Lietuvos dvarininkų šeimoje užaugusi Aleksandra Kašuba įsiveržė į Niujorko meno elitą

„Atėjo baltasis žmogus, nugriovė mūsų apvalius namus su jų apvaliais kampais ir davė mums stačius kampus“, – šios indėnų poezijos eilutės paskatino Aleksandrą Kašubą įgyvendinti vaikystės svajonę.

Paroda supažindina su A.Kašubos kūriniais ir jos suprojektuotomis kriauklės formos studijomis Meksikos dykumoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paroda supažindina su A.Kašubos kūriniais ir jos suprojektuotomis kriauklės formos studijomis Meksikos dykumoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodos kuratorė Elona Lubytė.<br>LDM nuotr.
Parodos kuratorė Elona Lubytė.<br>LDM nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br> Organizatorių nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br> Organizatorių nuotr.
Menininkė Aleksandra Kašuba. 2005 m..<br>LNDM archyvo nuotr.
Menininkė Aleksandra Kašuba. 2005 m..<br>LNDM archyvo nuotr.
Aleksandros Kašubos suprojektuotos kriauklės formos svečių studijos Meksikos dykumoje.<br>LNDM archyvo nuotr.
Aleksandros Kašubos suprojektuotos kriauklės formos svečių studijos Meksikos dykumoje.<br>LNDM archyvo nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Granito siena, sukurta Pasaulio prekybos centrui Niujorke ir sunaikinta per 2001 m. rugsėjo 11 d. atakas.<br>LNDM archyvo (A.Norvilos) nuotr.
Granito siena, sukurta Pasaulio prekybos centrui Niujorke ir sunaikinta per 2001 m. rugsėjo 11 d. atakas.<br>LNDM archyvo (A.Norvilos) nuotr.
Instaliacija „Spektro užuomina“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Instaliacija „Spektro užuomina“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Granito siena, sukurta Pasaulio prekybos centrui Niujorke ir sunaikinta per 2001 m. rugsėjo 11 d. atakas.<br>LNDM archyvo (A.Norvilos) nuotr
Granito siena, sukurta Pasaulio prekybos centrui Niujorke ir sunaikinta per 2001 m. rugsėjo 11 d. atakas.<br>LNDM archyvo (A.Norvilos) nuotr
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

May 21, 2021, 8:43 AM, atnaujinta May 23, 2021, 12:18 PM

Lietuvos dvarininkų šeimoje užaugusi menininkė A.Kašuba (1923–2019) nuo vaikystės brandintą svajonių erdvės viziją įgyvendino JAV. Dabar šį unikalų jos kūrybos kosmosą galima patyrinėti iš arti – Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) surengtoje parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės A.Kašubos aplinkos“.

Pasaulinio garso menininkė, architektė, dizainerė ir vizionierė, priklausiusi Niujorko menininkų elitui, bet iki šiol mažai žinoma gimtinėje, grįžo į Lietuvą su įspūdinga retrospektyva.

Jungiamoji parodos ašis – pirmosios A.Kašubos tampriųjų audinių aplinkos be stačių kampų, sukurtos 1970 metais, rekonstrukcija, kurios viduje rodomas paskutinis jos videodarbas „F1 ir F2 kitur“ (2018 m.) ir trijų jos namų motyvai.

Pirmiausia tai – Ginkūnų dvaras, senelių grafų Zubovų ir tėvų Fledžinskų namai, iš kurių po 1940 metų sovietų okupacijos šeimai buvo įsakyta išsikraustyti per 24 valandas.

Antrieji namai – pastatas Niujorke, Manhatane, prie Centrinio parko, kuriame Kašubų šeima apsigyveno 1963 metais. Ten A.Kašuba surengė pirmąją savo tampriųjų audinių parodą – „Gyvenamoji aplinka“ (1971–1972 m.).

Paskutiniai namai – jau šio tūkstantmečio pradžioje pagal pačios menininkės projektą – taikant autorinį membranos sustandinimo metodą – pastatytas originalus Akmenų kalvos namas Naujojoje Meksikoje (JAV) – su rezidencija, virtuve ir svečių studija. Jame menininkė gyveno iki 2012 m.

