Kaune kone kiekvieną savaitę atsiranda vis naujų gatvės meno kūrinių. Tai ir piešiniai ant sienų, ir įvairios skulptūros bei instaliacijos. Vienos sulaukia pagyrų, kitos kauniečiams nepatinka.
Kaip kūrinius viešosiose miesto erdvėse vertina patys kūrėjai? Vienas pirmųjų gatvės meno atstovų Kaune T.Norvila-Morfai sakė, jog pavydi jaunesnei šios srities atstovų kartai, nes sąlygos ir priemonės kurti dabar yra nepalyginti geresnės nei prieš 18 metų. Kaune sumanytą sistemą, kaip skatinti ir finansuoti gatvės meno atstovus, nusikopijavo ir Vilnius.
Vis dėlto gatvės meno kūrėjai susiduria su kai kuriomis kliūtimis, kurių kartais įveikti nepavyksta, o kūriniai ne visada yra meistriški.
– Buvote vienas iš kelių kūrėjų, kurie Kauno viešąsias erdves papuošė gatvės menu. Iš pradžių tai kartais tekdavo daryti ir nelegaliai. Kaip situacija pasikeitė per 18 metų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė 34 metų T.Norvilos-Morfai.
– Dabar baltai pavydžiu jauniesiems gatvės meno kūrėjams. Mano kartos menininkai patys skynėsi sau kelią, kad gatvės menas būtų pastebėtas, įvertintas ir taptų legalus. Patys ėjome į savivaldybę, prašėme ir įtikinėjome, kad mieste atsirastų sienų, ant kurių būtų galima piešti legaliai. Dabar jų yra trys – Kalniečių parke, Aleksote ir Nemuno krantinėje.
Taip pat pasiekėme, kad atsirastų projektas „Gyvos sienos“. Gyventojai gali siūlyti menininkams, menininkai – jiems pagražinti pastatus. Jau 5 metus veikia ir programa „Kauno akcentai“ – menininkai gauna finansavimą ir kuria įvairius kūrinius, atsirandančius viešosiose miesto erdvėse. Kai sugalvojau, kad būtų galima piešiniais papuošti senus troleibusus, daugeliui kauniečių tai patiko.
Savivaldybė ilgainiui įvertino mūsų sumanymus, pradėjo juos remti. Nors „Kauno akcentų“ programos meno kūriniai sulaukia ir kritikos, manau, jog tokia programa yra žingsnis pirmyn, net jei einant šiuo keliu ir daroma klaidų.
Anksčiau patys turėjome rengti gatvės meno festivalį, o dabar tai daryti neliko prasmės. Gatvės menininkai kviečiami į įvairius mieste vykstančius festivalius. Bendradarbiauti mus pakvietė programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizatoriai, antrą kartą dalyvaujame Istorijos festivalyje, ant pastatų kuriame piešinius. Festivaliai baigiasi, o kūriniai lieka ilgesniam laikui.
Piešti į Kauną nori atvykti ir kitų miestų kūrėjai. Vilniaus savivaldybė taip pat pastebėjo Kauno gatvės meno vyksmą ir nusikopijavo „Kauno akcentų“ projektą. Jis vadinamas „Kuriu Vilniui“. Smagu, kad galime pamokyti vilniečius. Bet manau, kad reikėtų, jog į Kauną atvyktų daugiau kūrėjų iš įvairių šalių, jie įlietų šviežių minčių.
– Pastaruoju metu ant pastatų atsiranda išties daug piešinių. Ar visada pavyksta gauti savininkų leidimą?
– Kartais tai būna labai paprasta, gyventojai sutinka, kad koks nors piešinys atsirastų ant jų namo sienų. Kartais nenori net bendrauti, išklausyti idėjų.
Norint piešti ant daugiabučių Kaune reikia gauti 51 procento namo gyventojų pritarimą. Surinkti tiek parašų ne visada pavyksta. Bet, pavyzdžiui, Berlyne reikia visų daugiabučio gyventojų parašų, tad pas mus situacija dar nėra labai bloga.
Vis dėlto neretai kyla abejonių, ar tik pastato savininkai turi spręsti, bus meno kūrinys ant jų namo ar ne, ir koks jis bus. Būna atvejų, kai išpiešta siena, kurios to namo gyventojai net nemato, nes ji atsukta į kitą gatvę ir piešinį daugiausia pastebi praeiviai ir kitų namų gyventojai.
Arba jei kūrinys piešiamas ant ypatingoje vietoje stovinčio daugiabučio, pavyzdžiui, senamiestyje, fasado, kuriame yra tik 5 ar 7 butai. Ar tikrai tik šie žmonės, jei ir sutinka, kad piešinys atsirastų, gali nuspręsti, koks jis bus? Juk piešinius tokiose miesto vietose mato daugybė praeivių, miestiečių ir turistų. Gal sistemą reikėtų tobulinti?
Mieste atsiranda ir tikrai nevykusių gatvės meno kūrinių. Pavyzdžiui, ant dviejų sienų Panemunėje ir Savanorių prospekte atsirado „Žalgirio“ krepšinio sirgalių užsakyti piešiniai su klubo ir sirgalių simbolika. Jie tikrai prasto meninio lygio, ypač ne vieta tokiam kūriniui Savanorių prospekte.
Dauguma gatvės menininkų ir tiesiog kauniečių labai kritikavo šiuos piešinius. Bet paaiškėjo, kad sienų savininkai sutiko, jog atsirastų šie piešiniai, o savivaldybė negali uždrausti tokios reklamos, nes pastatai nėra saugomi paveldo, patys darbai nėra kuo nors įžeidžiantys ar ką nors diskriminuojantys.
– Ar gatvės meno kūrinių mieste jau ne per daug?
– Tikrai ne. Mieste dar gausu apleistų pastatų ir sienų, kurios, jei atsirastų kūrinių, virstų patraukliomis.
Miestas dėl tokių darbų tampa tik įdomesnis ir jaukesnis. Juk tai nėra tik dažai ant sienų, į kiekvieną darbą jo kūrėjas įdeda savo širdį, aplinkiniai tai jaučia.
Tiesa, kartais pasigendu meistrystės. Manau, kad visai neverta išradinėti dviračio renkantis piešinių kūrimo techniką. Labiau vertėtų remtis klasikinėmis akademinėmis tradicijomis, realizmo maniera, kurią suvaldyti reikia turėti meistrystės gebėjimų.
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete jau keletą metų veikia Realizmo ateljė, kurioje labai profesionaliai dėstomi klasikinio meno pagrindai. Tikiuosi, kad šios ateljė auklėtiniai prisijungs prie gatvės meno kūrėjų.
– Pastebėjau, kad jums rūpi ne tik kurti vis naujus kūrinius. Socialinio tinklo paskyroje kauniečius raginate išsakyti nuomonę, kur reikėtų dėti stelas, kurios buvo išgabentos iš Vienybės aikštės prieš pradedant jos rekonstrukciją. Kodėl jums rūpi tokie kūriniai?
– Nors tos stelos buvo sukurtos sovietmečiu, bet tai – tikri meno kūriniai, jų kūrėjai buvo tikri meistrai. Dabar tokia technika kurti jau niekas nemoka. Deja, stelos buvo tiesiog nukeltos ir išvežtos saugoti į savivaldybės įmonės aikštelę.
Man atrodo, kad toks elgesys su bet kokiais meno kūriniais yra blogas. Manau, kad dar prieš nukeliant bet kuriuos meno kūrinius reikia apgalvoti, kur juos padėti, skirti tam pinigų, juos restauruoti, o ne numesti lyg į sąvartyną.
