Norvegijoje gyvenančios Rūtos Pakarklytės darbai provokuoja – kur menas, kur šiukšlės

Iki rugsėjo 26 dienos sostinėje vykstančioje Vilniaus keramikos meno bienalėje šalia Lietuvos menininkų darbų – išskirtinės viešnios iš Norvegijos kūrinys, iškart pramintas „smegenimis“ arba „širdimi“ ir tyrinėjamas dėl drąsaus neestetinių objektų pasitelkimo menui.

Norvegijoje gyvenanti keramikė Rūta Pakarklytė – išskirtinė Vilniaus keramikos bienalės viešnia.<br> Organizatorių nuotr.
Norvegijoje gyvenanti keramikė Rūta Pakarklytė – išskirtinė Vilniaus keramikos bienalės viešnia.<br> Organizatorių nuotr.
„Transformacija“ – Rūtos Pakarklytės porceliano darbas Vilniaus keramikos bienalėje.<br> Organizatorių nuotr.
„Transformacija“ – Rūtos Pakarklytės porceliano darbas Vilniaus keramikos bienalėje.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano darbas „Aš to nepamenu“ apdovanotas prestižiniu Ceramica Multiplex aukso medaliu.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano darbas „Aš to nepamenu“ apdovanotas prestižiniu Ceramica Multiplex aukso medaliu.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano kūrinys „Kelyje į nieką“.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano kūrinys „Kelyje į nieką“.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano darbas „Tyla“.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano darbas „Tyla“.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano kūrinys „Prieš nieką“.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano kūrinys „Prieš nieką“.<br> Organizatorių nuotr.
Norvegijoje gyvenanti keramikė Rūta Pakarklytė – išskirtinė Vilniaus keramikos bienalės viešnia.<br> Organizatorių nuotr.
Norvegijoje gyvenanti keramikė Rūta Pakarklytė – išskirtinė Vilniaus keramikos bienalės viešnia.<br> Organizatorių nuotr.
2015 m. Graikijos pakrantėje mirusio sirų berniuko nuotrauka sukrėtė visą Europą. Kompozicijoje „Mažajam Alanui“ R.Pakarklytė naudoja savo dukros portretą.<br> Organizatorių nuotr.
2015 m. Graikijos pakrantėje mirusio sirų berniuko nuotrauka sukrėtė visą Europą. Kompozicijoje „Mažajam Alanui“ R.Pakarklytė naudoja savo dukros portretą.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano darbas „Prieblanda“.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės porceliano darbas „Prieblanda“.<br> Organizatorių nuotr.
R.Pakarklytės porceliano darbas "Atostogų rojus, 2005", sukurtas po cunamio Azijoje 2004 m.<br> Organizatorių nuotr.
R.Pakarklytės porceliano darbas "Atostogų rojus, 2005", sukurtas po cunamio Azijoje 2004 m.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės kūrinys „Rudos šiukšlės“, porcelianas.<br> Organizatorių nuotr.
Rūtos Pakarklytės kūrinys „Rudos šiukšlės“, porcelianas.<br> Organizatorių nuotr.
 Rūtos Pakarklytės porceliano kūrinys "Mano peizažas".<br> Organizatorių nuotr.
 Rūtos Pakarklytės porceliano kūrinys "Mano peizažas".<br> Organizatorių nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Vilma Venckutonytė

2020-09-26 17:38

Netoli Oslo gyvenanti, „nepatogius“ porceliano darbus kurianti ir vartotojišką visuomenę kritikuojanti keramikė Rūta Pakarklytė Lietuvoje pristato savo naujausią kūrinį iš serijos „Transformacija“.

Po pelnyto tarptautinio pripažinimo tai pirmas kartas, kai R.Pakarklytės kūrinys rodomas Lietuvoje.

– Kokia jūsų istorija – kaip išvykote į Norvegiją?

– Niekada negalvojau, kad gyvensiu Norvegijoje. Puikiai mokėjau vokiečių kalbą ir net buvau įstojusi į Dresdeno dailės akademijos tapybos katedrą. Tačiau stipendijos studijoms negavau ir dėl to neišvažiavau į Vokietiją. Bet dalyvaudama stojamuosiuose egzaminuose Dresdene sutikau savo būsimą vyrą ir po magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje išvykau į Norvegiją.