Retrospektyvą papildo menininko Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – A.Kašubos darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija ir „Weekend Warriors Studio“ sukurtas kompiuterinis žaidimas pagal A.Kašubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“, pelnęs apdovanojimą „LT Game Awards 2020“ kaip geriausio meninio stiliaus žaidimas.

– Kaip susipažinote su A.Kašuba? Juk jos vyro V.Kašubos sukurto paminklo kunigaikščiui Gediminui – jis dabar stovi Vilniaus Katedros aikštėje – reikalais rūpinosi JAV menotyrininkė ir režisierė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, – paklausiau parodos kuratorės Elonos Lubytės.

– Taip, nors pati A.Kašuba buvo atvykusi į paminklo atidarymą ir ne kartą lankėsi Lietuvoje pas gimines, mūsų keliai nesusikirto. Tik gerokai vėliau, rengdama kitos lietuvių kilmės JAV menininkės – skulptorės Elenos Urbaitis – parodą, parašiau jai tikėdamasi, kad pasidalys atsiminimais.

Tiesa, su A.Kašubos kūryba aš jau buvau susipažinusi, domėjausi ja dar XX a. pabaigoje rengdama straipsnį apie išeivijos skulptūrą. Anuomet buvo sunkoka susigaudyti, kur ji tiktų dėl eksperimentinių aplinkos meno idėjų.

Tuo metu Niujorke įsikūrusiai lietuvių menotyrininkei Sandrai Skurvidai buvo kilusi mintis pristatyti eksperimentinę A.Kašubos kūrybą ir jos bičiulio, garsaus lietuvių kilmės prancūzų mokslininko Algirdo Juliaus Greimo semiotikos idėjas Venecijos bienalėje.

Tačiau tas sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Tuomet kaip tik planavau kelionę į Niujorką. Ta proga su Nacionalinės dailės galerijos direktore Lolita Jablonskiene aptarėme galimybę pristatyti A.Kašubos kūrybą Vilniuje – kurį nors menininkės darbą parodyti Nacionalinės dailės galerijos vestibiulyje. Taip atsirado įspūdinga erdvės, spalvų ir kvapų instaliacija „Spektro užuomina“.

– Galimybė parodyti savo darbus Lietuvoje menininkę sudomino labiau nei Venecija?

– Turbūt. Ji mielai sutiko, bendravo laiškais. Nusiuntėme „Spektro užuominos“ brėžinius, ji juos patvirtino ir atsiuntė instrukciją, kad viskas vyktų pagal jos nurodytus devynis žingsnius.

Svarbiausias jų – reikalavimas, kad architektas, kuris imsis šios instaliacijos, būtinai atvyktų pas ją į JAV. Norėjo pati apmokyti jį to pusiau intuityvaus ir pusiau loginio kūrybos metodo. Taigi tamprios medžiagos formavimo paslaptis ji pati atskleidė NDG architektui Aleksandrui Kavaliauskui.

Jau nusipirkusi bilietą į Niujorką 2013 metų pavasarį dėl susitikimo su menininke susitariau ir aš. Ji nebegyveno savo garsiajame dykumos name – dėl solidaus amžiaus norėjo būti arčiau medikų.

– Įdomu, kad į Meksikos dykumą iš namų prie Niujorko Centrinio parko A.Kašuba išsikraustė tik po vyro skulptoriaus V.Kašubos mirties. Ar jis nebūtų ryžęsis tokiems eksperimentams? Gal žinoma, kokie buvo jų santykiai? Juk dviem tokiems skirtingiems menininkams turbūt nebuvo lengva po vienu stogu?

– Po V.Kašubos mirties Aleksandra pirmiausia daug laiko ir jėgų skyrė jo palikimui sutvarkyti. Ir tik tada ėmėsi savo projektų. Tai rodo jos santykį su vyro kūryba. Ji sakydavo, kad jie buvo ant skirtingų bėgių, bet kai reikėdavo keturių rankų, visuomet vienas kitam padėdavo.

