Į garsiojo fotomenininko Antano Sutkaus duris ne sykį beldėsi mirtis

„Man labai norisi padėkoti medikams, kad jie man padovanojo šešias dešimtis kūrybos metų. O gyvenimo – visus 75“, – ištarė per karantiną iš namų nosies nekišantis garsusis fotomenininkas Antanas Sutkus.

Vienas garsiausių lietuvių fotomenininkų A.Sutkus karantiną leidžia namuose su žmona Rima ir augintiniais.<br>A.Morozovo nuotr.
Vienas garsiausių lietuvių fotomenininkų A.Sutkus karantiną leidžia namuose su žmona Rima ir augintiniais.<br>A.Morozovo nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Iš naujo Antano Sutkaus fotografijų albumo „Pro memoria“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Antano Sutkaus nuotrauka „Maratonas Universiteto gatvėje“<br>Akcijos „Menas be karūnos“ nuotr.
 Antano Sutkaus nuotrauka „Maratonas Universiteto gatvėje“<br>Akcijos „Menas be karūnos“ nuotr.
 Antanas Sutkus dirba savo namuose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Antanas Sutkus dirba savo namuose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Vokietijoje išleisto Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“ tiražas ištirpo per kelis mėnesius.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Vokietijoje išleisto Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“ tiražas ištirpo per kelis mėnesius.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Iš Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Iš Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Antanas Sutkus dirba savo namuose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Antanas Sutkus dirba savo namuose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Iš Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Iš Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Garsiojoje Vokietijos leidykloje spaudai ruošiamas jau trečias Antano Sutkaus albumas – „Vaikai“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
Garsiojoje Vokietijos leidykloje spaudai ruošiamas jau trečias Antano Sutkaus albumas – „Vaikai“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Iš Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Iš Antano Sutkaus fotografijų albumo „Planeta Lietuva“.<br>Leidyklos „Steidl“ nuotr.
 Antanas Sutkus dirba savo namuose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Antanas Sutkus dirba savo namuose.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Apr 27, 2020, 2:49 PM, atnaujinta Apr 27, 2020, 2:59 PM

Jaukus Lietuvos fotomeno patriarcho A.Sutkaus namukas Vilniaus Naujininkų rajone – ne tik namai, bet ir kūrybinės dirbtuvės – čia kūrėjas tvarko per daugelį metų kauptą fotoarchyvą. Čia atsiranda ir naujų parodų bei albumų idėjos.

Visai neseniai savo rytą fotomenininkas pradėjo ne skaitydamas naujienas apie koronaviruso pandemiją, o vartydamas iš garsios Vokietijos leidyklos „Steidl“ atkeliavusį naujausią savo fotografijų albumą „Pro memoria“. Fotografas prisipažino, jog albumas taip puikiai sudarytas ir išleistas, kad jis turbūt pirmą kartą gyvenime ir pats patyrė savo darbų poveikį – išėjo stipri knyga.

Tai jau antras A.Sutkaus albumas, kurį išleido leidėjas ir spaustuvininkas Gerhardas Steidlas – žmogus, pelnęs pačių garsiausių ne tik Europos, bet ir JAV ar Japonijos fotografų pasitikėjimą. Šiuo metu leidykla „Steidl“ Getingene vadinama prestižiškiausia meno leidinių leidykla pasaulyje. Jos fotografijos knygos vertinamos kaip solidūs meno kūriniai.

Tačiau A.Sutkus – veiksmo žmogus. Džiaugdamasis nauju albumu jis nepraleido pro ausis žinios apie menininkų sumanymą dovanoti savo kūrybą tiems, kurie aukoja Lietuvos medikus remiantiems fondams. Fotografas akcijai „Menas be karūnos“ pasiūlė vieną garsiausių savo darbų – 1959 metais Vilniuje sukurtos fotografijos „Maratonas Universiteto gatvėje“ atspaudą ant archyvinio popieriaus.