– Dalyvavote parodose Taivane, Londone, Berlyne, Baltimorėje – kaip tai galbūt praplėtė jūsų matymą, mąstymą?

– Kai 2014 metais dalyvavau Taivano keramikos bienalėje, pirmą kartą susirūpinau, ar manęs kas nepaklaus, kodėl kalbu apie gamtos išsaugojimą ir siuntinėju savo keramiką pirmyn-atgal po pasaulį. Siunčiau ne tik keramiką, bet ir specialią ekspozicijos tumbą. Kažkokios rūšies vabalai sugraužė mano siuntimo dėžę, tad reikėjo gaminti naują. Nuo to karto ėmiau rimtai galvoti apie tai, kokį ekologinį pėdsaką palieka kiekvienas mano projektas.

Paskutinysis darbas, kurį pristačiau parodoje „Mendable“ Moss mieste, yra iš nedegto molio ir keraminių skulptūrų. Galvoju, kad didžiąją nedegtą porceliano dalį galėsiu panaudoti kituose projektuose, jei tikėsiu savo buvusiu mokytoju, kad svarbiausia yra nuotrauka, vaizdinys atmintyje.

Jei nebūčiau dalyvavusi Taivane, gal niekada nebūčiau suabejojusi savo pačios sąžiningumu. Norvegai turi posakį: kuo aukščiau stovi, tuo geriau viską matai. Nežinau, ar šis posakis tinka visais atvejais, bet atrodo, kad jis puikiai aprašo tai, ką galvoju apie save. Tik užsikabarojus ant uolos galima suprasti visų vingių ir nueitų takų prasmę.

– Su darbu „Aš to nepamenu“ pelnėte prestižinį „Ceramica Multiplex“ aukso medalį. Ar jis keičia menininko gyvenimą? Kokia tarptatinių apdovanojimų, pripažinimų vertė?

– Visada malonu gauti apdovanojimus, stipendijas ir pakvietimus. Publikacijos ir parodos generuoja naujus projektus. Bet akivaizdaus ryšio tarp apdovanojimų ir produktyviųjų laikotarpių savo kūryboje nematau. Neretai sunkiausiais laikotarpiais, kai neturėjau menininko stipendijos, dirbau produktyviausiai.

Kai gavau „Ceramica Multiplex“ aukso medalį, nesupratau jo vertės, nes buvau labai jauna. Dabar į tai žiūriu kaip į didelį pasiekimą.

– Jūsų darbų yra Norvegijos Taikomųjų menų muziejuose. Kaip muziejai atsirenka darbus? Ar tai geriausia, kas gali nutikti keramikos meno kūriniui – patekti į muziejų kolekcijas ir būti matomiems ten?

– Taip, mano darbai yra trijuose pagrindiniuose taikomųjų menų muziejuose Norvegijoje. Į valstybines kolekcijas darbus renka komisijos, susidedančios iš menininkų ir muziejaus darbuotojų. Privatūs muziejai gali elgtis daug laisviau.

Patekti į muziejų – nereiškia būti matomam. Niekad nežinau, ar nupirktas darbas bus eksponuotas naujose parodose, ar tik bus laikomas muziejaus fonduose.

Manau, kad ne visiems kūriniams yra sveika papulti į muziejų. Tai priklauso nuo darbų pobūdžio. Yra darbų, kurie muziejuose atrodo apgailėtinai. Kartais net to paties darbo perkėlimas į kitą muziejaus erdvę gali jį sunaikinti.

– Dauguma jūsų darbų – iš atliekų. Ir pati keliate klausimą – kaip atskirti, kur menas, kur šiukšlės?

– Darbai nėra iš atliekų. Jie iš porceliano. Kelias nuo rasto objekto iki keraminio objekto yra labai ilgas. Detalių būsimiems darbams ieškau savo aplinkoje, gaminu liejimo formas iš gipso, į jas lieju skystą porcelianą. Šias lietas detales komponuoju keletą savaičių ar mėnesių, kol kūrinys būna baigtas.

