Valdovų rūmuose surengta tarptautinė paroda „Nuo sacro iki profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ pristato unikalų europinės dailės paveldą – beveik šimtą garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių bei keleto kitų šalių menininkų kūrinių.
Net sunku patikėti, kad toks solidus senojo meno rinkinys atkeliavo ne iš kokio nors Europos muziejaus, o iš privačios vieno žmogaus kolekcijos. Beje, kaip šypsodamasis sakė į Vilnių atvykęs kolekcininkas, meno ekspertas ir antikvariato savininkas G.Baratti, tai tik nedidelė jo kolekcijos, kurioje yra per 3 tūkst. meno kūrinių, dalis.
„Į Vilnių atvežėme mano kolekcijos grietinėlę. Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas ir parodos kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė taip atidžiai rinkosi, kad procesas truko ilgiau nei metus. Esu labai dėkingas jiems už visus organizacinius rūpesčius, nes nebuvo lengva ne tik atrinkti šedevrus, bet ir gauti leidimą jiems išvežti iš Italijos. Apgailestauju, kad kai kurių leidimų taip ir nepavyko gauti“, – pristatydamas parodą kalbėjo kolekcininkas.
Į septintąją dešimtį įžengęs G.Baratti yra kilęs iš gausiu kultūriniu paveldu garsėjančios Toskanos, o pastaruosius kelis dešimtmečius gyvena Milane. Savo antikvariatą jis 1982 metais įkūrė Milano centre – netoli „Pinacoteca di Brera“ meno galerijos ir „La Scala“ teatro. Jo įspūdinga XIV–XVIII a. dailės vertybių – paveikslų, skulptūrų, gobelenų – kolekcija laikoma didžiausia privačia kolekcija Italijoje.
– Kaip susidomėjote senojo meno pasauliu? Ar būna vaikų, kurie svajoja tapti antikvarais?
– Yra gyvenime dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Kodėl vienas žmogus gali taip puikiai valdyti kamuolį ir tampa tokiu genialiu futbolininku kaip Diego Maradona? Aš ne D.Maradona, bet kai man buvo 18 metų, supratau, kad noriu kuo geriau suprasti gyvenimą, perprasti būties esmę. Tai man padėjo padaryti didžiųjų menininkų darbai.
– Gal gimėte ir augote senoje Italijos pilyje, kur ant sienų – daugybė paveikslų?
– Ne, mano tėvas buvo valstybinių geležinkelių stoties viršininkas. Gyvenau Toskanoje su savo tėvais ir Sienos universitete studijavau meno istoriją. Vasarą dirbdamas padavėju kempinge sukaupdavau pinigų studijoms.
Reikia visada mėgti tai, ką darai. Jei netinka – veiklą geriau pakeisti, nes neįmanoma normaliai gyventi, jeigu netiki tuo, ką darai. Matyt, tokia mano prigimtis, kad ypač mėgstu gerą meną ir gražias moteris.
Meną studijavau rimtai, turiu savo bibliotekoje 42 tūkstančius knygų. Žinoma, jų visų neskaičiau nuo pradžios iki galo, tačiau svarbu, kad buvo po ranka. Kas žino, gal kada nors tos knygos pasieks ir Lietuvą. Juk negyvensiu amžinai, nors norisi tikėti, kad mano darbas saugojant ir perduodant meno paveldą bus nemirtingas.
– Koks buvo pirmasis meno kūrinys, kurį pardavėte?
– Turėjau žinių ir galvojau, kaip galiu užsidirbti. Mat buvau labai jaunas ir neturtingas. Kai man buvo 18 ar 19 metų, nusipirkau nedidelį tapybos darbą, paskui jį pardaviau. Tai tapo mano profesija.
Tai buvo nedidelis dviejų dalių paveikslas, tapytas ant medžio. Kai į jį pažvelgdavau, jis man tarsi sakė: „Aš esu šedevras. Aš esu šedevras“. Parodžiau jį daugeliui Romos, Florencijos ir Milano meno ekspertų, antikvarų. Visi jie sakė, kad paveikslas nieko vertas.
