Kaukių piešėją liūdina kaukėti praeiviai

„Gėlės man primena, kad gyvenime yra spalvų. Jos įkvepia mane naujiems darbams. Jos lyg svečiai, su kuriais kalbuosi, piešiu, fotografuoju“, – Velykų išvakarėse kalbėjo dailininkas Stasys Eidrigevičius.

S.Eidrigevičius per karantiną beveik visą laiką praleidžia dirbtuvėje, o jo nerimas dėl koronaviruso virsta kūriniais.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
S.Eidrigevičius per karantiną beveik visą laiką praleidžia dirbtuvėje, o jo nerimas dėl koronaviruso virsta kūriniais.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Naujas S.Eidrigevičiaus ciklas – architektūra namuose pavirtę žmonės.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Naujas S.Eidrigevičiaus ciklas – architektūra namuose pavirtę žmonės.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
 Naujas S.Eidrigevičiaus ciklas – architektūra namuose pavirtę žmonės.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
 Naujas S.Eidrigevičiaus ciklas – architektūra namuose pavirtę žmonės.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Apr 11, 2020, 8:01 AM, atnaujinta Apr 19, 2020, 12:31 PM

Varšuvoje gyvenantis S.Eidrigevičius meno pasaulyje išgarsėjo pirmiausia savo grafikos darbais ir plakatais. O pagrindinis jo kūrybos motyvas – kaukė.

Nenuostabu, kad jis buvo vienas pirmųjų lietuvių menininkų, sukūręs koronaviruso pandemijai skirtą paveikslą, kuriame – raudona būtybė su balta kauke.

– Ar pandemijos metu Velykų šventei ruošiatės įprastai? Ar karantinas pakoregavo ir jūsų planus? – paklausiau 70 metų S.Eidrigevičiaus.

– Taip, viskas kitaip. Visi vengia visų, net baisu. Netoliese esantis restoranas siūlo šventinį meniu išsinešti. Užsisakiau.

Tikrosios mano Velykos buvo prieš daugelį metų – Lepšių kaime prie Panevėžio. Tada kiaušinių marginimas buvo mano džiaugsmas. Po to – margučių ridenimas su sesėmis Genute ir Apolonija.

Deja, visa tai dabar – tik prisiminimai nuotraukose.

– Kas jums yra šv.Velykos? Ar tikėjimas svarbus gyvenime ir kūryboje?

– Tikėjimas. Aš su mama šv.Velykų rytą eidavau i Panevėžio katedrą. Puikiai atsimenu tuos reginius, giedojimo garsus, smilkalų dūmų kvapą.

Beje, praėjusį rugsėjį buvau televizijos laidų vedėjo Igno Krupavičiaus vestuvėse, kuriose visi buvo persirengę. Aš persirengiau kunigu. Dauguma svečių manė, kad aš – tikras kunigas. Viena moteriškė net paklausė: „Iš kokios jūs parapijos?“ Atsakiau, kad iš Meno parapijos.

Iš tiesų mano dirbtuvėje kabo ir senoviškas Kristaus atvaizdas, ir itališka Jėzaus figūrėlė, prikalta prie kryžiaus. Aš smarkiai dvasiškai su tuo susijęs, meldžiuosi sielos gilumoje.

O mano mama melsdavosi garsiai, prieš eidama miegoti.

Mano darbuose dažnas Nukryžiuotojo motyvas. Esu sukūręs ir keletą plakatų religine tematika, taip pat ekslibrisą popiežiui Jonui Pauliui II. Iš Vatikano atsiuntė padėką.

– Ar laikotės visų karantino reikalavimų? Koks įspūdis, kai vienas svarbiausių jūsų kūrybos simbolių – kaukė – dabar matoma ir gatvėse, ir televizijoje?

– Tikrai daug asociacijų. Prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengta mano paroda vadinosi „Veidas ant kaukės“. Būdamas Japonijoje vaistinėje kažkada buvau nusipirkęs keletą kaukių, dėl įdomumo. Prieš pat epidemiją jas radau, bet nežinia kur vėl padėjau. Taigi sūnus man atvežė tikrą kaukę, kuri naudojama sportiniam šaudymui.

