Garsių menininkų darbus Vladimiras Tarasovas turėjo slėpti net kelis dešimtmečius

„Menininkų humoras visada turi kultūrinį pagrindą. Jis iš esmės skiriasi nuo brutalaus gatvinio sarkazmo“, – ištarė garsus džiazo muzikantas ir menininkas Vladimiras Tarasovas.

V.Tarasovas muziejui perdavė apie pusę tūkstančio kūrinių, kuriuos per penkis dešimtmečius jam padovanojo bičiuliai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Tarasovas muziejui perdavė apie pusę tūkstančio kūrinių, kuriuos per penkis dešimtmečius jam padovanojo bičiuliai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Perkusininkas, menininkas V.Tarasovas (dešinėje) ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius A.Gelūnas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Perkusininkas, menininkas V.Tarasovas (dešinėje) ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius A.Gelūnas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ivaras Poikanas. „Sekmadienis mikrorajone“. 1983 m. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ivaras Poikanas. „Sekmadienis mikrorajone“. 1983 m. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 I Kabakovas, "Raudonasis paviljonas". Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.
 I Kabakovas, "Raudonasis paviljonas". Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V Antanavičius. „Taikos sargyboje“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V Antanavičius. „Taikos sargyboje“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Griša Bruskinas. „Iš ciklo Abėcėlė“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Griša Bruskinas. „Iš ciklo Abėcėlė“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Eduard Gorochovskij. „Vakarienė“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Eduard Gorochovskij. „Vakarienė“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Ivanas Čiuikovas. „Kelio ženklas“. 1972. m. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.
Ivanas Čiuikovas. „Kelio ženklas“. 1972. m. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Griša Bruskinas. „Iš ciklo Abėcėlė“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Griša Bruskinas. „Iš ciklo Abėcėlė“. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (22)

Lrytas.lt

Oct 22, 2020, 3:04 PM

Spalio mėnesį atsinaujinusiame Radvilų rūmų dailės muziejuje surengta paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, kurioje pristatoma dalis V.Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos meno kūrinių kolekcijos.

Pasaulyje garsių menininkų dovanotus darbus perkusininkui net kelis dešimtmečius teko slėpti. Mat dalį kolekcijos XX a. pabaigoje parodžius Šiuolaikinio meno centre Vilniuje prie V.Tarasovo kavinėje priėjo būrelis žmonių, norinčių iš jo nupirkti keletą žinomo Maskvos menininko Iljos Kabakovo darbų.

„Jų elgsena leido suprasti, kad man nesutikus jie ras kitą būdą juos gauti“, – prisiminė menininkas. Tuo metu jis ir suprato, kad tokius brangius kūrinius laikyti ant buto sienų nesaugu ir jam, ir jo šeimai.

„Persikėlęs į kitą vietą faktiškai nieko nepakabinau, išskyrus keletą darbų. Visą kitą kolekcijos dalį paslėpiau. Ir štai beveik po 30 metų užsukęs į savo saugyklą aptikau nuostabų muziejinį rinkinį“, – pasakojo V.Tarasovas.

Visą Dailės muziejui dovanotą rinkinį galima pamatyti parodos proga muziejaus išleistame solidžiame kataloge „Draugų muziejus“.

Džiaugtis vienam – nuobodu

– Kodėl sumanėte padovanoti savo kolekciją muziejui? – paklausiau 73 metų V.Tarasovo.

– O ką man reikėjo daryti? Mano butas jau ir taip atrodė kaip muziejus. Ką man ten veikti? Sėdėti vienam, rūkyti pypkę, gerti kavą ir džiaugtis, kokie geri paveikslai kabo ant sienų? (Juokiasi.)

Malonu, kad Dailės muziejus sutiko priimti mano kolekciją ir vykusiai ją eksponavo. Jau nekart minėjau: tikra laimė, kad Arūnas Gelūnas tapo direktoriumi, nes atsirado žmogus, kuris pagaliau ryžosi esminei Radvilų rūmų renovacijai.

Dažnai manęs paklausia, kokie kolekcijos eksponatai man patys brangiausi (ne pinigine prasme). Tačiau aš net negaliu atsakyti, nes nesu kolekcininkas.

