Organizatorių planus sujaukė dėl COVID-19 pandemijos paskelbtas karantinas, tad pirmųjų parodų žiūrovai neišvys KKKC erdvėse. Tačiau nuo lapkričio 18-osios ekspozicijas bus galima pamatyti virtualiai.
Bendras Lietuvos ir Ukrainos projektas
Metų pabaigoje KKKC erdvės tradiciškai atveriamos fotografijai. Penktoji šventė Klaipėdos startuoja pristatydama išskirtines parodas: „Užmiršta žemė“ (Aleksandras Čekmeniovas, Ukraina), „Monospektaklis kitaip“ (Violeta Bubelytė) ir „Paskutinė“ (Arūnas Kulikauskas).
Šiuolaikinės fotografijos atstovo A.Čekmeniovo paroda „Pamiršta žemė“ – pastarųjų metų Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų bendradarbiavimo tąsa, KKKC erdvėse pristatoma kaip bendras LFS ir Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus (MOKSOP) projektas.
„Šio fotomeninko kūryba yra daugiau nei pokolonijinis „metraštis“. Joje keliami autoriui svarbūs socialiai angažuotos dokumentikos esmės, santykių su žiūrovais, bendros atsakomybės klausimai. Pristatoma tik nedidelė A.Čekmeniovo darbų retrospektyva“, – tvirtino fotografijos šventės uostamiestyje kuratorius, LFS Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas.
A.Čekmeniovas gimė Rytų Ukrainoje. Šiuo metu gyvena ir kuria Kijeve. Fotografo karjerą pradėjęs nedidelėje fotostudijoje Luhanske, laisvalaikiu fotografavo žmones gatvėse ir namuose. Nuotraukose fiksuojama intymi ir unikali, ne visada viešai matoma posovietinė Donecko ir Luhansko apskričių gyvenimo tikrovė, kasdienybės atspindžiai.
Skvarbiu žvilgsniu – į Donbaso gyvenimą
„A.Čekmeniovas nesiekia išsaugoti epochos, labiau domisi nenuasmenintomis istorijomis, jo užfiksuotų momentų marginalumo neįmanoma ignoruoti ir vertinti kaip duotybės. Kontrastuojantis natūralumas, įprotis būti brutalumo ir skausmo terpėje sukelia vidinį šiurpulį“, – taip ukrainiečio kūrybą apibūdino Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus menotyrininkė Oleksandra Osadcha.
Besišypsantis liesas berniokas trumpais šortais, impozantiškai laikantis rankoje cigaretę šalia gulinčio ant žemės girto vyro, besistaipantys, jausmingai šokantys žmonės, benamis, slapinėjantis prie namo su iškaba „Biliardo salė“, kiti A.Čekmeniovo fotografijų personažai kupini vidinės laisvės, neatrodo apgailėtini.
XX a. pabaigos A.Čekmeniovo darbams būdingas negailestingas konkretumas, griaunantis „oraus skurdo“ įvaizdį. Atskleidžiama nepatrauklioji gyvenimo stichija žiūrovams greičiau sukelia atgrasų arba anekdotinį efektą, kuris visiškai nereikalauja užuojautos.
Autorius fotografavo psichiatrijos ligoninėse, gatvėse fiksavo eismo įvykius, benamių kasdienybę, rodė posovietinio gyvenimo skurdą ir absurdą. Persikėlęs į Kijevą pasinėre į fotožurnalistiką, bet jo žvilgsnis toliau krypsta į karo užklupto separatistinio Donbaso gyvenimą.
Rodomos keturios Aleksandro Čekmeniovo darbų serijos: „Black&White“ (1992–1997), „Lelijos“ (1999), „Pasas“ (1995) ir „Deleted“ (2018–2019). Lietuvoje jo kūryba pristatoma pirmą kartą.