Įdėto darbo atžvilgiu, šie objektai yra labai vertingi. Jie taip pat yra iš brangios keraminės medžiagos. Taigi, šiukšlės iš porceliano – šiukšlės ar ne? Kūriniai, kurių niekas nenori pirkti – šiukšlės ar ne? Kūriniai, kurie yra prestižiškiausiuose pasaulio muziejuose, bet niekam nerūpi – šiukšlės ar ne?

Kiekviena visuomenė pasirenka išsaugoti tam tikrus daiktus, įvardindama juos kaip vertingus.

Savo magistro darbo teorinę dalį Vilniaus dailės akademijoje (VDA) pavadinau „Porcelianas – rokoko kultūros atspindys“. Manau, jog mano darbai atspindi mūsų laikmetį. Gal dėl to ir susilaukiau pripažinimo. Tai, kad jie atsidūrė įvairiuose muziejuose, galiu dėkoti kuratoriams ir meno kritikams.

Ribas tarp to, kas yra ir nėra vertinga, nustatome ne mes, menininkai, o visuomenė. Mano darbai nėra šiukšlės iki to momento, kol kažkas nuspręs, jog jie yra šiukšlės. Aš juos tik kuriu.

– Papasakokite apie savo darbą, kurį pristatote Vilniaus keramikos meno bienalėje?

– Bienalėje pristatau darbą iš serijos „Transformacija“. Jį pabaigiau prieš pat bienalę. Degiau daug kartų, nes ilgai buvau nepatenkinta rezultatu. Kad suprastum ir nuspėtum glazūros elgesį degimo metu, reikia daug patirties.

Kurdama niekada neturiu tikslaus plano. Turiu daugybę gipso formų, lieju detales iš porceliano ir improvizuoju. Dažnai darau kelis darbus iš karto.

Ką konkrečiai galvojau būtent darydama šį darbą? Galiu papasakoti trumpą istoriją apie savo mamą. Kartą, kai studijų metais iš Vilniaus grįžau namo į Klaipėdą, gaminau pietus. Ant stalviršio buvo išdėlioti gal penki gana stambūs akmenys ir ėmiau juos traukti, kad turėčiau vietos. Staiga mama išsigandusi sušuko: „Niekur jų nekelk – tai mano draugai“.

Tada nebandžiau gilintis, ką reiškia jos žodžiai, bet apie šį įvykį galvoju iki dabar. Atrodo, aš iš šeimos perėmiau požiūrį į organinį ir neorganinį pasaulį kaip į vientisą. Baltų tikėjime žmonės po mirties virsta medžiais, paukščiais. Gyvybė nėra tik biologinė gyvybė – gyva yra saulė, vanduo, medis, gyvas akmuo ir panašiai.

Darbų serija „Transformacija“ yra apie virsmus. Mes esame pasaulio, kurį kuriame, dalis. Šis darbas ir yra apie tai.

– Ar domitės Lietuvos keramikų darbais, palaikote ryšį?

– Labai džiugu pamatyti lietuviškus keramikų vardus parodų kataloguose užsienyje, girdėti, jog jie kviečiami į seminarus ir simpoziumus.

Stengiuosi nebesidairyti ten, iš kur atėjau. Stengiuosi mylėti šalį, kurioje gyvenu dabar, ir mylėti tą žemę, ant kurios stoviu dabar. Jei kada tektų palikti Norvegiją, vadovaučiausi ta pačia strategija. Mano nuomone, nostalgija yra kliūtis norint keliauti pirmyn.

– Kokie keramikos darbai jums pačiai atrodo įdomūs, patinka?

– Mane visada žavi ekspesyvūs, vienu įkvėpimu sukurti ir meistriškai atlikti darbai. Tai gali būti tiek konceptuali keramika, tiek grynas taikomasis menas.

Man visada labiausiai rupėjo – apie ką yra kalbama, o ne kokiomis priemonėmis.

– Gyvenate gražioje vietoje, prie Oslo fjordo. Ar jus įkvepia kurti Norvegijos gamta?

– Man visada buvo svarbus santykis tarp gamtos ir žmogaus bei santykio tarp žmogaus ir gamtos nebuvimas. Civilizacijos ir gamtos egzistavimas šalia netolygiomis teisėmis. Mane taip pat stebina gamtos lankstumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie žmogaus.

