Taip nutiko ir Panevėžyje, kur prancūzų fotomenininko Dano Hermouet paroda rodoma nebenaudojamame požeminiame vandens rezervuare.
Pernai D.Hermouet kartu su panevėžiete Vaida Andrijauskaite „Aukštaitijos vandenims“ artėjant įmonės 60 metų sukakčiai pasiūlė projektą – fotografijomis atskleisti tą vandentiekiečių darbo pusę, apie kurią visuomenė nežino.
Paroda įsikūrė nebenaudojamame požeminiame geriamojo vandens rezervuare, kuris ir vėliau planuojamas naudoti kaip ekspozicijų salė.
Su darbuotojais praleido mėnesį
D.Hermouet fotografavo vandens tiekimo įmonėje dirbančius žmones. Jis lindo su jais į šulinėlius, į kameras, daug fotografavo požemiuose, norėjo, kad žmonės pamatytų nematomą darbo pusę.
Kartu su darbuotojais prancūzas praleido keturias savaites. Nors iš pradžių planuota fotografuoti šešias, prasidėjusi pandemija planus kiek sujaukė.
Darbas buvo padalytas į du dviejų savaičių trukmės segmentus, tarp kurių fotografas turėjo laiko peržiūrėti kadrus, pergalvoti, ką galima daryti kitaip. Fotografijų ciklas „Vandens veidas“ buvo išleistas ir atskiru albumu.
„Žmonės iš pat pradžių nežinojo, ką darysiu su nuotraukomis, kaip jie bus juose pavaizduoti, kam jos bus rodomos. Buvau visiškai atviras su darbuotojais, kaip aš dirbu ir ką darau.
Daug laiko buvo skirta bandant atrasti santykį su fotoprojekto herojais. Fotografuojamas žmogus turi įgauti pasitikėjimą tavimi.
Stengiausi jiems netrukdyti, o tik atskleisti, kas jie yra, kaip jie dirba, atrasti kampus, vietas taip, kad jiems nesimaišyčiau, tarsi manęs nebūtų, bet kad vis tiek galėčiau užfiksuoti įdomių akimirkų.
Tai buvo labai įdomu, nes kai kurie žmonės ten praleido 30–40 metų dirbdami toje įmonėje, tad turi, ką papasakoti“, – pasakojo prancūzas.
Anot D.Hermouet, buvo daug sudėtingų momentų – ne tik kūrybinių, bet ir techninių. Fotografuojant po žeme nebuvo pakankamai šviesos, tačiau kad nebūtų trukdoma darbuotojams, prancūzas ne visada galėjo įjungti ir blykstę. Be to, požemiuose ankšta ir fotografuoti nepatogu – jo teigimu, galimybės, ką įmanoma pasiekti tokiomis sąlygomis buvo gan ribotos.
Vieta sustiprina patirtį
Parodą nuspręsta rodyti jau trisdešimt metų nebenaudojamame požeminio vandens rezervuare. 1975 m. pradėtas eksploatuoti ir apie dvidešimtmetį naudotas 2,5 tūkst. kubinių metrų talpos rezervuaras – tai betoninis statinys, kurio vidus padengtas hidroizoliacine danga, o išorė apipilta žemėmis.
Į geriamojo vandens rezervuarą patekdavo vanduo, iš kurio prieš tai jau būna pašalinta geležis. Iš rezervuaro vanduo buvo tiekiamas vartotojams.
Kaip sako „Aukštaitijos vandenų“ ryšių su visuomene specialistas Svajūnas Mikeška, mintis, kad nebereikalingu tapusį statinį būtų galima panaudoti kitiems tikslams, kirbėjo jau seniai. Jau prieš devynerius metus kolegoms leidus apžiūrėti rezervuarą iš vidaus, S.Mikeškai kilo mintis, jog čia būtų įdomu rengti edukacinius užsiėmimus moksleiviams, tačiau tuomet plano įgyvendinti nepavyko.
„Ruošiantis parodai pradėta ieškoti netradicinės patalpos. Visi norėjome, kad paroda būtų surengta požemyje, nes nuotraukose taip pat vaizduojamas darbas požemiuose.
