Mat šalia naujausių, kartu su dukra Pip sukurtų menininkų šeimos darbų – instaliacijos su tikru lietumi, videofilmo ir piešinių – parodoje galima pamatyti ir jų atrinktą Lietuvos menininkų kūrinių kolekciją. Daugiausia jų – iš MO muziejaus kolekcijos, kurioje sukaupta daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pasivaikščiojus po parodą ypač krenta į akis Stasio Eidrigevičiaus paveikslų gausa. Šis Varšuvoje gyvenantis lietuvių dailininkas į Vilnių atvažiavo praėjus kelioms savaitėms po parodos atidarymo ir buvo maloniai nustebintas tuo, kad jo kūriniai tapo visos lietuviškosios parodos dalies jungiamąja grandimi.
– Parodoje „Kodėl taip sunku mylėti rodoma ypač daug jūsų darbų, turbūt ne visi jų yra iš MO muziejaus kolekcijos? – paklausiau 70 metų S.Eidrigevičiaus.
– Eksponuojama net 11 mano paveikslų. Iš jų tik du ar trys – iš MO kolekcijos. Vienas – iš kitos privačios kolekcijos, keletas – iš vienos firmos, kuriai buvo laikinai paskolinti biurui papuošti. Tiesa, iš pradžių P.Greenaway‘us buvo atrinkęs ir kelis kitus darbus, bet kai atvežiau juos važiuodamas į Vilniaus knygų mugę, tai muziejininkė nustebo pamačiusi, jog tai – miniatiūros.
Atsisakė, nusprendusi, kad jos prapuls parodos erdvėje. Kiek nusiminiau, nes mano manymu, tai ypač įdomūs darbai, tikros mano brangenybės. Neabejoju, kad P.Greenaway‘us būtų taip juos išeksponavęs, kad atrodytų kaip stebuklas.
– Koks jūsų pirmasis įspūdis iš parodos? Nenusivylėte?
– Ne, ji padaryta labai kūrybiškai, viskas apgalvota. O kai mano darbas vienas kabo ant didžiulės sienos – ypač malonu žiūrėti. Turiu pasakyti, galime tikrai didžiuotis – retai galima pamatyti tokio lygio parodų.
Kartu su manimi iš Lenkijos specialiai P. Greenaway‘aus ir S. Boddeke darbo pasižiūrėti atvažiavęs bičiulis prisipažino, kad apsilankymas toje parodoje jam buvo didžiulis įvykis. Juk ten ne tik meno kūrinių ekspozicija, bet ir jai pritaikyta muzika, sukurta ypatinga atmosfera. Vaikštinėji kaip kokiame spektaklyje ar filme.
– Jūs turbūt pasijutote ne tik kaip žiūrovas, bet ir kaip vienas to filmo veikėjų? Visur kabo jūsų paveikslai, o ir jus žmonės parodoje atpažino, kalbino.
– Taip. Klausė apie tuos tekstus, kuriais aprašinėti kai kurie mano paveikslai. O jie atsirado labai paprastai. Buvo paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis, aš važiavau į Reszel plenerą Lenkijoje, nusprendęs grįžti prie aliejinės tapybos.
Tačiau tai nėra taip paprasta. Negi tiesiog imsi tapyti kokią pilį ar dar ką nors? Ne, turėjau grįžti su tam tikra idėja. Norėjau rasti raktą, kodėl aš grįžtu prie tapybos. Pagelbėjo garsaus italų menotyrininko Vitorio Sgarbi tekstas apie mano kūrybą, kurio ištrauką ir užrašiau paveiksluose.
Smalsus žiūrovas gali jį perskaityti, o jei neįdomu ar nemoka kalbos – gali žiūrėti į tai kaip į ornamentą. Beje, šį tekstą aš išverčiau net į 20 kalbų, kurias panaudojau skirtinguose paveiksluose.
Įdomu, kad tas paveikslas, kuriame yra rusiška teksto versija, nukeliavo net į Vatikano muziejų. Jame vaizduojamas klounas, kuriam per galvą muša kūjis, o pjautuvas įsmeigtas į pečius. Visai tiktų ir į MO parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“.