Užaugau šeimoje, kur bastymasis po Kuršių nerijos miškus, maisto gaminimas ant laužo buvo įprastas dalykas. Kontrastingas Norvegijos kraštovaizdis mane žavi ir pripildo energijos. Apsupta uolų, vandens ir vėjo jaučiuosi laisva ir stipri. Galbūt baimė netekti šios laisvės ir verčia mane kurti būtent tokius darbus, kokius kuriu.

– Matosi, kad Norvegijos gerovės visuomenė veikia jūsų kūrybą. Koks jūsų santykis su gerovės visuomene?

– Daugiau nei 15 metų užsiėmiau gerovės visuomenės, kurioje gyvenu, kritika. O mano draugai bei kaimynai ir toliau skraidė į Latviją susišukuoti plaukų, į Londoną išgerti kavos, o į Trumsę pasižiūrėti Šiaurės pašvaistės.

Aš stebiuosi Covid-19 nepaprastu kūrybiniu talentu. Virusas per pusmetį įvykdė tai, ko aš nesugebėjau per 15 metų. Rezultatas: vartotojiška visuomenė susidomėjo bitėmis ir užsiėmė daržovių bei gėlių auginimu balkonuose. Taigi, šį pavasarį aš stipriai suabejojau tiek savo kūrybiniu talentu, tiek galimybėmis ką nors pakeisti meno dėka.

– Jums rūpi mažesnio vartojimo temos, tuo pačiu gyvenate gerovės visuomenėje. Atrodo – užprogramuotas konfliktas. Ar tai būtent ir įkvepia jus kurti?

– Daug kartų galvojau, kad būti šios vartotojiškos visuomenės dalimi ir tuo pat metu ją kritikuoti yra dviveidiška. Taip pat dviveidiška kalbėti apie gamtosaugos problemas ir siųsti savo darbus į bienales Taivane ar parodas Paryžiuje.

Didžioji dalis žmogaus veiklos yra vienaip ar kitaip žalinga gamtai. Mes nei kaip vartotojai, nei kaip menininkai negalime atsisakyti visų aplinkai kenkiančių projektų.

Aš pasirinkau neatvykti į bienalės atidarymą Lietuvoje, bet noriu kurti keramikos darbus. Kartais maži žingsniai taip pat yra svarbūs.

– Kalbate apie gerovės visuomenės pilkąsias puses. Kokias jas matote ir kaip tai perkeliate į kūrybą?

– Jų, žinoma, yra labai daug. Mes visi puikiai suprantame, jog nuodai yra nuodai, pigios darbo jėgos naudojimas yra žmogaus pažeminimas, klimato atšilimas – globalinė problema.

Nesu politikė, rašytoja ar žemdirbė. Aplinkybės taip susiklostė, jog kažkada tapau keramike. Tiek keramikas, tiek žemdirbys, tiek politikas žiniasklaidos dėka vizualiai susiduria su globalinėmis vartotojiškos visuomenės problemomis. Visi mes į jas reaguojame skirtingai.

Aš atrodo nesugebu atskirti, kas yra mano daržas, o kas – kaimyno. Taigi, ekologinė katastrofa Kinijoje mane gali paveikti taip pat stipriai, kaip čia, Norvegijoje. Tai, kad mes deponuojame savo vakarietiškas šiukšles trečio pasaulio šalyse, mane jaudina ne mažiau nei kad jos atsirastų prie mano mylimo fjordo.

Pasaulyje, kurį valdo rinkos dėsniai ir visuomenėje, kuri gali žaloti silpnesnius už save, niekas nėra saugus. Savo keramikos pagalba aš stengiuosi kalbėti būtent apie tai.

– Dalyvaujate tarptautinėse parodose – kaip jūsų akimis atrodo ir kuo gyvena tarptautinė keramikų bendruomenė?

– Keramikų bendruomenė, kaip ir kitos bendruomenės, yra marga. Pastebiu, kad vis daugiau menininkų kalba apie temas, kurios rūpi man. Gamtosaugos aspektas dažnai paliečiamas keramikų ir kitų menininkų darbuose.

Keramikoje naudojami vietiniai moliai, tradiciniai degimo būdai. Bet yra ir atvirkščiai – keramikoje diegiamos naujos technologijos, pavyzdžiui, trimačiai spausdintuvai keraminėms medžiagoms, šviesos ir garso sensoriai ir t.t.