Bet man jis vis tiek atrodė kaip šedevras ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip yra. Pardaviau paveikslą vienam kolekcininkui, kuris jį restauravo. Tuomet paaiškėjo, kad to paveikslo autorius yra Francesco d’Ubertino Verdi, vadinamas Bachiacca, – vienas iškiliausių XVI a. pradžios Florencijos tapytojų.
Tada ir supratau, kad noriu meno kūrinius vertinti savo akimis, o ne žvelgdamas pro kitų nuomonių prizmę. Žinoma, svarbūs ir meno žinovų komentarai, bet ne mažiau svarbu klausyti savo širdies.
– Kas sunkiau – įkalbėti žmogų nusipirkti paveikslą ar priversti jį parduoti jums patikusį kūrinį?
– Pirkti paveikslus lengva, nes dažnai tai, ką pamatai ir kas tau patinka, yra parduodama. Tačiau kyla nemažai moralinių problemų. Ar to kūrinio savininkas jį parduoda, nes taip panorėjo, ar tiesiog jam trūksta pinigų?
Negražu pasinaudoti situacija ir duoti kelis skatikus tam, kas pateko į bėdą. Todėl dažniausiai perku meno kūrinius aukcionuose, kuriuose su pardavėjais nesusiduriu akis į akį. O kai tenka asmeniškai derėtis su kūrinį parduodančiu žmogumi, stengiuosi jį gerbti.
Tarp mano draugų yra ir garsių Italijos psichoanalitikų, psichologų. Todėl ir aš parduodamas pirmiausia stengiuosi suprasti, su kuo turiu reikalą. Ar tas žmogus gali iš tiesų įvertinti meninę kūrinio vertę, ar jam iš tiesų patinka tas paveikslas, kuriuo jis domisi? Jei taip, vyksta normalios derybos.
Bet kai koks nors pirkėjas perlenkia lazdą ir nori pernelyg numušti kainą, kai matau, kad žmogus tiesiog apsėstas minties apie pinigus, sakau, kad geriau nieko nepirktų ir pasiliktų tuos pinigus sau. Pasakau pirkėjui, kad padaryčiau blogą darbą, jeigu atimčiau iš jo pinigus, nes jie jam brangesni už paveikslą, taigi būtent jais jis ir turi džiaugtis.
– Jei draugaujate su psichologais, turbūt neišrėžiate visos tiesos pirkėjui tiesiai į akis?
– Pasakau. Tiesiai šviesiai. Žinoma, vienas kitas įsižeidžia. Bet aš jiems paaiškinu, kad linkiu tik gero. Nes sumokėjęs reikiamą sumą žmogus jaustųsi blogai. Vadinasi, jis dar pakankamai neįsimylėjo to paveikslo. Taigi geriau nepirkti.
Vienam solidžiam Italijos pramonininkui prieš metus pasakiau, kad geriau nueitų į banką, paimtų iš dėžės 400 tūkst. eurų, pasižiūrėtų į juos, pabučiuotų ir sudėtų atgal į dėžę. Mat jis labiau myli tuos pinigus nei mažąjį Renoirą. Tada kaip tik kalbėjomės apie prancūzų impresionisto Pierre‘o-Auguste‘o Renoiro paveikslą.
Suprantama, turime gerbti vienas kitą, tačiau neturime užmiršti ironijos ir autoironijos, suteikiančių ir pokalbiui, ir visam gyvenimui lengvumo.
– Sklinda legendos apie blusturgiuose, sendaikčių parduotuvėlėse ar tolimiausiose antikvariatų lentynose randamus šedevrus. O kur jų ieškote savo kolekcijai?
– Na, blusturgiuose galima rasti tik gana menkaverčių daiktų. Su visa pagarba galiu pasakyti, kad valstiečių namuose rasi tuos paveikslus, kurie atitinka jų mentalitetą, o valdovų rūmuose ir pilyse galima aptikti jau visai kito meninio lygio darbų.
– Tačiau pradedančiam meno prekeiviui turbūt nelengva patekti į rūmus?
– Tam yra meno aukcionai. Juk tiek valdovai, tiek turtingos giminės nuskursta arba paveldėtojai išparduoda sukauptas meno kolekcijas.