Užsidedu kaukę eidamas į gatvę, pirkdamas maistą. Parduotuvėje užsimaunu ir vienkartines pirštines. Pripratau. Viskas lyg kokiame teatre. Gatvės tuščios kaip italo Giorgio de Chirico paveiksluose – tikras siurrealizmas. Dar visai neseniai visi kažkur skubėjo, niekas niekam neturėjo laiko. Ir staiga – viskas kitaip.

Turime laiko sočiai ir viskam. Pirmiausia – artimiesiems.

O kūryboje – vis ta pati liūdesio, vienatvės ir gerumo mišrainė. Mano kūryboje tiek kaukių. Žinoma – ne nešioti. Bet vis tiek.

Žiūriu daugiausia Lietuvos televiziją, žinau visas naujienas – ir geras, ir blogas. Daug kas panašu ir Lenkijoje. Varšuvoje autobusai ir tramvajai beveik tušti.

Gatvėje žmonių – vienas kitas, į parduotuves įleidžiamas ribotas skaičius pirkėjų.

Aš perku pilną krepšį. Pirmenybė – daržovėms ir gėlėms.

– Gėlės – nuotaikai praskaidrinti?

– Gėlės man primena, kad gyvenime yra spalvų. Gėlės įkvepia naujiems darbams, atsinaujinimui, jos tarytum svečiai, su kuriais kalbuosi, piešiu, fotografuoju. Žmogus jautiesi ne toks vienišas.

Mano mėgstamos gėlės – pinavijos, alyvos, našlaitės. Dar – lelijos ir rožės. Ir tolimose pasaulio salose gėlių formos – pasakiškos, gamta – labai kūrybinga.

Na, o parduotuvėje perku tokias gėles, kokių būna. Tik žiūriu, ar pagyvens ilgai? Loterija. Kartais nugeibsta jau kitą dieną, o kartais ir dvi savaites pastovi.

Ant mano stalo dabar – geltonos tulpės. Jos nenugeibo, o stovėdamos miršta, sudžiūsta, reikės šventėms naujų.

– Kaip pandemija pakeitė jūsų kasdienybę? Jūs daug keliaujate. Ar karantinas neužklupo kur nors kelionėje?

– Pastaraisiais mėnesiais mano kasdienybė buvo gana judri – rytą kokią valandą greitu žingsniu vaikštinėdavau parke, po to – sportinis baseinas. Paklausęs gydytojo Alvydo Unikausko nurodymų atsikračiau 15 kilogramų. Nauji rūbai, gera savijauta, ačiū jam.

O kai prasidėjo karantinas – negalima vaikštinėti parke, uždarytas baseinas. Žiūriu nusiminęs, ką rodo svarstyklės. Jei svoris sugrįš, bus liūdna.

Prieš kelias dienas aš nusprendžiau, kad būtų gerai plaukus patrumpinti. Elektrinę mašinėlę turiu, tik kas tas kirpėjas galėtų būti? Akivaizdu, kad karantino metu tokio entuziasto greitai nerasiu. Mažai vilties, nebent pačiam pabandyti.

Stoviu prieš veidrodį. Na, ką gi, pirmą kartą gyvenime kirpsiu save. Tik kaip? Nusirengiu visus drabužius, stumdau mašinėlę aplink galvą skersai ir išilgai. Plaukai pamažu slenka per kūną žemyn. Nustatau ilgį – 9 mm, po to – 6 mm. Kirpimo procesas tęsiasi.

Pagaliau pavyko. Net linksma. Tėvas rankine mašinėle mane apkirpdavo, o aš – tėvą. Bet kad pačiam save – neįtikėtina.

O kelionę buvau numatęs balandžio 2 dieną. Ruošiausi vykti į naujos MO muziejaus parodos „Kodėl taip sunku mylėti“ atidarymą. Bet jis nukeltas, daug kultūros įvykių atšaukta. Pavyzdžiui, šių metų liepos mėnesį Tokijo olimpiados proga planuota Japonijoje surengti mano parodą „Chiune SugiharaStasys Eidrigevičius“. Bet ji nukelta į kitus metus.

– Ar karantiną leidžiate namuose, o gal izoliavotės dirbtuvėje?

– Dirbtuvė – tai ir mano namai. Man įprasta sėdėti užsidarius dirbtuvėje, savo pasaulyje. Be svečių, be išėjimų.