Visa tai – mano draugų dovanoti kūriniai, kiekvienas susijęs su jais ir įvairiomis istorijomis. Todėl visi – brangūs. O kolekcininkai dažnai savo rinkinius papildo aukcionuose, perka net nepažinodami autorių, todėl jie kitaip žiūri į darbus, kitaip vertina.

– O kada jūs pradėjote rinkti savo kolekciją? Ir koks naujausias darbas?

– Labai seniai. Dar tais laikais, kai buvau vaikas. O naujausias kūrinys – Vitalijaus Komaro dovana. Tai videoprojekcija ant lubų, kuri pasitinka į parodą ateinantį žiūrovą, – garsiosios Michelangelo freskos „Adomo sukūrimas“ variacija. Vitalijus – geras mano draugas, turintis išskirtinį humoro jausmą.

Paroda apskritai kupina humoro ir sarkazmo. Štai kabo mūsų su I.Kabakovu Venecijos bienalėje pristatyto „Raudonojo paviljono“ piešiniai.

Tai buvo 1993 metais. Dabar tas darbas Kelne, Ludwigo muziejuje stovi. Tokia šuns būda, iš kurios skambėjo gegužės 1-osios parado garsai, patriotinės sovietų dainos. Tas garsas, aranžuotės – mano. Ir kaip apie visa tai buvo galima kalbėti be sarkazmo?

Tik reikia turėti omenyje, kad menininkų humoras visuomet turi kultūrinį pagrindą. Net ir keiksmažodžiai meno kūriniuose – dažniausiai gyvenamojo laiko ir požiūrio į valdžią ženklai.

– Jūsų kolekcijoje nemažai Maskvos ir Sankt Peterburgo dailininkų darbų, tačiau stipresni ryšiai tarp jų ir lietuvių maištininkų lyg ir neužsimezgė. Kodėl?

– Tie ryšiai egzistavo, gal apie juos nebuvo tiek daug kalbama ir rašoma. Algimanto Kuro studijoje užsisėdėdavome su Valentinu Antanavičiumi, Eugenijumi Cukermanu, kitais svečiais.

Ten ir eilėraščiai buvo skaitomi, ir paveikslai rodomi. Ir pas Algimantą Švėgždą, Algį Steponavičių. I.Kabakovas draugavo su Vincu Kisarausku, nes kartu rengė knygą.

Mitas, kad lietuvių dailininkai artimai nebendravo su kitų respublikų kolegomis. Tas bičiulių ratas egzistavo, ir tai buvo ne oficiozinis, sovietinis, o kultūrinis ratas.

Gavo įspūdingą perlą

Pasak 51 metų dailininko, filosofo, „Protesto meno“ parodos kuratoriaus, Dailės muziejaus direktoriaus A.Gelūno, Radvilų rūmų ekspozicinės erdvės visuomet buvo skirtos užsienio dailei, tarptautinėms ekspozicijoms, o ne vien lituanistikai.

Radvilų rūmuose ir anksčiau buvo eksponuojama ypač plati pasaulinės dailės panorama – nuo italų barokinės tapybos iki aborigenų gentinio meno. Kai A.Gelūnas tapo muziejaus direktoriumi, jis atidžiau apžiūrėjo šiuos rūmus ir pamatė, kaip smarkiai jie nugyventi, – jų būklė buvo tikrai netinkama publiką dominančioms ekspozicijoms.

Kaip tik tuo metu V.Tarasovas pateikė savo pasiūlymą, apie kurį direktoriui papasakojo mecenatas Ignas Staškevičius: „Mes papietavome, pasikalbėjome ir aš supratau, kad muziejus gali gauti jau nušlifuotą deimantą, gal tiksliau – įspūdingą perlą, penkias dešimtis metų brendusį kriauklėje – V.Tarasovo bute Karoliniškėse.

Šis rinkinys neabejotinai bus įdomus daugeliui žmonių, ypač mano kartai, kuri yra ragavusi ir sovietmečio, ir nepriklausomybės. Įdomu prisiminti tą visiškai kitokią atmosferą, cenzūrą, ideologinę priespaudą, kuriai menininkai priešinosi naudodami Ezopo kalbą, burdamiesi į grupes.“

Visa kolekcija – kataloge

– Ryžotės nelaukdami rengiamo visų rūmų atgaivinimo projekto sutvarkyti bent kelias sales? – paklausiau A.Gelūno.