2011 metais fotografiją iš vienos Europos galerijos įsigijo legendinis britų atlikėjas Eltonas Johnas. O albume „Pro memoria“ ji tapo garsaus lenkų fotografijos tyrinėtojo ir kuratoriaus Adamo Mazuro apmąstymų ašimi.

– Kodėl nusprendėte garsiąją nuotrauką „Maratonas Universiteto gatvėje“ pasiūlyti akcijai „Menas be karūnos“ už gerokai mažesnę auką nei reali jos kaina? – paklausiau pernai 80-metį šventusio fotomenininko.

– Kaip ir daugelis, ieškojau būdo paremti mūsų medikus. Netgi norėjau savo parodą Kaune „Sveikinimai iš XX amžiaus“ skirti būtent jiems. Viliuosi, kad mažėjant grėsmei žiūrovai sulauks dienos, kai jau galės ją pamatyti.

Juk aš pats esu Lietuvos medikų produktas. Nuo šešerių iki šešiolikos metų kovojau su atvira plaučių tuberkuliozės forma.

Tai buvo mirtina liga praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Kai stojau į Vilniaus universitetą, reikėjo sveikatos pažymos. Padarė tyrimus.

Į Vilnių atvažiavau jau su inkstų tuberkulioze. Bet tada, ačiū Dievui, kaip tik buvo paskelbta, kad Sovietų Sąjungoje nebėra tuberkuliozės. Kartu mestos didžiulės lėšos jai gydyti. Mane daktarai surado bendrabutyje. Prigrasino, kad jei neisiu gydytis, praneš universitetui ir atvažiuos su milicija manęs paimti. Ir ką – išgydė.

– Bet šios ligos nepraėjo be pasekmių?

– 1967 metais nemažai važinėjau po Lietuvą, nes per vieną sezoną reikėjo nufotografuoti šalies bažnyčias. Dažnai miegodavau tik po kelias valandas. Ir vėl užpuolė ligos. Nors prieš tai buvau ir po metus sanatorijose pragulėjęs, nustojo veikti inkstas.

Mane operavo legendinė gydytoja, šviesaus atminimo Stasė Mičelytė. Jau visiems mano draugams buvo paskambinta, kad ateitų atsisveikinti, nes nėra jokių šansų, kad operacija baigsis sėkmingai.

Gydytoja padarė stebuklą – iš mano paties organizmo audinio sukūrė ligos apimto vidaus organo analogą ir inksto veikla atsigavo. Paleido ji mane atgal į gyvenimą.

– Tačiau dabar keliones į kur nors Brazilijoje ar Prancūzijoje surengtas jūsų parodas dažnai pakoreguoja ir širdis?

– Aštuntajame dešimtmetyje fotografuodamas albumui „Neringa“ atguliau dėl mikroinfarkto. Pakliuvau pas šviesaus atminimo profesorių Chackelį Kibarskį. Griežtas buvo. Paklausė: „Rūkai?“ Sakau: „Tik pypkę.“ O gydytojas: „O pypkė švento tėvo išrašyta?“

Ir pasiuntė mane reabilituotis į Nidą. Ten iš naujo perdariau visą jau parengtą spaudai albumą „Neringa“ (dailininkas – Rimantas Dichavičius). Tačiau jau be pypkės.

2005 metais užpuolė vėžys. Tą kartą pagelbėjo chirurgas, gydytojas iš Dievo malonės Eligijus Poškus. Jo pjūvį vėliau per dažnas patikrinimų procedūras specialistai atskirdavo kaip autorinį, sakydavo: „Čia Poškaus pjūvis!“ Ir vėl daktaras stumtelėjo į gyvybės pusę.

O širdies bėdos manęs nepaliko. Turiu visus įmanomas ligas, bet gyvas, nes turiu ir daktarę Jūratę Barysienę. Nebežinau, kiek metų ji stengiasi padėti tam šlubuojančiam varikliui. Gydytojas Germanas Marinskis dar ir stimuliatorių širdžiai pritaisė! Ir vėl gyvas, nors ir su aneurizma.

