Viruso grėsmės akivaizdoje – pokalbis apie grožį ir nuodus Sušvelninus karantiną atidaryta pirmoji paroda kamerinėje sostinės galerijoje

„Nesileiskite suklaidinami merginų, besimaudančių raudoname vandenyje, vaizdelio. Jis ne saulėlydžio nutviekstas, o nusižiūrėtas iš piešinio, kuriame kinai vaizduoja pragarą“, – perspėjo menininkė Ona Grigaitė.

Onos Grigaitės „Saulėlydis“ siūlo žiūrovams susimąstyti apie kainą, kurią tenka sumokėti už grožio ir sėkmės siekimą.<br>Rengėjų nuotr.
Onos Grigaitės „Saulėlydis“ siūlo žiūrovams susimąstyti apie kainą, kurią tenka sumokėti už grožio ir sėkmės siekimą.<br>Rengėjų nuotr.
Pastaraisiais metais O.Grigaitėl rengia konceptualias parodas, kurios žiūrovus ir menotyrininkus privilioja kandžiu ir ironišku žvilgsniu į kasdienybę, į žmogaus santykį su kitais žmonėmis ir gamta.
Pastaraisiais metais O.Grigaitėl rengia konceptualias parodas, kurios žiūrovus ir menotyrininkus privilioja kandžiu ir ironišku žvilgsniu į kasdienybę, į žmogaus santykį su kitais žmonėmis ir gamta.
 Onos Grigaitės parodoje „Saulėlydis“ .<br>Rengėjų nuotr.
 Onos Grigaitės parodoje „Saulėlydis“ .<br>Rengėjų nuotr.
 Onos Grigaitės parodoje „Saulėlydis“ .<br>Rengėjų nuotr.
 Onos Grigaitės parodoje „Saulėlydis“ .<br>Rengėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 16, 2020, 12:45 PM, atnaujinta May 18, 2020, 9:27 AM

Pompastiškų parodų atidarymų nemėgstanti O.Grigaitė lyg ir turėtų džiaugtis, kad sušvelninus karantiną jos paroda „Saulėlydis“ sostinės „Artifex“ galerijoje atidaryta be smalsuolių antplūdžio.

Tačiau menininkei vis dėlto apmaudu, kad dėl pandemijos jos ilgai rengtą parodą pamatys gerokai mažiau žmonių.

Tiesa, pirmoji Vilniuje po karantino ne didžiuliame muziejuje, o kamerinėje galerijoje atidaryta paroda jau sulaukė susidomėjimo.

Kai kuriems žiūrovams viruso grėsmės akivaizdoje menininkės pokalbis apie grožį ir nuodus pasirodė aktualus.

Dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, socialinio tinklo paskyroje pasidalinusi įspūdžiais iš parodos, įsitikinusi, kad ji „galėtų vadintis ir „Grožio nuodai“ arba „Nuodingas grožis“.

„Daug grožio, daug nuorodų į nuodus, tiksliai apie tai, kas mus traukia, gąsdina, žavi, kankina.

Puiki intelektuali ir elegantiška paroda. Pandemija ir karantinas pridėjo naujų prasmių“, – pakomentavo menotyrininkė.

„Šilti paskutiniai saulės spinduliai tirpsta tarsi geras saldainis burnoje. Laukiame paskutinio spindulio, kaip viltingo rytojaus pažado.

O kas, jeigu rytojus nebus toks viltingas, jei saulėlydis – tik praradimas, baigtis?“ – taip O.Grigaitė (57 m.) rašė apie savo būsimą parodą dar tuomet, kai apie koronaviruso žygį per pasaulį nebuvo nė kalbos.

Paruošusi ironiškus spąstus žiūrovams menininkė pati į juos įkliuvo. Pirmosios karantino savaitės pradžioje darbai buvo išeksponuoti, bet galerija neatvėrė durų lankytojams, o užrakino jas daugiau nei mėnesiui.

– Karantino sąlygomis gerokai pavėluotas jūsų parodos „Saulėlydis“ atidarymas vyko neįprastai, ar ne?

– Atidarymas buvo numatytas kovo viduryje, tačiau teko atšaukti.

Naujo atidarymo net neskelbėme. Kadangi negalima būriuotis, jo ir nebuvo. Tiesiog galerininkė atrakino duris. Žmonės ateina. Tiesa, į galeriją įleidžiama tik po du lankytojus, be to, patalpos nuolat vėdinamos ir dezinfekuojamos pagal taisykles.

– Užsiminėte, kad paroda norėjote atkreipti dėmesį į besaikį žmonių vartojimą ir nepaliaujamą keliavimą. Žinoma, dabar į keliautojus dažnai žiūrima kaip į didžiausius koronaviruso platintojus šalyje, tačiau kodėl jums kelionės atrodo nuodingos?

– Kelionės jau irgi buvo virtusios kažkokiu apsėdimu. Komandiruotės, susitikimai, susirinkimai – visi tik ir skrenda kur nors prie Briuselio. Gal dabar išmoks, kad galima ir nuotoliniu būdu bendrauti, susitarti. Be lėktuvų, be žalos aplinkai, gamtai.

Be to, nuolat keliaujama ir ne darbo reikalais. Kai tik ateina savaitgalis ar laisvadienis, daugelis šeimų tuojau planuoja, kur galėtų nuskristi. Ir ne todėl, kad norėtų kitoje šalyje ką nors konkretaus pamatyti, bet tiesiog taip įprasta – ką pamanys draugai, jei liksi namuose.

Mes patys susikūrėme nuodus, kurie naikina mūsų gyvenimą.

Mes juos vartojame, dažnai to net nesuprasdami. Suprantame tik tuomet, kai būna galbūt per vėlu. Gal reikia kokio nors sukrėtimo, kad žmogus atsipeikėtų.