– Gavus tokią brangią dovaną reikėjo nuspręsti, kaip ją geriausiai pristatyti.

Taigi šiek tiek daugiau nei per metus pertvarkėme dalį Radvilų rūmų salių ir įrengėme europinio lygio ekspoziciją. Šį V.Tarasovo „Draugų muziejų“ padėjo įrengti puikūs architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė.

Mano manymu, labai svarbu šalia mums gerai žinomų lietuvių maištininkų – tokių kaip Valentinas Antanavičius, Linas Katinas, Teresė Rožanskaitė, čia galima pristatyti ir tuo pat metu kūrusius Maskvos ir Sankt Peterburgo (anuomet – Leningrado) dailininkus.

– Kai muziejui dovanojama privati kolekcija, dažnai kyla klausimas, ar iš tiesų joje sukaupti kūriniai – muziejinės vertės?

– Ši kolekcija tikrai vertinga. Joje yra tokių I.Kabakovo, Ivano Čiukovo ar Jurijaus Sobolevo darbų, kurie yra tokios svarbos, kad atsiranda ir ant knygų viršelių.

Galima paminėti ir V.Kisarausko, ir Valentino Antanavičiaus asambliažus, kurie jau tvirtai įrašyti į mūsų dailės istoriją.

Egzistuoja išties opi problema: kartais giminės padovanoja muziejui savo išėjusių artimųjų kolekcijas, kuriose galima rasti ir puikių, ir menkaverčių darbų.

Jau tarėmės su kolegomis, kad ne tik muziejaus parodų ar leidinių meninis lygis turėtų būti vertinamas, bet ir priimamų dovanų. Jei darbai neatitinka nacionalinio lygio, vadinasi, jie nebus rodomi parodose, nebus tyrinėjami mokslininkų, taigi jie neturėtų užimti vietos saugykloje.

– Kodėl nusprendėte pristatyti tik vieną kolekcijos pjūvį – protesto, disidentinį meną?

– Visą kolekciją galima pamatyti įspūdingame storame kataloge, kurį jau galima įsigyti muziejuje. Bet paroda visuomet turi turėti temą, todėl pirmajai „Draugų muziejaus“ parodai pasiūliau atrinkti labiausiai provokuojančius kolekcijos darbus, ypač gerai atspindinčius žmonių nepasitenkinimą tuo metu egzistavusia santvarka, pasipriešinimą sistemai.

Vėliau bus galima parodyti ir kitas kolekcijos puses. Po poros metų ekspozicija bus atnaujinama, nes dovanota kolekcija leidžia kalbėti apie daugelį sovietmečio ir nepriklausomybės pradžios aspektų.

Pirmąją parodą aš pavadinau „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, nes, mano manymu, ir Vladimiras, ir jo draugai buvo pasibaisėtinai nepaklusnūs komunistiniam režimui. Jie darė tai, ką norėjo. Užsidarę savo butuose koncertavo, skaitė eiles, rengė parodas, kūrė neformalius klubus, grupuotes.

Viskas prasidėjo pasinaudojus chruščioviniu atšilimu, o vėliau brežnevizmas kažkaip jų nesutrypė. Tai nuostabu, nes Josifo Stalino laikais jie visi būtų patekę į lagerius arba supuvę kalėjimuose. Dėl to nėra jokių abejonių.

– Jūs turbūt dar gerai atsimenate tuos neformalius menininkų susibūrimus butuose ir dirbtuvėse? Ar tylus vyresnių kolegų maištas veikė jūsų kaip menininko pasaulėžiūrą?

– Aš gimiau su Prahos pavasariu, 1968 metais. Esu maišto kūdikis, mano tėvą sovietai norėjo siųsti į Prahą kaip karo gydytoją. Dėl to visa mūsų šeima labai išgyveno. Galima sakyti, kad aš su šituo jauduliu, su ta revoliucine dvasia ir atsiradau šiame pasaulyje.

Kai buvau vyresnių klasių moksleivis, tai buvo dar gana tamsus laikas, nebuvo net minčių apie „perestroiką“ (pertvarką). Atrodė, kad Jurijaus Andropovo ar Konstantino Černenkos vadovaujama Sovietų sąjunga – dar labai stipri, o komunistinis režimas – neįveikiamas.