Taigi dabar negaliu daug planuoti, skubu dirbti. Kūnas visokių nepatogumų kelia, bet apeinu bėdas, susigabenu negatyvus arčiau lovos ir dirbu. Sugeriu gydytojos Jūratės sudėliotus vaistus (moka ji tabletes sutaikyti, kad nesusipjautų, kai tiek daug!) ir gyvenu visai neblogai.

Lietuva turi tokio lygio medikus, kurių net patys dažnai nesugebame įvertinti. Žemai lenkiuosi ir profesoriams Jonui Sirvydžiui, Pranui Šerpyčiui, Gintariui Vilkevičiui. Koronos viruso siautėjimo metu pasitikiu Vytautu Kasiulevičiumi.

Aišku, pridariau ir nuodėmių. Vis dar sklando pasakojimai apie mano legendinį girtuokliavimą. Tik kad labai neįsisiautėsi tiek ligų turėdamas. Atsimenu, gydytoja S.Mičelytė, išgirdusi kalbas, kad A.Sutkus geria, sakydavo: „Na, atsiųs Dievas ligą ir liausis gerti.“ Dabar jau senokai alkoholio nevartoju ir nesijaučiu ko nors svarbaus netekęs.

– Per karantiną niekur neinate iš namų?

– Ir prieš karantiną nebebuvau labai aktyvus vaikščiotojas. Esu rizikos grupėje. Negaliu sau leisti prabangos apsikrėsti koronavirusu. Bet man lengviau, nes yra savas kiemas, šunys, katinai, o ežiukas ateina vakarais.

 

– Nors visoje Europoje siaučia pandemija, nei jūs, nei jūsų albumus vieną po kito leidžianti Vokietijos leidykla nesiilsite. Ką tik Vilnių pasiekė Kauno gete gyvų likusių žmonių portretų albumas „Pro memoria“, o jūs jau siunčiate fotografijas trečiai savo knygai?

– Vokietijos leidykla „Steidl“ ką tik išleido antrą mano albumą – „Pro memoria“. Jis turėjo pasirodyti pernai, bet leidėjui nepatiko įrišimas, tad atidavė perdaryti iš naujo.

O kaip ta knyga atspausdinta! Kai ją pamačiau, pamaniau, kad esu iš tiesų geras fotografas. Tai buvo geriausias to ryto humoras. Žmona juokiasi: „Ar genijus pusryčius valgys?“ Atsakiau, kad jau turbūt nereikia, būsiu gyvas savo genialumu. (Juokiasi.)

Likau patenkintas savo darbu. O sudarytojas, fotografijos tyrinėtojas ir kuratorius vokietis Thomas Schirmboeckas sugebėjo taip pateikti nuotraukas, kad negali atsitraukti nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Albumas nedidelis – vos šimto puslapių, kaina – 35 eurai.

Pirmasis albumas „Planeta Lietuva“ buvo beveik tris kartus storesnis ir kainavo tik 40 eurų. Tada nustebino G.Steidlo nuostata dėl kainos – kad ir mūsų, ir kitų šalių jaunimas galėtų įpirkti. Ir tai pasiteisino, nes tiražas buvo išpirktas per du su puse mėnesio. Greitai turėtų pasirodyti antras leidimas.

Įdomu, kad iki „Planetos Lietuva“ mano albumai užsienyje buvo leidžiami tik užsienio kalbomis, o G.Steidlas pasakė, kad pagrindinė ir pirmoji turi būti lietuvių kalba, o tik paskui – kitos. To laikomasi ir naujojoje knygoje. Man, žinoma, džiugu, kad lietuvių autoriaus knyga holokausto tema bus platinama 37 šalyse.