Fotomenininkės pokštai sau ir kitiems
V.Bubelytė nuo 1981 metų naudojasi dviem iškalbingais instrumentais: vaizdu ir savo kūnu. KKKC erdvėse eksponuojami pastarojo laikotarpio jos darbai, dauguma sukurta naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Nuo ankstesniųjų jie skiriasi dar didesne laisve ir žaisme – kūnas jau išlaisvintas iš jaunystės užkrautų pareigas kažkam patikti, žadinti, jaudinti, žadėti, pančių.
Pasak menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, net ir kūrybos pradžioje V.Bubelytė savęs neeksponavo kaip gražuolės: „Šimtmečiais spoksoję į nuogales, įgijome nesąmoningą grožio lūkestį, įtakojusį ir mūsų regos pobūdį. Nelengva atsekti jos kūrybos takoskyras – rimta, trapi, jautri, drąsi jaunystėje, o dabar – velnioniškai smagi, kiek atsipalaidavimo, pokštų, išdaigų jos darbuose“.
Pirmasis V.Bubelytės kūrybos etapas labiau primena poetinius tyrimus, o antrasis – pasakojimus proza. Nuogos moters vaizdavimo ikonografija pakitusi – autorė dabar pati skvarbiu žvilgsniu tyrinėja aplinką ir žiūrovus, kuriuos anksčiau buvo tarsi ir pamiršusi – užsiimdavo sau įdomesniais reikalais.
„Buvimas prieš kamerą V.Bubelytę išlaisvina labiau nei žmonių minioje. Fotomenininkė pasakoja apie susigyvenimą su savimi, apie tai, kad sunkiau nustebinti ne kitus, o save, kad dar galima teatrališkai pasimėgauti paradoksų, autoironijos malonumais. Kūno kalbos galimybės jos kūryboje – beribės“, – teigė M.Krištopaitytė.
Viso gyvenimo ir kūrybos ataskaita
A.Kulikausko kūryboje ryškėja skirtingi istorijos ir kultūros raiškos sluoksniai: nuo sovietmečio, kai jis kitaip žvelgė į klasikinę fotografiją, iki Niujorko laikotarpio, Jono Meko čia įkurtos Avangardinio kino antologijos (Anthology Film Archives) gyvenimo poezijos ir fotoobjektų.
Autorius darbavosi naudodamas Polaroid fotografines medžiagas, susidomėjo pinhole fotografija ir kameromis, paskui – tinklaraštine fotografija, lėtomis net iki pusės metų trukmės fiksuojamų kadrų ekspozicijomis, Saulės tako fotografavimu.
KKKC erdvėse pristatoma paroda „Paskutinę“, kurioje laisvu žvilgsniu ir forma apibrėžta A.Kulikausko keturių dešimtmečių kūryba vadintina apžvalgine – jis inventorizuoja gausų archyvą, skrupulingai visko nerūšiuoja, neklasifikuoja chronologijos tvarka.
Fotomenininkas įdėmiai, tarsi sklaidydamas šeimos fotoalbumą, apžiūri, ką sukaupė, kas pačiam yra svarbu, nupučia laiko dulkes: čia aš mažas rubuilis, čia – jaunas ir piktas, o čia – jau pagyvenęs, suvokęs, kad brangiausios vertybės yra paprastos, o jų pagrindas – vienas ir tas pats.
Iš Kauno – per Niujorką iki Ukmergės
Pirmojoje tokios solidžios apimties seno sukirpimo maištininko kauniečio A.Kulikausko kontekstinėje parodoje jo kūryba ir gyvenimas atsiskleidžia kaip vientisas audinys. Žiūrovai čia išvys ne tik jo, bet ir jaunystės bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, žmonos altajietės Oksanos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės, net ir buities rakandų.
Pagrindinės iš Žaliakalnio kilusio A.Kulikausko parodos ašys: paskutiniai sovietmečio epochos darbai, dvidešimties metų kūrybos tarpsnis Niujorke, beveik dešimtmetis, kai grįžęs į Lietuvą įsikūrė Samantonių kaime (Ukmergės r.) – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Neįprastas ir parodos formatas – virtualaus atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją A.Kulikauskas nuolat formuos ir pildys. Galutinis vaizdas susiklostys tik paskutiniąją savaitę.