Vienas amerikietis jį pamatė parodoje Romoje ir pareiškė, kad jį tuojau pat perka ir dovanos Vatikano muziejui. Taip ir padarė. Tai buvo apie 1991-uosius metus.
Ant kito paveikslo – žurnalistės Monikos Kuc tekstas apie mano darbus, ant trečio – Vincento van Gogho laiškas broliui Teo. Skausmingas laiškas apie jo atsidavima menui.
– Ar jums nebuvo keista, kad žinomas režisierius yra vienas meno parodos kuratorių?
– Kūryboje viskas yra susiję. Ir P.Greenaway‘aus filmai, ir jo tapyba. Pavyzdžiui, mano plakatai dažnai daro įtaką iliustracijoms ir t.t. Kiekviena meno sritis daro įtaką kitai sričiai. Kiekviena menininko patirtis vienoje srityje – kine, teatre – praturtina kitą: dailę, muziką.
Beje, vakar kaip tik buvau susitikęs su Operos ir baleto teatro direktoriumi Jonu Sakalauskas, kuris užsiminė apie galimybę sukurti keletą plakatų šio teatro operoms. Tai man būtų labai įdomu.
– Kaip nutiko, kad taip ir neatvažiavote susitikti su P. Greenawey?
– Mane muziejus pakvietė į atidarymą, bet sužinojau, kad kuratorių jame jau nebebus, tai net nevažiavau, nes labai norėjau susitikti su būtent su režisieriumi. Deja, į spaudos konferenciją, kuriame jis dalyvavo pakvietimo negavau, todėl ir vėl prasilenkėme. Kadaise teko matyti labai įdomią jo kūrybos parodą Venecijoje.
– Nenustebote, kad šiai parodai atrinkti jūsų kūriniai – ypač liūdni ir skaudūs?
– Kuratoriai atrinko darbus pagal savo sumanymą. Akivaizdu, kad P. Greenaway‘ui norėjosi, kad tai būtų kūriniai, kuriuose vyksta kokia nors drama. Todėl pasirinko tuos, kuriuose yra įvykis. Ne šiaip sėdi žmogus, bet kažkas kažką smaugia, spaudžia, tempia. Man tai labai patiko.
– Kai S.Boddeke paklausiau, kodėl parodoje tiek daug vieno autoriaus darbų, ji atsakė, jog jūsų kūriniuose puikiai atsispindi ją dominanti vienišo žmogaus drama bei labai skausminga vaikystė. Paminėjo paveikslą su vaikiška lovyte. Ar iš tiesų ta jūsų vaikystė buvo tokia sunki?
– Mano vaikystė buvo sunki. Nuolat matydavau, kaip keliu iš Panevėžio į Kauną važiuoja mašinos, autobusai ir žmonės. O mano visos atostogos buvo kaime prie darbo: ilgų vagų ravėjimo, šieno vežimo. Ten negalėjai pasakyti: „Aš nenoriu“. Reikėjo ir viskas. Buvo toks paklusnumas – absoliutus.
– O norėjosi važiuoti į sostinę?
– Taip, labai norėjosi. Dirbau sukandęs dantis, o galvoje sukosi viena mintis: „Aš čia nepasiliksiu, nepasiliksiu, nepasiliksiu“. Ir visos atostogos prabėgdavo kaime besiklausant tėvų rietenų.
O dėl ko tos rietenos? Va, žiūrėk, šienas supuvo. Tai tu kaltas. Stogas kiauras. Vėl kuris nors kaltas. Malkų nėra – tu kaltas. Lietus prilijo ar dūmų į trobą priėjo. Vėl kažkas kaltas.
– O kas dažniau likdavo kaltas – mama ar tėtis?