Iš pradžių buvome pasišovę parodą rengti viename taip pat jau nebeveikiančiame nedideliame 500 kubinių metrų tūrio rezervuare, tačiau generalinis bendrovės direktorius Saulius Venckus sutiko, kad parodai būtų pritaikytas didysis nebeveikiantis rezervuaras“, – sakė S.Mikeška.
Pats D.Hermouet pastebėjo, kad žmonėms įspūdį palieka ne tik fotografijų ciklas, bet visa kultūrinė patirtis, kurią sustiprina pati erdvė, mat nedažnai gali patekti į vandens rezervuarą.
„Tai ne tik fotografijos, bet ir pati vieta, jos drėgmė, muzika, šviesų instaliacijos ir viso to negali patirti matydamas nuotraukas ant popieriaus ar internete. Visa tai sustiprina pojūtį.
Jeigu paroda būtų kitokioje erdvėje, salėje su baltomis sienomis, ją pripildytume objektų, kurie susiję su parodos tema, kad būtų perteikta idėja, kokiomis sąlygomis ir kaip dirba šie žmonės. Galbūt supiltume žvyro, atvežtume kastuvų.
Žiūrovams turi būti sukurta daugiau asociacijų, kurios perduotų tos vietos vaizdą ir jausmą“, – svarstė fotografas.
Į fotografiją pastūmėjo būgnininkas
Save pasaulio žmogumi vadinantis D.Hermouet rengia įvairių pasaulinio garso muzikos grupių koncertus ir, kaip pasakoja pats, yra jau septynis kartus apkeliavęs pasaulį.
Prancūzą prieš keletą metų grupės „Perfume Genius“ būgnininkas paragino įsigyti veidrodinį fotoaparatą. Šiemet gruodį sueis vos treji metai, kai prancūzas pradėjo fotografuoti.
Nors fotografuoja palyginti neilgai, tai jau ne pirmoji fotografo paroda Lietuvoje. Praėjusių metų rudenį Prancūzų institute Vilniuje buvo rodoma paroda „Kintanti vienatvė“, kurioje ribojasi urbanistinės dokumentikos bei kraštovaizdžių fotografija.
„Kai būgnininkas man pasakė „tau reikia įsigyti fotoaparatą“, pažiūrėjau į jį keistai. Nežinojau, kaip naudotis fotoaparatu. Vis dėlto paklausiau jo patarimo.
Artėjo koncertų turnė Niujorke, tad buvo puiki proga fotografuoti. Tai buvo atradimas, kaip galima matyti pasaulį kitu kampu. Man tai priminė paauglystės laikus, kai atradau muziką“, – pasakojo prancūzas.
Tarsi meditacija
Fotoaparatas D.Hermouet tapo naudingu įrankiu – jis kartais tiesiog pabėgdavo nuo muzikos valandėlei pafotografuoti, patyrinėti miestą, pabūti vienatvėje.
Pastaruoju metu jis įniko į senovinį alternatyvųjį fotografijos spaudos būdą – gumbichromatinę spaudą, kai nuotraukos gaminama sluoksnis po sluoksnio dedant spalvotą fotoemulsiją. Kadangi viskas daroma rankomis, kiekvienas atspaudas – unikalus.
„Tai labai įdomus ir kūrybingas procesas, artimas tapymui. Man patinka, kai turiu laiko fotografijai, skirtingai nei komercinėje veikloje, kur nuotraukas reikia pateikti kuo greičiau.
Sykiu tai man ir meditacija vienatvėje. Vienatvė yra specifinis laikas refleksijai ir fotografija man yra savotiškas pretekstas tam. Toks laikas gali būti labai konstruktyvus. Nesiekiu atsijriboti nuo pasaulio, tačiau tai padeda įvertinti tai, ką turiu.
Dabar, kai gyvename karantino sąlygomis, pradedame jausti bendravimo su žmonėmis stygių. Panašiai būna vykstant porai savaičių į kelionę ir grįžęs į miestą iš naujo viską įvertini, iš naujo prisitaikai prie kitokio gyvenimo ritmo. Permąstai, kas tikrai svarbu gyvenime, kokia kryptimi eini. Tokias temas bandau plėtoti fotografijoje “, – sakė fotografas.