Tuo metu lankiausi Kauno menininkų studijose – pas tapytoją Alfredą Šatą, skulptorių Eriką Daugulį, tapytoją Kęstutį Milkevičių. Ten jau tvyrojo ta maištinga dvasia, buvo kalbama ir draudžiamomis temomis, ir apie anuomet pavojingus dalykus.

Man tai padarė didžiulį įspūdį, atrodė, kad jei bendrausiu su menininkais, tai ir pats tapsiu tos bendruomenės dalimi – būsiu laisvesnis ir sveikesnis žmogus, netapsiu sistemos varžteliu.

Matydamas tų tyliųjų modernistų ar pasak Alfonso Andriuškevičiaus „pusiau nonkonformistų“ darbus ir pats tapydamas drąsesniais potėpiais ar temomis, perskaitytomis Hermanno Hesse, Marcelio Prousto bei Franzo Kafkos knygose, taip pat jaučiausi esantis šioks toks maištininkas.

Tapytojas A. Šatas mėgdavo sakyti, kad dailininkas net sovietijoje yra „baltas žmogus“. Nežinau, ar iš tiesų jis būdavo toks jau „baltas“, bet akivaizdu, kad apkvailinti sistemą jis iš tiesų turėjo daugiau galimybių.

– Parodos pavadinimas ir joje pristatomų autorių pavardės verčia manyti, kad ši ekspozicija orientuota ir į kultūros turistus?

– Ateidamas dirbti į muziejų aš galvojau, ką galima būtų parodyti, kokią ekspoziciją surengti, kad žmogus kur nors Liublijanoje, ar bent jau Sankt Peterburge nusipirktų lėktuvo bilietą, nes norėtų atskristi į Vilnių ir tai pamatyti.

Ir šiandien aš esu tikras, kad tikrai bus dailės mėgėjų, kurie pasibaigus pandemijai atskris į Vilnių pasižiūrėti šio deimančiuko, kurį nušlifavome kartu su fantastiška muziejininkų ir architektų komanda.

Juk „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“– tikrai tarptautinės kokybės paroda: ir eksponavimo, ir koncepcijos prasme. Ji tikrai turėtų sudominti ne vien Lietuvos žiūrovus. Labai tikiuosi, kad taip ir nutiks.

* * *

Skaičiai ir faktai. Prireikė 20 metrų krano

Kolekciją, pavadintą „Draugų muziejumi“, sudaro apie pusę tūkstančio kūrinių, kuriuos per penkis dešimtmečius džiazmenui padovanojo jo geri bičiuliai. Šių metų sausio mėnesį šį įspūdingą rinkinį V.Tarasovas padovanojo muziejui.

Parodoje „Protesto menas“ pristatoma tik nedidelė šios kolekcijos dalis. Tai 40 menininkų, kūrusių ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis praėjusio šimtmečio septintojo–devintojo dešimtmečių Sovietų Sąjungoje, kūriniai. Juos visus vienija bendras bruožas – nepaklusnumas ideologinėms, estetinėms nuostatoms ir kūrybinės laisvės siekis.

Tai unikali galimybė lietuvių tyliojo modernizmo atstovų – V.Antanavičiaus, E.Cukermano, L.L.Katino, V.Kisarausko, M.T.Rožanskaitės – kūrinius pamatyti šalia jų kolegų iš kitų sovietinių respublikų darbų. Ekspozicijoje pristatomi rusų, ukrainiečių, latvių ir estų neoficialiojo meno atstovai, tarp jų ir garsieji Maskvos konceptualistai I.Kabakovas, E.Bulatovas, J.Sobolevas, E.Gorochovskis.

Paroda eksponuojama iš esmės atnaujintose Radvilų rūmų salėse. Rugpjūčio viduryje statybininkai pro rūmų langą įkėlė ne tris dideles sijas, kurių svoris – apie pusantros tonos. Teko stabdyti eismą Vilniaus senamiestyje ir pasitelkti 20 metrų aukščio kraną.

Pasak parodos architekto P. Išoros, ant lengvų konstrukcijų pakabintos masyvios sijos atspindi sovietmečio režimą, o ant jų eksponuojami kūriniai atskleidžia oficialiosios ideologijos spaudimo nepaisiusių menininkų protestą prieš totalitarinį valdymą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.