Iš tiesų, aš stengiuosi apie šią bendruomenę galvoti kuo mažiau. Bandau savęs su niekuo nelyginti ir netapatinti. Vienas garsiausių Norvegijos keramikų Torbjorn Kvasbio kartą pasakė: „aš tiesiog verdu savo košę“.

– Kalbama, kad parduodamas darbus Norvegijoje, ar nustatysi du kartus didesnę kainą nei Lietuvoje, ar keturis – vis tiek pirks. Kaip iš tiesų yra Norvegijoje?

– Gal tai ir tiesa. Visais pardavimo atvejais pirkėjai nesiderėjo dėl mano darbų kainos. Tačiau parduoti konceptualius darbus visada sunku. Juos perka muziejai ir kai kurie privatūs kolekcionieriai. Muziejų nei Lietuvoje, nei Norvegijoje nėra daug. Muziejai iš to paties menininko neperka daugiau negu du-tris kartus per gyvenimą. Taigi...

– Kaip veikia visas meno kūrėjų mechanizmas Norvegijoje?

– Norvegijoje dauguma menininkų turi kokį nors darbą šalia savo kūrybos. Aš nuo pat atvykimo į Norvegiją dirbau, kad galėčiau pragyventi: mokiau lietuvių vaikus norvegų kalbos, dirbau pašte ir senelių namuose. Tais metais, kai turėjau menininko darbo stipendiją, būdavo lengviau.

Tik patys geriausi ir aktyviausi gali tikėtis valstybinės darbo stipendijos arba sugeba pragyventi vien iš užsakymų. Darbo stipendijų yra ne tiek daug, bet iš savivaldybės, užsienio reikalų ministerijos ar privačių fondų, kurių yra daug, galima gauti paramą visokiems projektams. Pavyzdžiui, kad atsiųsčiau savo darbą į Vilniaus keramikos bienalę, gavau pinigų iš Norvegijos užsienio reikalų ministerijos. Ji yra mane rėmusi daug kartų anksčiau.

Iš kultūros ministerijos galima gauti paramos parodų katalogams, dailės reikmenis ir pan. Vizualiųjų menininkų atlygio fondas BKV yra menininkų profesinės sąjungos Norvegijos vizualiųjų menininkų administruojamas fondas. Jis dalina tiek darbo stipendijas, tiek lėšas įvairiems konkretiems projektams.

Personalines parodas valstybiniuose muziejuose ir kai kuriose galerijose ruošiantys menininkai gauna honorarus vien už tai, kad eksponuoja darbus šiose erdvėse. Kai kurių projektų honorarai – tikrai dideli, kitų – tik simboliški.

Norvegijos meno organizacijos – stiprios, išsikovojusios įvairių įstatymų, naudingų menininkams.

Pavyzdžiui, statant valstybinius pastatus, 1-1,5 % biudžeto užsakovas turi skirti pastato dekoravimui. Šis įstatymas – ekonomiškai svarbus menininkams.

KORO rūpinasi šiuolaikiniu menu viešosiose erdvėse ir aplinkoje visoje Norvegijoje bei Norvegijos konsulatuose ir ambasadose užsienyje. Ši organizacija stengiasi užtikrinti, kad menininkai ir menas vaidintų pagrindinį vaidmenį kuriant viešąsias erdves. Jie nuolat skelbia konkursus, kuriuos laimėjus galima gauti užsakymų dekoruoti tokio tipo erdves. Menininkai, kurie sugeba rasti nišą savo darbams viešosiose erdvėse, gali pragyventi vien iš meninės veiklos.

Vaizduojamųjų šakų menininkų pagalbos fondas BKH, pagal įstatymą, nuo kiekvieno parduoto darbo, kainuojančio virš 2 tūkst. kronų, atskaičiuoja 5% ir juos išdalina kitiems menininkams.

Manau, kad galimybė gauti užsakymų, užtikrinta įstatymų, yra puikus dalykas. Idėja, kad menininkai remia kitus menininkus per BKH fondą taip pat yra labai graži.

– Jūsų darbuose – daug likučių, elektros lempučių, lėlių kojų, santechnikos detalių. Kaip jos susisieja jūsų vaizduotėje ir tampa meno kūriniu?