– Išeivijos tapytojo Kazio Varnelio sūnus – JAV istorikas ir architektūros teoretikas Kazys Varnelis – yra pasakojęs, kokį didžiulį įspūdį jam padarė Aleksandros instaliacijos, po kurias jis landžiojo, kai su tėvais viešėjo Kašubų namuose. Vadinasi, ir skulptorius buvo tolerantiškas gerokai neįprastai žmonos kūrybai?

– Parodoje yra ir tos aplinkos statybos proceso nuotraukų. Akivaizdu, kad V.Kašuba žmonai visuomet padėdavo. Tačiau jų meno procesų ir estetinių vertybių suvokimas gerokai skyrėsi. Jie dirbo skirtingose studijose, vadovavosi skirtingomis estetinėmis vertybėmis.

Neturėtume pamiršti, kokį išsilavinimą buvo gavusi A.Kašuba savo tėvų Aleksandros ir Jono Fledžinskų ir senelių Sofijos ir Vladimiro Zubovų Ginkūnų dvare.

Ji buvo išmokyta tolerancijos, ugdyta kosmopolitizmo dvasia, nuo vaikystės mokėsi net kelių užsienio kalbų, todėl buvo itin plačių pažiūrų. Jos pačios tėvų santykiai buvo harmoningi, todėl šitą modelį ji perėmė ir taikė savo šeiminiame gyvenime.

Tai tokio lygio santykiai, kai sutuoktiniui nėra būtina, kad kitas šeimos narys dirbtų arba mąstytų taip kaip jis. Aleksandrai buvo svarbu rasti savo kelią. Juk pačioje karjeros pradžioje buvo neaišku, ar jai nebus lemta likti vyresnio menininko šešėlyje. Juk V.Kašuba buvo jos dėstytojas.

– Ar buitiniai šeimos rūpesčiai netrukdė Aleksandros kūrybai? Juk jie turėjo du vaikus?

– Taip, dukra Guoda Marija Burr (Kašubaitė) yra A.Kašubos palikimo ir autoriaus teisių saugotoja. Ji daug prisidėjo rengiant šią parodą, nors ir nėra susijusi su meno pasauliu. O sūnus Aleksandras mirė labai jaunas. Beje, A.Kašuba labai nemėgo painioti šeimos ir darbo reikalų.

Ji gana greitai sulaukė solidžių užsakymų, todėl šeima gyveno pasiturimai. Kai nespėdavo, samdydavosi žmones namams prižiūrėti. Dar vaikystėje buvo įpratusi gyventi pagal kiek kitokias taisykles nei dauguma lietuvių išeivių ir JAV ji vėl tokias pati sau susikūrė.

Kai skulptorius V.Kašuba metė darbą baldų dirbtuvėje ir dirbo namuose, jis jau turėjo tam visas sąlygas. Pagarba šalia kuriančiam žmogui ir jo vertybėms buvo jų šeimos pamatas.

Mums toks modelis gal kiek neįprastas, nes dabar dažniau matome kartu kuriančius šeiminius duetus.

– Dažnai minima, kad su semiotiku A.J.Greimu menininkė draugavo nuo pat vaikystės, tačiau apie Aleksandros ir Vytauto meilės istoriją kalbama daug mažiau. Vienur rašoma, kad jie susituokė jau pabėgę iš Lietuvos, kitur – kad į Vakarus jau patraukė kaip šeima. Kaip buvo iš tiesų?

– Su A.J.Greimu Aleksandra susipažino, kai jų šeima 1940 metais buvo sovietų okupantų išvyta iš nacionalizuoto dvaro ir persikėlė į Kauną, o ji pasiliko Šiauliuose baigti gimnazijos.

Su Vytautu jie kartu dirbo skulptoriaus Vinco Grybo studijoje 1944 metų vasarą. Ten laikinai buvo įsikūrę Kauno taikomosios dailės instituto studentai. Užsimezgus romantiniam ryšiui į Vakarus jie jau traukėsi kartu. JAV pilietybei gauti pateikti dokumentai liudija, kad Kašubos susituokė Jurbarko Švč.Trejybės bažnyčioje.

– A.Kašubos užmojai sukurti saugią erdvę, namus be stačių kampų svetimoje šalyje primena kito išeivio, karo išvyto iš Kauno, Jurgio Mačiūno sumanymą sukurti menininkams namus-kooperatyvą Niujorko Soho rajone. Ar jie bendravo?

