Utena nutarė priglausti Lietuvos skulptorių prieš tris dešimtmečius sukurtas dekoratyvines skulptūras, kurių žlugus Sovietų Sąjungai taip ir neišvydo Lietuva.
Jau pradėtos derybos dėl dviejų geriausiai išsilaikiusių kūrinių, bet uteniškiai pasirengę priimti visus. Tai garsių dailininkų skulptūros, kurioms sunaudota daug bronzos, granito, marmuro. Skulptorių manymu, tiesiog neūkiška jas palikti voliotis patvoryje. Juolab kad tai – ne paminklai ideologiniams vadams. Tuos pasiėmė Grūto parkas.
Dailininkų sąjungos Vitražo ir skulptūrų centro valdybos pirmininko Kęstučio Musteikio žiniomis, šio liūdno likimo nepelnytai sulaukusių kūrinių Lietuvoje galėtų būti per dešimt.
Nori priglausti visas
Utenos kultūros centro direktorius Erikas Druskinas pabrėžė, kad šiuo metu Utenoje rengiamasi statyti du prieš tris dešimtmečius sukurtus kūrinius – Algirdo Boso ir Eimonto Stankevičiaus (Eimont Bronzini).
Jis pradėjo derybas su autoriais bei jų giminėmis. Bet Utena pasirengusi priimti ir daugiau skulptūrų. Ji išsiskiria iš kitų miestų tuo, kad turi daug žalių zonų – du ežerai miesto centre, sutvarkyti parkai, užtvanka. Vietos skulptūroms daug.
„Labai noriu tas skulptūras priglausti. Kai kurias skulptūras pamenu dar iš tų laikų, kai mokiausi dailės mokykloje. Žurnaluose pasirodydavo tų darbų maketai.
Atsimenu, kaip aptarinėdavome juos su savo mokytojais. Man jos žavios. Norėčiau, kad pavyktų susitarti su artimaisiais dėl tų skulptūrų pastatymo. Priimtume visas“, – sakė E.Druskinas.
– Ar nesibaiminate priekaištų, kad ketinate propaguoti sovietinį meną? – paklausiau 41 metų E.Druskino.
– Mane stebina, kai menas pradedamas skirstyti į sovietinį ir nesovietinį. Taip, suprantu, yra tam tikros ypatybės, būdingos socialistiniam realizmui. Bet tų ypatybių daugiau ar mažiau kai kurie meno kūriniai turėjo visame pasaulyje.
Tik pasaulyje stiliai greitai keitėsi, o Sovietų Sąjungoje socialistinis realizmas ilgiau užsibuvo. Bet jei darbas yra geras?
Menas neturi amžiaus. Kai man pradedama aiškinti, kad „pasenusi plastika“, pasakykite, kas yra nepasenusi? Tai, kas šiandien sukuriama, po trisdešimties metų bus pasenusi plastika. Kodėl reikia statyti tik modernių formų skulptūras? Žmonėms formos turi būti atpažįstamos. Skulptūrų reikia įvairių.
– Kur gausite pinigų toms skulptūroms pastatyti?
– Čia jau mano užduotis įtikinti rėmėjus ir Utenoje pastatyti tas skulptūras. Net neabejoju, kad tai prisidėtų prie kultūrinio turizmo mūsų mieste. Juk mes Lietuvoje turime labai mažai skulptūrų.
Lietuvai iš esmės trūksta didesnių objektų.
Visi kalba apie kultūrinį turizmą. Bet kultūriniam turizmui reikia ko? Meno. Ko turistai eina žiūrėti? Ko vaikšto po mūsų miestus ir ką fotografuoja? Meną.
Atminimo ženklas skulptoriui
Sumanymas pasirūpinti kuriantis nepriklausomai Lietuvai užmirštomis skulptūromis K.Musteikiui kilo po skulptoriaus E.Stankevičiaus (Eimont Bronzini) mirties 2018 metais.
K.Musteikis buvo sukrėstas, kad tris dešimtmečius greta jo dirbtuvės voliojosi tiek bronzos.
Nulieti tokią skulptūrą, kaip E.Stankevičiaus „Legenda“, dabar kainuotų 200 tūkstančių eurų. Tuo tarpu pastačius skulptūrą būtų bent ženklas, primenantis Anapilin išėjusį skulptorių.
Ieškodamas „Legendos“ K.Musteikis išsiaiškino, kad Lietuvoje yra daugybė nepastatytų skulptūrų. Kolegos vienas po kito pradėjo vardinti savo ar kitų skulptorių nepastatytus darbus.
95 procentai darbo padaryta, tiek brangių medžiagų sunaudota, o voliojasi patvoryje, tapę aplinkybių auka. Kai kuriems darbams pabaigti reikėtų surasti lėšų, bet po to jos nesunkiai rastų vietą.
Matyt, sunkiausia būtų rasti vietą Antano Venclovos paminklui (skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, 1933–2020), tačiau ir tai įmanoma.
Net Prezidentas buvo bejėgis
„Galiu užtikrinti – mano darbas nuo 1988-ųjų nepaseno ir yra gerai padarytas“, – kalbėjo skulptorius A.Bosas apie bareljefą iš bronzos, kurį ketinama pastatyti Utenoje.
Bareljefas buvo skirtas pakabinti virš naujojo Klaipėdos teatro pastato įėjimo ir turėjo uždengti daugiau kaip 50 kvadratinių metrų plotą.