Tiesa, pastaruoju metu tenka pernešti knygas, katalogus, paveikslus į kitą vietą. Kartu atrandu tai, kas metų metais nejudinta. Daug archyvinių įdomybių. Fotografuoju tai, ką atrandu, prisimenu – tarytum prikelčiau iš mirusiųjų. Toks geras jausmas.

Kartkartėmis skambinu seserims į Panevėžį. Pasibėdojame. Vis lengviau. Nors šiek tiek.

Gavau nurodymą iš miesto savivaldybės atlaisvinti pusę dirbtuvės – keis lubų konstrukciją. Padėjo darbininkai – keli iš Ukrainos. Vienas man sako: „Jūs kaip ponas, net televizorių turite.“ Atsakiau, kad anteną darbininkai nutraukė, nieko nematau. Tada paklausė, gal parduočiau. Sakau: „Imkite dovanų.“

Kitą dieną kitas pagalbininkas sako: „Čia toks didelis odinis krepšys, galbūt jums nebereikia?“ Atidaviau ir tą. Pamaniau – švenčių proga.

– Galbūt kuriate kokį naują ciklą?

– Pastelinėmis kreidelėmis ant popieriaus lakštų kuriu ciklą darbų, kuriuos pavadinau „Architektūriniai portretai“. Žmogus užsidaręs, užsisklendęs savo dėžutėje. Be akių, tik galva – kaip pastato konstrukcija.

Delnais įtrinu spalvas į popieriaus paviršių, po to bėgu plauti rankų. Nusiplaunu ir pastelines dulkes ir, jei kas, – galimus virusus. Vienu šūviu – du zuikiai.

– Kaip manote, ar pasibaigus pandemijai pasaulis bus kitoks? Blogesnis, geresnis?

– Man įdomu, ar jaunimas išmoks vertinti žodį „laisvė“.

Aš nuėjęs tokį ilgą gyvenimo kelią, matęs šilto ir šalto, manau, kad toji pandemija – savotiška pamoka. Visiems.

Juk aš taip pat mokausi visą laiką. O dabar mokausi gaminti valgį. Net skaniai pavyksta. Klausau daktaro, pamažu susipažįstu su daržovių vertybėmis. Net prausdamasis po dušu – pirma karštas vanduo, po to – ledinis. Šokas. Baisu. Bet tai gerai. Į sveikatą.

Lietuviai užaugo su dailininko knygomis

Vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų S.Eidrigevičius gimė 1949 m. Mediniškių kaime, Panevėžio apskr. 1968 m. baigė Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, 1973 m. Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1980 m. gyvena Varšuvoje. Įvairiose šalyse yra surengęs per 100 parodų, kuriose eksponavo paveikslus, grafikos darbus, ekslibrisus, plakatus, miniatiūras, pasteles, fotografijas. Taip pat rengia performansus, menines akcijas, instaliacijas, kuria scenografiją. Yra sukūręs unikalius dailės žanrus – kaukes ir vadinamuosius sielvartus (lenk. „smutki“).

Su S.Eidrigevičiaus iliustruotomis pasakų knygomis yra užaugusios ištisos lietuvių kartos. Jo autoriniai spektakliai „Baltas briedis“ (1993 m.) ir „Medinis žmogus“ (2007 m.) rodyti Varšuvos teatre „Studio“.

Menininkas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2001 m.) ir daugybės tarptautinių premijų laureatas. 2000 m. kūrėjas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

S.Eidrigevičius ne mažiau vertinamas ir užsienyje – Japonijos Otaru mieste veika jo muziejus „Hiroko Mori & Stasys Museum“. Praėjusių metų rugsėjį Japonijoje, Musašino menų universitete surengta didžiulė menininko 70-mečio retrospektyva „Paveikslai – atminties vaizdiniai“. Parodai išleistas net 400 puslapių katalogas.

Tačiau dailininko sumanymas gimtinei dovanoti savo darbų kolekciją – ne toks sėkmingas. S.Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) projektas Panevėžyje, sovietinio kino teatro „Garsas“ vietoje, jau keletą metų įstrigęs dėl miesto valdžios ir dalies bendruomenės nesugebėjimo surasti kompromisą.

Pastaruoju metu į konfliktą įsitraukė net Seimo nariai. Nors planuojama dailininko kūrybos ekspozicija – tik viena būsimo daugiafunkcio meno centro veiklos sričių, jis nejučia tampa atpirkimo ožiu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.