– Taigi, vienas ant kito versdavo bėdą. Mama ant tėvo, o tėvas ant mamos. O mes su seserimis buvome solidarūs, nesipykdavome tarpusavyje. Visą tą vaikystę aprašiau savo tarmiškoje poemoje „Giedančio gaidžio galva“. Rudenį ją mano skaitomą jau bus galima išgirsti Panevėžio kraštotyros muziejuje. Šį kartą atvažiavęs pasirašau sutartį.
– Parodos kuratoriai pasitelkė į pagalbą savo dukterį. Ji ne tik tapo jų kūrinių heroje, bet ir tėvų bendraautore, buvo su jais atvažiavusi ir į parodos pristatymą. Ar jūs naudojate savo sūnų kaip modelį? Ar keliaujate kartu į parodas?
– Taip, geriausias pavyzdys – mano plakatas, kuriame sūnus sėdi ir su siuvimo mašina siuva Lenkijos vėliavą – susiuva baltą su raudona O pernai Ignacas nuskrido su manimi į jubiliejinės parodos atidarymą Japonijoje. Tiesa, aš verslo klase, o jis – ne. Kai lėktuvo palydovės paklausiau, ar galiu nunešti jam ko nors užkąsti į ekonominę klasę, tai maisto neleido – tik saldainių (Juokiasi).
Mano sūnus Lenkijoje – vienas geriausių sportinio šaudymo srityje. Turi galybę aukso, sidabro ar bronzos medalių. Dabar jau treniruoja ir kitus. Jis mano dešinioji ranka – patarėjas, padeda tvarkyti visus reikalus. Jau ir pats turi dviejų metukų sūnų Leo. Pusę dienos praleidžia su vaiku, o po pietų eina į treniruotes.
Anūkui patinka mano studijoje, leidžiu pasteles imti, tai jam labai įdomu – stumia, traukia, brėžia. Labai smalsus ir sumanus. Sūnus turi vilkšunį, tai tas šuo anūką visą laiką saugo, jie puikiai susidraugavę.
Meno žvaigždės nerimauja dėl dukters
Dėl karantino MO muziejaus didžioji paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ atidaryta ne pavasarį, kaip buvo planuota, o tik birželio pabaigoje.
Ją kuravo Olandijos multimedijų menininkė S. Boddeke ir vienas originaliausių ir svarbiausių šių laikų režisierių P. Greenaway‘us. Parodoje sujungtos specialiai MO muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijas ir šiuolaikinių lietuvių menininkų kūriniai iš MO ir kitų kolekcijų.
S. Boddeke – olandė multimedijų menininkė ir režisierė, daugelio operų pastatymų bendraautorė. Nyderlandų nacionalinėje operoje ji dirba nuo 1984 m. Naudodamasi technologijomis ji kuria įspūdingas instaliacijas: apsupa lankytojus projekcijomis, garsais, šviesa, kvapais ir meno objektais. Yra sukūrusi dokumentinį filmą „Greenaway Alphabet“ apie P. Greenaway‘ų ir jų dukterį Pip.
P. Greenaway‘us – vienas garsiausių ir originaliausių britų režisierių, 2014 m. apdovanotas BAFTA apdovanojimu už viso gyvenimo indėlį į britų kino istoriją, 4 kartus nominuotas ir vieną kartą apdovanotas Kanų kino festivalyje, įvertintas daugybe kitų prizų. Garsiausi jo filmai: „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, „Architekto pilvas“.
Parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ pasakojimas susijęs su S. Boddeke ir P. Greenaway‘aus asmeninėmis patirtimis – jų instaliacijų herojė Susa Bubble yra įkvėpta jų jauniausios dukros Pip. Tėvams neramu dėl vaiko ateities: ji turės spręsti iškilsiančias problemas, susijusias su migrantų, ekologine ir politine krizėmis. Visgi, parodos žinutė kupina vilties: pastangos, kurias skiriame šiems iššūkiams įveikti ir suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
Menininkų kuruotos parodos jau rodytos Luvre Paryžiuje, Miesto muziejuje Amsterdame, Žydų muziejuje Berlyne, Italijos paviljone 56-ojoje Venecijos Bienalėje bei daugybėje kitų svarbių institucijų visame pasaulyje.