– Dauguma motyvų randu savo aplinkoje. Man dažniausiai nereikia jų susieti savo vaizduotėje. Aš juos tik išryškinu ir parodau. Įtakos man daro informacija iš laikraščių puslapių, televizijos reportažų. Visa vaizdinė, garsinė ar kita informacija palieka pėdsaką atmintyje. Ryšys tarp to, ką girdžiu, matau, jaučiu ir kokius darbus kuriu, žinoma, yra labai glaudus.

Manau, taip yra su visos rūšies kūryba. Darbo procesas nuo idėjos iki konkretaus objekto dažnai būna ilgas. Idėja turi įgauti konkretų pavidalą.

Visada pradedu nuo fotografavimo, eskizų piešimo, gaminu gipso formas. Jau daugybę metų naudoju tas pačias glazūravimo ir porceliano liejimo technikas, paruošiamasis laikotarpis būna ilgas, užima daugiau laiko nei paties keraminio objekto atlikimas. Kai turiu visas tinkamas detales, žinau, kokias tiksliai glazūras naudosiu, kokia spalva išreiškia tai, ką noriu pasakyti, galiu dirbti gana greitai.

– Ką tai sako apie paties keramikos meno ribas?

– Darbai yra įtaigūs arba ne. Meno ribos yra tiek išplėstos, kad apie jas kalbėti – beprasmiška.

Viena ryškiausių Norvegijos menininkių Marianna Heske yra sukūrusi video darbą „Video dialog“, kuriame meno ribų klausimas keliamas dviejų monitorių, liniuotės ir matavimo juostelės pagalba.

Meno kūrinio vertės ir prasmės negalima nei pamatuoti, nei pasverti. Taip pat klausimas – iš kokios medžiagos yra sukurtas darbas – man atrodo keblus. Nesuprantu, kodėl reikia ieškoti ribų tarp vaizduojamųjų ir taikomųjų menų. Ar holograma, vaizduojanti kubilą su moliu, yra keramikos menas?

Kažkada vienas mano dėstytojas pasakė, kad svarbiausia yra darbo nuotrauka, jo vaizdinys atmintyje. Atrodo, kad tik dabar jį suprantu. Manau, kad holograma su molio kubilu yra puikiausias keramikos kurinys, nes jis mus gali paveikti taip pat stipriai, kaip realus keraminis objektas.

Norvegijoje jau gal 50 metų diskutuojama, koks skirtumas tarp amato „handverk“ ir meno amato „kunsthandverk“. Man atrodo, diskutuoti apie vieno ar kito meno ribas yra beprasmiška. Kiek procentų keraminės medžiagos kūrinyje turi būti, kad tai būtų keramikos kūrinys? Kokiu pavidalu keraminė medžiaga turi būti eksponuojama, kad ji būtų keramikos kūrinys? Ar keramikos kūriniu gali būti garais paverstas molis? Galimybių – neribotas skaičius.

– Studijavote keramiką Vilniaus dailės akademijoje, po to Oslo meno mokykloje. Ko daugiausiai išsinešėte iš abiejų mokymo įstaigų?

– VDA mane išmokė dirbti sistematiškai, Oslo SHKS išmokė galvoti laisvai.

– Pabėgėlių krizė, globalinis atšilimas, aplinkos apsauga – kokios dar temos jus jaudina?

– Mane visada domino kontrastai visuomenėje. Taip pat religinės ir socialinės normos, kurios riboja žmogaus laisvę.

Emigravus daug lengviau pastebėti religinių normų ir papročių skirtumus, negu gyvenant toje pačioje erdvėje visą gyvenimą.

– Kai kurie jūsų darbai šokiruoja, pvz. kūdikis, apsuptas įvairiomis atliekomis. Kaip jūs vertinate tą šokiravimo momentą mene – ar tik taip galima prakalbinti žiūrovą?

– Niekada neturėjau tikslo šokiruoti. Paprasčiausiai aš pasaulį matau būtent taip, kaip jį vaizduoju keramikoje. Pasaulį, kuriame nei žmonės, nei daiktai neturi vertės, kuriame nėra objektyvios tiesos, kuris gali subyrėti bet kurią minutę.

Nemanau, kad kūrinys turi šokiruoti ar sukrėsti tam, kad būtų įtaigus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.