Pasaulis keičiasi. Pavyzdžiui, Vilniuje rodomas garsaus XVI a. italų tapytojo Santi di Tito paveikslas „Apreiškimas Švč.Mergelei Marijai“. Jis ilgą laiką kabojo kino režisieriaus Luchino Visconti viloje Kastel Gandolfo miestelyje netoli Romos, prie lovos jo miegamajame. Įdomu, kad tame miestelyje režisieriaus vila ribojosi su popiežiaus vasaros rezidencija.
– Jei jus domina šedevrai, kodėl dirbate antikvaru, o ne kokiame nors muziejuje?
– Daug galvojau apie tai, kaip tapti svarbiu žaidėju senojo meno pasaulyje. Tačiau muziejus manęs neviliojo. Esu laisvos dvasios žmogus, o tokiam gana sudėtinga prisitaikyti ir dirbti muziejuje.
Daug smagiau bendradarbiauti su muziejais. Jei tik koks muziejus paprašo, visuomet paskolinu meno kūrinių iš savo kolekcijos. Neseniai keli paveikslai buvo rodomi Japonijoje, Osakos ir Nagojos muziejuose. Jie keliauja po visą pasaulį. Juk tie darbai iš tiesų nėra mano – jie priklauso visiems žmonėms, kurie gali juos įvertinti ir mylėti.
Tiesa, aš dar turiu juos ir parduoti, nors tai nėra svarbiausias dalykas. Reikia mokėti mokesčius, apmokėti sąskaitas, prisipilti benzino, bet tai tik kasdienybė, kuri neužgožia svarbiausių, sielos reikalų. Kiekvienas kūrinys šioje parodoje man sukelia daugybę emocijų. O pinigai to nesuteikia, nors jie reikalingi jau vien tam, kad galėčiau restauruoti, tvarkyti paveikslus.
Esu dirbęs Vašingtono Nacionalinės galerijos konsultantu, taip pat mano patarimų yra klausę Niujorko Metropoliteno muziejus bei Talino Kadriorgo muziejus, Varšuvos muziejininkai ir antikvarai.
Taip mano karjera ir klostėsi – norėjosi būti ne turtingam arba garsiam, bet naudingam kitiems. Nenoriu būti turtingiausias kapinėse, noriu jose būti laimingiausias.
– Kur įkūrėte pirmąjį savo antikvariatą – Milane, Florencijoje?
– Florencijoje. Tuo metu man buvo labai įdomu padirbėti įvairių Italijos meno aukcionų konsultantu, turėti galimybę bendrauti su prekiautojais senuoju menu iš viso pasaulio.
Specialistų bendravimas – labai svarbus. Kai bus išleistas šios parodos katalogas, sugrįšiu į Lietuvą su keletu įtakingų Italijos meno istorikų.
Ši paroda – puikus pretekstas pakalbėti apie meno reikšmę. Ne tik todėl, kad tai mano paveikslai. Nors kiekvienas jų yra ir svarbi mano asmeninės istorijos dalis. Ką aš pirkau, kur pirkau ir kiek mokėjau, kiek dėl jų sudėta aukų, patirta nuotykių.
– O kokios aukos didžiausios?
– Tai ir dešimtys kelionių į JAV, apsilankymai dulkėtose saugyklose, restauratorių dirbtuvėse, begalinės konkretaus meno kūrinio paieškos ir bandymai išsiaiškinti, ar tai nėra klastotė. Metų metai prabėgo su meno restauratoriais, laboratorijose, nes norėjau įgyti kuo daugiau žinių.
Dar visuomet buvo opi ir pinigų problema, bankai. Ar bankininkas gali suprasti meno vertę? Tai beveik neįmanoma. Bet mano pareiga ir yra pasakyti tiems, kurie dar nesupranta, kokios svarbios yra mūsų šaknys, mūsų ištakos.
Menas pasaulyje yra būtent tam, kad pagerėtų mūsų visų gyvenimas. Jei gyvenime yra daugiau meilės, meno, pastangų suprasti vienam kitą, tiesiog mažėja smurto. Juk smurtas – nemokšiškumo ir tamsumo vaikas.
Kuo daugiau bandome save tobulinti, kuo daugiau domimės kultūra, menu, tuo lengviau mums pasijusti broliais, tuo geresnis darosi mūsų visų gyvenimas.
