vyskupą vaizduojančią marmurinę skulptūrą ir Leonardo del Tasso (1472–1501) apie 1490–1500 m. dažytos terakotos technika sukurtą biustą „Išganytojas“.
Bene įdomiausias ryšių su Lietuva požiūriu parodoje pristatomas skulptūros darbas – Giammariai Moscai Padovano (1495/1499–1574) arba artimam jo aplinkos skulptoriui priskiriama nuostabi lieta paauksuotos bronzos skulptūrėlė Kristus prie stulpo tarp cherubinų, pasižyminti aiškiais Andrea Mantegna (431–1506) stiliaus atgarsiais.
G.Mosca Padovano dirbo Lietuvos ir Lenkijos valdovams, didikams ir vyskupams Vilniuje, vėliau Krokuvoje, ten ir mirė.
Parodoje taip pat rodomi du itin vertingi senosios tekstilės audiniai. Pirmasis, dar XV a. pabaigoje, t. y. apie 1497 m., išaustas audinys su Nukryžiavimo scena. Antrasis – apie 1540 m. nežinomoje Briuselio manufaktūroje pagal Bernardo van Orley ratui priklausiusio romėniškuoju stiliumi tapiusio nežinomo flamandų dailininko kartoną išaustas gobelenas Diana pasivertęs Jupiteris nueina nuo Kalistò (iš Dianos, Jupiterio ir Kalistò ciklo).
Italų dailė žavėjo ir Lietuvos didikus, ir Bažnyčios hierarchus
Apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų kolekcijose buvusius meno kūrinius nemažai sužinoti galima iš paskutinio Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jono Kazimiero pomirtinio inventoriaus: Paryžiaus aukcione išparduodant jo kolekciją, minimi ir italų dailininkų darbai.
Iš šio dokumento žinoma, kad Jono Kazimiero Vazos kolekcijoje būta apie 150 tapybos darbų: 59 religinės tematikos kūriniai, 24 portretai, 23 natiurmortai, 18 peizažų, 9 mitinės tematikos darbai, 8 darbai, vaizduojantys batalijas.
Be valdovų, XVI–XIX a. turtingas dailės kolekcijas turėjo ir įvairūs Lietuvos didikai, Bažnyčios hierarchai.
Antai XIX a. didelį italų dailininkų rinkinį savo rūmuose Raudondvaryje sukaupė grafai Tiškevičiai. Greta garsių XVI–XVII a. tapytojų darbų čia turėta ir F. Solimenos drobė Jėzaus gimimas.
Parodoje „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ pristatomas šio vieno žymiausių XVII–XVIII a. Neapolio dailininkų paveikslas Šv.Karolis Boromiejus.
Šalia italų dailininkų darbų parodoje galima pamatyti kelias kitų šalių dailininkų drobes, pavyzdžiui, Charles'io Le Bruno (1619–1690) Šv.Jono Krikštytojo galvą. Šio dailininko paveikslą, taip pat vaizduojantį šį šventąjį – Švč.Mergelė Marija su miegančiu Kūdikėliu ir šv.Jonu – savo kolekcijoje yra turėję Lietuvos didikai Kosakovskiai.
Religiniai ir pasaulietiniai siužetai
Tarptautinėje parodoje „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ yra kūrinių sukurtų ir religiniais, ir pasaulietiniais siužetais.
Krikščioniškasis menas, skirtas bažnyčioms ar privatiems užsakovams, vaizdavo scenas iš Senojo ir Naujojo Testamentų pasakojimų. Taip pat buvo kuriami asmeninei maldai skirti paveikslai su Švč.Dievo Motinos ir Kristaus, angelų ir šventųjų atvaizdais, bylojusiais apie jų gyvenimą, mirtį ir stebuklus.
Greta plėtojosi ir pasaulietinis menas, besiremiantis didžiuoju antikos pasaulio palikimu, kurio skatinami nuo XV a. ėmė pamažu plėtotis įvairūs šioje parodoje pristatomi tapybos žanrai – pasaulietinis portretas, mitinė scena, natiurmortas, peizažas, architektūrinė fantazija, arba architektūrinis kaprizas.
Parodos eksponatai veda lankytoją per gana ilgą europinės dailės raidos laikotarpį – nuo XIV amžiaus antrosios pusės iki XVIII amžiaus vidurio, vadinasi, supažindina su gotikos, renesanso ir baroko paveldu.
Lankytojai kviečiami pasigrožėti pirmiausia neaprėpiamai turtingu Italijos, taip pat ir kitų šalių meniniu paveldu – europietiškosios kultūrinės tapatybės ištakomis, kurias formavo didysis antikos palikimas ir krikščionybė.
Parodą lydės plati mokslinių, kultūrinių ir meninių renginių programa, kuria siekiama prisidėti prie estetinio švietimo, kultūrinio auklėjimo, istorijos atminimo.
Paroda „NUO SACRO IKI PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ veiks nuo vasario 16 iki gegužės 24 dienos.
