Kūrėja rankų nenuleidžia
Pirmojo Lietuvoje išausto erdvinio gobeleno „Plaštakės“ autorės M. Švažienės kūryba - gyvoji tekstilės legenda. Prieš dešimtmetį Vilniaus Radvilų rūmuose surengusi jubiliejinę parodą „Erdvių trauka” menininkė ten eksponavo daugiau kaip šimtą tekstilės ir tapybos darbų.
M.Švažienės kūrybos paroda Baroti galerijoje - kuklesnė, kamerinė, bet vaizdžiai atspindi jos savitą ir brandų kūrybos braižą, pasižyminti stipria emocine įtaiga, paremta dekoratyvine abstrakčių struktūrų ritmika, grynųjų spalvų bei jų niuansų koloristine sąveika.
Rekomenduojamų karantino taisyklių besilaikanti M. Švažienė į parodos atsidarymą neatvyko - jos sveikinimus perdavė sūnus vilnietis Saulius Švažas: „Sukaktuvininkė rankų nenuleidžia, namų studijoje tebeaudžia didelio formato gobelenus, tapo paveikslus“.
Gobelenuose – erdvės pojūtis
“Spalvų dermės efektai drauge su reflektuojančia, blyksinčia, slystančia šviesa M. Švažienės gobelenams suteikia tokią aurą, kurios poveikis parodą Baroti galerijoje leidžia ne metaforiškai, bet tiesiogine prasme vadinti tikrąją meno švente”, - kalbėjo menininkės kūrybą galerijos lankytojams pristačiusi menotyrininkė Dalia Karatajienė.
Praėjusio šimtmečio viduryje pradėjusi nuo rištinių kilimų M. Švažienė per daugiau kaip pusšimtį kūrybinės veiklos metų suformavo itin ryškų ir savitą savo plastinės kalbos stilių. Ji pirmoji Lietuvoje ėmė kurti įspūdingų formatų trimačius tapybiškos tekstilės gobelenus. Nemažai jų papuošė visuomeninės paskirties pastatų interjerus.
Produktyvumu, savita gobelenų audimo technika garsėjančios menininkės vardas, jos daugiabriaunė kūryba neatsiejamas nuo šiuolaikinės lietuvių dailiosios tekstilės raidos.
Bene garsiausios Lietuvos tekstilininkės M.Švažienės stilius, jos meninis mąstymas, polinkis į filosofiškus apibendrinimus, raiškias spalvines formas atsispindi pristatomuose naujausiuose jos gobelenuose.
Sielos peizažai – tapyboje
„M. Švažienės gobelenų objektai – tarsi pradiniai mus supančios visatos kūnai. Nesustingę, šalti, bet judantys, apvaldyti kunkuliuojančios gyvybės įkarščio. Šviesą sugerianti raštų tekstūra, vaiskios spalvos, tonų ritmika atskleidžia išskirtinį jos kūrybos vitališkumą, žadina vaizduotę,“ – pabrėžė menotyrininkė D.Karatajienė.
Menininkei nesvetima ir tapyba. Jos paveikslai – sielos peizažai, kuriuose perteikti kompozicijų efektai, geometrinių plokštumų ir optikos sąveika, ritmų, liepsnų, augalijos, kosminių motyvų šėlsmas sukuria banguojančios erdvės įspūdį.
Tekstilės meistrės tapyba primena tai, ką žiūrovai regi grožėdamiesi jos gobelenais pastatų interjeruose ir meno salonuose.
Beje, vieną rausvomis žaromis tviskantį gobeleną „Saulė leidžiasi“ M. Švažienė sukūrė pagal lygiai taip pat pavadintą savo vyro, šiuolaikinės lietuvių dailės klasiko Jono Švažo, paveikslą.
Baroti galerijoje eksponuojami ir kai kurie ankstyvesniųjų M. Švažienės kūrybos laikotarpių gobelenai.
Žavėjo kaimo audėjų drobės
Sovietmečiu Dailės institute dėstęs profesorius J. Švažas, vis labiau toldamas nuo socialistinio realizmo kanonų, su savo žmona Marija dalijosi viena studija – jų namai Vilniuje buvo virtę pažangesnių menininkų, studentų susitikimų vieta.
J.Švažas visuomet pritarė iš Kauno kilusios žmonos tekstilininkės meninėms aspiracijoms, o pastaroji rėmė savo vyro, ryškaus novatoriaus, lietuvių dailės ekspresionisto, užmojus.
Garbaus amžiaus sulaukusi M. Švažienė savo dirbtuvėje ir toliau žvitriai pokši staklėmis. Tęsdama kūrybos eksperimentus, vieną po kito kuria tekstilės meno stebuklus – žiūrovų sielą ir širdį virpinančius, akį veriančius spalvingus gobelenus.
„Motina vis darbuojasi, tik mažesnėje studijoje. Kasmet nuaudžia kelis didesnius gobelenus. Spalvų ir raštų mokėsi kaimuose iš dzūkų ir aukštaičių moterų, dar audusių staklėmis. Ji buvo ir liks tradicinės tekstilės atstovė“, – kalbėjo S. Švažas.
Žakardinių staklių neišbandė
M. Švažienė į šiuolaikinę tekstilę žvelgia santūriai, bet ne skeptiškai. Pasak jos, šių dienų menininkai gobelenų rankomis jau nebeaudžia, patys siūlų nedažo - jaunesniems jau neužtenka kantrybės taip dirbti, kai bet kokį piešinį galima greitai nuausti žakardinėmis staklėmis.“
Tačiau M. Švažienė dirba taip, kaip yra įpratusi, negalvoja keisti kūrybos stiliaus, griebtis šiuolaikinę tekstilę persmelkusių naujų technologijų.
„Pagal piešinių algoritmus mechaniškai austose drobėse vaizdai dažniausiai būna plokšti, vienmačiai. Toks erdvės įspūdis, kokį regime rankų darbo gobelenuose, žakardinėmis staklėmis neišgaunamas“, - pastebi S. Švažas.
Parodoje atsiveria tik M. Švažienei būdingų spalvų ir vaizdinių pasaulis, ryškus jis polinkis į kosmologiją. Tapyba alsuoja jausmingomis, gal kiek ilgesingomis nuotaikomis.
Kūriniai – interjerų puošmena
Valstybinės premijos laureatės M. Švažienės sukurti didelių formatų sieniniai gobelenai puošia daugiau kaip dvidešimties mokslo, švietimo, administracinių įstaigų, ligoninių, biurų interjerus Vilniuje, Klaipėdoje, Trakuose, Visagine, Utenoje, Maskvoje, Ženevoje.
Ne vienas įspūdingas jos darbas visuomeninių pastatų interjerams sukurtas glaudžiai bendradarbiaujant su Eduardu Chlomausku, Zigmu Liandzbergiu, Regimanto Plyčiumi, broliais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, kitais Lietuvos architektūros šviesuliais.
Tekstilininkės darbai eksponuoti Baltijos šalyse, Rusijoje, Lenkijoje, Italijoje, Kanadoje, Anglijoje, Danijoje, Suomijoje, JAV, Čilėje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Amerikos bibliografijos institutas M. Švažienę apdovanota „2000-ųjų metų tūkstantmečio garbės medaliu”.