– Kai nusprendžiate, kurį garsaus menininko paveikslą galima parduoti, o kurį būtina pasilikti sau?
– Aš būnu laimingas, kai parduodu meno kūrinį. Nes kažkas myli tai, ką aš mylėjau. Ir ne tik todėl, kad uždirbu pinigų, kuriais sumoku savo darbuotojams. Svarbu, kad kitas žmogus įvertina tai, kas ir man patinka. Jei perka paveikslą iš manęs, tai jis sumoka ne tik už paveikslą, bet ir už mano žinias, už tuos 50 metų mano meilės šiam darbui.
Į Vilniaus Valdovų rūmus atkeliavusioje parodoje nėra nė vienos klastotės ar nevykusio meistro darbo. Žinomi, vieni kūriniai – ypač svarbūs, kiti – gal ne tiek. Bet visi jie – labai atidžiai atrinkti ir autentiški, aš tai galiu drąsiai sakyti ir tuo didžiuojuosi.
– Ar yra šioje parodoje koks nors kūrinys jums ypač brangus? Gal kabėjo namuose, ar darbo kabinete?
– Kiekvienas šios parodos kūrinys – man kaip vaikas. Juk aš perku paveikslus ir už 5000 eurų, ne tik už 2 milijonus. Tai gali būti ne toks svarbus žinomo menininko darbas, tačiau sukelti puikių emocijų.
Kai supykstu, tai einu į muziejų. Tiesa, aš retai pykstu, bet kai būna tokia nuotaika, tai einu į muziejų ir apžiūrinėju paveikslus. O kai išeinu, pasakau pats sau: „ Kokie menki mano rūpesčiai prieš visą tą grožį, turiu liautis pykti, reikia į viską žiūrėti paprasčiau, lengviau“.
Namuose kabinu tuos paveikslus, kurių aš nesuprantu. Kai kūrinys mane sujaudina, o aš negaliu suprasti, kodėl ir iš ko tai kyla, tuomet noriu, kad jis būtų netoliese. Man nuostabiai malonu stengtis perprasti tuos kūrinius, kurie mane jaudina, sukelia emocijas. O pats gražiausias paveikslas turbūt bus tas, kurį aš aptiksiu rytoj.
* * *
Kokios galėjo būti LDK valdovų kolekcijos?
Paroda „Nuo sacro iki profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ Valdovų rūmų muziejuje pristato 89 vertingus gotikos, Renesanso ir baroko dailės kūrinius. Dauguma jų – iš tų laikų, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje buvo europinio lygio kultūros ir meno centras. Lietuvos valdovai iš Jogailaičių ir Vazų dinastijų paveikslus per tarpininkus pirkdavo Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, gaudavo dovanų iš italų ir kitų šalių karalių ir kunigaikščių.
Ekspozicijoje yra darbų, sukurtų būtent tų menininkų, kurių paveikslų būta Lietuvos valdovų, didikų ir Bažnyčios hierarchų kolekcijose. Galima įsivaizduoti, kokios galėjo būti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų meno kolekcijos, kurios dėl valstybingumo praradimo, karų ir kitų negandų XVII–XX a. buvo sunaikintos ir išblaškytos po pasaulį.
Seniausias parodoje pristatomas tapybos darbas – nežinomo XIV a. Toskanos dailininko Dievo Motinos atvaizdas. Ekspozicijoje galima pamatyti du XV a., aštuoniolika XVI a., net keturiasdešimt devynis XVII a. ir devynis XVIII a. ant medžio ir drobės tapytus paveikslus.
Pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje šioje parodoje pristatomos ir kelios išskirtine menine verte pasižyminčios XV a. ir XVI a. skulptūros bei reljefai iš marmuro, terakotos, stiuko, auksuotos bronzos ir vario.
Tarp jų – pirmuoju renesanso skulptoriumi vadinamo Donatelo (Donatello, 1386–1466) ir kartu dirbusių kitų jo dirbtuvės meistrų sukurti įspūdingi angeliukai iš baltojo Kararos marmuro, net trys iškilaus XV a. erudito, architekto ir skulptoriaus Antonio Averlino, praminto Filarete (1400–1469), kūriniai.