Ši tema man svarbi. O knyga iš tiesų veikia. Dažniausiai man mano fotografijos įdomios tik tuomet, kai su jomis dirbu. O paskui nelabai jaudina – nei aklas, nei neaklas pionierius, nes visi jie pasilieka kažkur manyje. O šįkart visa knygos dramaturgija mane tiesiog sukrėtė. Retai taip būna.

– Jūs pats nedėliojote ir neatrinkinėjote fotografijų? Juk fotografijų albumai dažniausiai – autorinis pasakojimas.

– Ne, aš tik pateikiau medžiagą. Išspausdinau viską, ką dar archyve išgryninau. Apie 400 nuotraukų. O visa kita – atranka, tekstai, sudarymas, meninis apipavidalinimas – leidyklos ir Th.Schirmboecko bendradarbiavimo produktas.

Atrinktas fotografijas išspausdinau parodiniu formatu, nes Lietuvos kultūros taryba parėmė mano parodą „Pro memoria“, skirtą Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti. Ji pernai rudenį rodyta Kauno Mykolo Žilinsko galerijoje.

Jaučiu, kad šis albumas – reiškinys, išeinantis už fotografijos meno ribų. Perfrazuojant jam tekstą parašiusį fotografijos žinovą A.Mazurą, Lietuva pereina nuo aiškinimosi į gedėjimo fazę.

– Kaip manote, kodėl jūsų praėjusio amžiaus fotografijomis XXI a. pradžioje taip domimasi ir Europoje, ir už jos ribų? Jūsų vintažinės nuotraukos už solidžias sumas parduodamos ir „Sotheby’s“ aukcione.

– O kodėl leidžiami vis nauji Henri Cartier-Bressono ir daugelio kitų žinomų XX a. fotografų albumai, kurių jau išleista šimtai? Akivaizdu, kad žmonėms reikia humanistinės fotografijos.

 Skaitmeninės bangos nublokšta į pakraštį jau sugrįžta ir analoginė fotografija. Jauni fotografai vėl deda juostas į fotoaparatus, ryškina, spausdina fotografijas rankomis. Kaip man smagu!

Prieš devynerius metus mano paroda eksponuota Tulūzoje (Prancūzija), XIX a. vandens bokšte įkurtoje fotografijos galerijoje „Le Chateau d’Eau“. Jos direktorius Jeanas Marcas Lacabe pasikvietė į svečius ir mes daug diskutavome apie fotografiją. Kai prieš porą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje rengėme mano retrospektyvinę parodą „Kosmos“, jis buvo vienas jos kuratorių.

Diskusijos įkarštyje jam pasakiau, kad žaviuosi H.Cartier-Bressonu. Jis kaip koks chirurgas padaro genialią fotografiją, bet kartais šiek tiek pritrūksta humanizmo, meilės žmogui. Atsimenu, Jeanas Marcas nieko neatsakė, nutylėjo, nors buvo akivaizdu, kad man nepritarė.

Tą vakarą jam palikau savo „Pro memoria“ parodos katalogą. O kitą dieną mes su J.M.Lacabe vėl susitikome. Ir jis pasakė, kad peržiūrėjęs šį mano fotografijų ciklą turi pripažinti, jog humanizmas fotografijoje iš tiesų nepaprastai svarbus. Jis buvo pirmasis tokio lygio profesionalas, kuris ypač gerai įvertino šio ciklo darbus.

– Jei gerai atsimenu, leidykla „Steidl“ planavo išleisti keturių jūsų albumų rinkinį?

– Taip. Dar metų pradžioje atidaviau fotografijas knygai apie vaikystę. Šiandien gavome maketą. Pavadinimas – „Vaikai“. G.Steidlas planavo išleisti pirmoje šių metų pusėje. Matyt, viskas pasistums dėl karantino.

Tad kol kas sėdžiu ir ruošiu ketvirtą albumą, kuriame turėtų būti Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų gatvių gyvenimas. Tokia gatvės fotografijos rinktinė – nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Dzūkijos kaimų gatvelių.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.