A.Bosui jau nusibodo aiškinti, kodėl taip neatsitiko. Kai darbas buvo padarytas, baigėsi sovietų valdžia. Bronzinės plokštės – ne paveikslai, kuriuos galima pakabinti ant vinies. Joms montuoti reikia pinigų. Kai pinigų atsirado – tuometis teatro direktorius juos išleido teatro stogui.
1993 metais atvažiavo į Klaipėdą prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Finansų ministrui nurodė rasti lėšų bareljefui pakabinti. Bet teatro direktoriai keičiasi, premjerai keičiasi, o siena vis nepastatyta.
Atsirado privatus asmuo, kuris sutiko finansuoti. Ištraukė bareljefus iš sandėlio – trijų fragmentų trūksta. Akivaizdu, kad kažkas juos pavogė. Ir – pasaka be galo.
Kukliausiais skaičiavimais, reikėtų 70 tūkst. eurų bareljefams sumontuoti.
A.Boso manymu, Klaipėdos teatro valdžia irgi elgiasi keistai: nori atsikratyti jo darbo, bet kai tik atsiranda norinčių tuos bareljefus priglausti, paaiškėja, kad jie reikalingi Klaipėdai. „Gal galėtų išnuomoti Utenai 99 metams?“ – svarstė A.Bosas.
„Lietuva“ jau ne vieniša
„Priima tik našlaičius“, – piktinosi skulptorius Valdas Bubelevičius dėl Utenos noro priimti senas skulptūras. Jis neslėpė nesąs sužavėtas tokios perspektyvos.
5 metrų ir 10 centimetrų aukščio šlifuoto granito skulptūra „Lietuva“ turėjo stovėti Šiauliuose ant iš riedulių sumūryto pjedestalo ir žvelgti į praeivius iš 9 metrų aukščio. Nors šiauliečiai balsavo už jo skulptūrą ir jis laimėjo konkursą, tačiau meno taryba vėliau nepraleido.
V.Bubelevičius pasakojo, kad trisdešimt metų jis savo skulptūrą slėpė trijose vietose. Slėpė todėl, kad per tą laiką ji esą buvo parduota, o jis atgavęs ją per teismą.
Išgirdęs apie Utenos sumanymą jis dar kartą pasižiūrėjo į savo skulptūrą „Lietuva“ ir ji jam pasirodė labai vieniša. Todėl nusprendė sukurti dar ir kario skulptūrą, kad būtų diptichas.
Laikrodį išskyrė su berniuku
Skulptorius Gintautas Jonkus pritarė skulptorių sumanymui pastatyti iki šiol nepastatytus darbus, nes ir sovietiniais laikais buvo įmanoma sukurti meno kūrinį, nesusijusį su ideologija, tačiau jo paties sukurto „Laikrodžio“ pastatyti nebeįmanoma.
Kai 6,5 metro aukščio miesto laikrodis iš bronzos, granito ir žalvario Klaipėdos centre tapo niekam nebereikalingas, skulptoriui pavyko išgelbėti tik dalį savo kūrinio ir berniuko figūrą panaudoti prie ligoninės.
Detales iš akmens jis saugo savo dirbtuvėje.
G.Jonkus pabrėžė, kad „Laikrodis“ žlugo ne dėl ideologinių priežasčių – tiesiog nebeliko Klaipėdos dailės kombinato – ten ši jo skulptūra galėjo būti pabaigta. „Tai – ne ideologija, tai – istorija“, – sakė jis.
Vytis vietoj Lenino skilo
Irenos Miškinytės balto marmuro bareljefai turėjo puošti Jonavą. Jos žentas Jonas Gencevičius pabrėžė, kad išliko tik keli bareljefai, ir tie patys nepabaigti. Todėl jis nenorėtų daryti skubotų išvadų.
„Jei tai būtų rodoma kaip istorijos faktas – gal ir galėtų stovėti. Nežinia, kokie tie darbai: jei atsidurs tarp labiau išbaigtų – vėl kitaip. Aš iš tos kartos, kad pripratęs, jog darbai išnyksta“,– kalbėjo J.Gencevičius.
K.Musteikio žiniomis, Gedimino Karaliaus „Raitelį“ arba „Vytį“ reikėtų daryti iš naujo. Akmuo, iš kuro buvo kalamas vietoj Lenino paminklo skirtas stovėti „Vytis“, buvo nekokybiškas ir sutrupėjo. G.Karalius išsaugojo tik dvi skulptūros dalis.
Nijolės Gaigalaitės skulptūros „Neris ir Vilnelė“ formos buvo nugabentos į tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), kur skulptūra turėjo būti liejama, tačiau neliko finansavimo ir formos buvo sudaužytos.
* * *
Geras kultūros vadybos pavyzdys
Nijolė Tumėnienė
Menotyrininkė
„Minimos skulptūros yra sukurtos profesionalių autorių, baigusių Dailės akademiją, kai kurie – labai garsūs. Tai – gerų skulptorių darbai. Skulptūros dekoratyvios, jokios ideologijos nėra. Gal tik Antanui Venclovai dar reikės savo eilės palaukti. Keista, kad taip atsitiko. Geri skulptoriai, geri darbai – niekaip nesusiję su ideologija, ir niekas negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tikrai nustebau, kad tokio likimo darbų tiek daug. Gal tam galėjo turėti įtakos ir pačių skulptorių tarpusavio konkurencija, pavydas? Bet praėjus tiek metų, kas dabar tą pasakys. O Utenai šių darbų pastatymas galėtų tapti proveržiu, Utena taptų matomu kultūros miestu. Tai – geros kultūros vadybos pavyzdys.“