Manau, pandemija – vienas tokių sukrėtimų.

– O kaip kilo parodos idėja? Gal kažkokia grėsmės nuojauta jau sklandė ore?

– Tikrai nesijaučiu pranašu. Dariau tai, kas tuo metu man buvo aktualu. Nors dar nebuvo užklupusi pandemija, bet buvo jaučiama įtampa, skubėjimas. Nuolat visur buvo galima išgirsti, kad reikia gražintis, visur keliauti, nešvaistyti laiko. Net vidurius nuo to suko. Todėl ir sugalvojau sukurti tokį nedidelį pragarėlį.

Kiekvienas turbūt susimąstome, kas mūsų gyvenime yra tikra, o kas tėra kičas, nors kasdienybėje viskas atrodo itin svarbu.

Esu rengusi parodą, turinčią liturginių, dvasinių motyvų, kurie dažnai irgi virsta kiču, tiktai pridengia dvasinę tuštumą. Šįkart norėjosi apie tai kalbėti lyg iš kitos pusės – daugiau kraujo, kūno, ugnies.

Norėjosi suvilioti žiūrovus, priversti išgyventi tą parodą labai asmeniškai, kad kiekvienas galėtų nusišypsoti ir pagalvoti, kas sukelia jo vidinį pragarą.

– O koks jūsų pragaras? Gal irgi jaučiatės prastai, kad nespėjate kur nors nukeliauti ar deramai pasigražinti?

– Na, negaliu pasakyti, kad viso to paveikta puolu skubėti ar ko nors keisti.

Bet kartais iš tiesų pasijuntu nekaip supratusi, kad nesigražinu, nesportuoju arba nesimokau naujos užsienio kalbos. Kažkaip nejauku, kad dar kažko, net nežinau ko, nedarau, nes visi aplinkui viską daro.

Manau, kad vieniems žmonėms pragaras – tai, kad jie ko nors nedaro, o kitiems – kad daro pernelyg daug.

– Ar pristačiusi žiūrovams parodą pajuntate, kad baigėsi koks nors kūrybos, o gal net gyvenimo etapas?

– Šiandien dirbtuvėje siurbiau grindis, ir staiga apėmė toks jausmas tarsi kokį „nabašninką“ (mirusįjį. – Red.) išnešus.

Atsimenu, kai sovietmečiu namuose diedukus pašarvodavo ir laidotuves rengdavo. Paskui apimdavo toks jausmas, kad išnešė, tuščia, nebėra ir nebebus.

– Dažnai kalbama, kad karantinas – laikas, kai galima daugiau laiko skirti sau. Bet menininkams, kaip ir mokytojams ar policininkams, laisvo laiko turbūt nepadaugėjo?

– Dirbu mokytoja Justino Vienožinskio dailės mokykloje, tiesa, dabar iš namų. Netoli namų – dirbtuvė, nueinu ir ten.

Mano dienotvarkė nelabai pasikeitė, laisvo laiko nepadaugėjo, jo gerokai sumažėjo.

Labai slegia ir daug laiko suėda bendravimas su mokiniais internetu. Kyla daugybė komunikacijos problemų – daugybė skambučių ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams.

Įdomu, kad jaunesni su mokytoju dalijasi viskuo – parodo net savo augintinius, o štai vyresni dažniausiai slepiasi už juodų ekranų. Tuomet būna itin sunku.

– Vos įžengus į „Artifex“ galeriją – musmirių pieva. Nuodai – bet labai patrauklūs. Ar bent tikite prietaru, kad jei miške pamatai musmirę, tai tarsi ženklas, kad netoliese gali rasti ir baravykų?

– Kadangi esu dzūkė, mano požiūris į grybus gana paprastas – yra baravykas, „lepeška“ (voveraitė. – Red.), o visi kiti – šungrybiai. Bet čia grybautojo akimis.

O šiaip musmirės iš tiesų gražios, bet ir nuodingos. Ir tai, kad baravykai mėgsta jų draugiją, – tiesa, nors rengdama parodą apie tai negalvojau. Galvojau apie grožį, kuris mums visuomet lyg ir žada ką nors gera. Kaip koks paveikslas su debesėliu ir šviesią ateitį siūlančiais saulės spinduliais. Debesėlis yra ir šioje parodoje, tik nieko gera nežada.

Bet ir pragaras – vienam skausmingas kraujo klanas, kitam – energijos šaltinis.

Įleidžiami tiktai du lankytojai

O.Grigaitė gimė 1963 m. Druskininkuose. 1987 m. baigė keramikos studijas. Nuo 1988 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1988–1994 m. priklausė dailininkų grupei „Š.V.“ Sukūrė dekoratyvinių pano visuomeniniams pastatams: 1989–1992 m. bendrovei „Dvarčionių keramika“, 1990 m. – Dvarčionių vaistinei.

Vėliau ilgam užsidarė šeimoje ir dirbo „į stalčių“ arba šiuo atveju „į lentyną“. Pastaraisiais metais O.Grigaitė vėl rengia konceptualias parodas, kurios žiūrovus ir menotyrininkus privilioja kandžiu ir ironišku žvilgsniu į kasdienybę, į žmogaus santykį su kitais žmonėmis ir gamta.

Menininkės paroda „Saulėlydis“ VDA galerijoje „Artifex“ atvira lankytojams iki gegužės pabaigos. Karantino metu galerija laikosi saugumo nurodymų. Vienu metu nedidelę parodą gali apžiūrėti tik 2 žmonės. Lankytojai privalo dėvėti kaukes. Kas valandą patalpos vėdinamos, o po kiekvieno apsilankymo dezinfekuojamos durų rankenos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.