– Taip, tai rodo ir J.Mačiūno sukurtas kvietimas į A.Kašubos namų instaliaciją. Be abejo, daugelis šių menininkų kūrinių kilo iš tėvynės ir namų praradimo jausmo. Juk netgi garsusis A.Kašubos namas Meksikos dykumoje – ne tik jos erdvinių vizijų išsipildymas, bet ir tarsi prarastojo rojaus, Ginkūnų dvaro, atspindys.

Bet galima mąstyti ir paprasčiau – menininkė pavargo nuo miesto ir norėjo išvažiuoti arčiau gamtos, pagyventi ramiai. O kadangi finansinės galimybės leido, suprojektavo ir pasistatė savo svajonių namą.

– Idėja kurti būstus be stačių kampų turbūt kilo ir dėl pabodusių didžiulių Niujorko namų formų, gamtos ilgesio?

– Taip, santykio su gamta klausimas jai buvo labai svarbus. Rašė, kad didžiulį įspūdį paliko 1964 m. Modernaus meno muziejuje surengta paroda „Architektūra be architektų“, kurioje apžvelgta įvairiose pasaulio vietose gyvenusių čiabuvių architektūra.

O būdama konferencijoje Airijoje ji aplankė ne vieną priešistorinį paminklą – didžiulius akmenų ratus. Tas patyrimas irgi buvo vienas svarbių postūmio taškų link pasaulio be stačių kampų.

– Savo kūrybinį palikimą A.Kasuba dovanojo Lietuvos Nacionaliniam dailės muziejui. Kokią jo dalį galima pamatyti šioje parodoje? 

– Beveik 99 procentų. O parodos kataloge galima rasti viską. Pasakojimą, kurį apjungia trijų namų (Ginkūnų dvaro, Niujorko, Naujosios Meksikos) idėja, konstruoja menininkės kūriniai, modeliai, jos asmeniniai daiktai, dokumentai ir skaitmeninio archyvo dokumentacija. Tai beveik 7 kūrybinių ieškojimų dešimtmečiai.

Įdomu tai, kad ši paroda pasirodo tokiu metu, kai vis labiau domimasi amatų (crafts) sąjūdžiu, kilusiu pasaulyje šeštame-aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Todėl tai yra ne tik žinomos JAV menininkės sugrįžimas namo, bet ir  daugelį šiandien dominančių tvarios aplinkos, tvarios architektūros idėjų pristatymas.

Kūrinį sunaikino teroristų ataka

A.Fledžinskaitė-Kašubienė, JAV meno pasauliui žinoma kaip A.Kasuba, gimė 1923 m. Lietuvoje A.Zubovaitės-Fledžinskienės ir J.Fledžinsko šeimoje. Su dviem broliais ir seserimi ji augo Ginkūnų dvare prie Šiaulių. Brolis J.Fledžinskas – garsus Lietuvos smuikininkas ir pedagogas.

Meno studijas ji pradėjo Lietuvoje. 1942–1943 m. mokėsi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1943 m. – Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. artėjant frontui su savo mokytoju ir būsimuoju vyru skulptoriumi V.Kašuba pasitraukė į Vakarus. 1947 m. emigravo į JAV, 1963–2001 m. gyveno ir dirbo Niujorke.

Po vyro mirties 2001 m. persikėlė gyventi į Naujosios Meksikos valstijoje pagal savo projektą sukurtą namą dykumoje. Šalia iškilo ir pagal jos projektą pastatytos kriauklės formos svečių studijos, kuriose lankėsi daug žymių menininkų, taip pat ir lietuvių.

Mirė 2019 m. Albukerkėje, palaidota šalia vyro Vytauto ir sūnaus Aleksandro „Dangaus vartų“ („Gate of Heaven“) kapinėse Vestčesteryje, Niujorko valstijoje. JAV liko jos dukra, du anūkai, šešiolika proanūkių ir vienas proproanūkis.

Menininkė per aktyvųjį kūrybos laikotarpį išbandė įvairias raiškos priemones: figūrinę keramiką, mozaiką, kūrė abstrakčius sieninius reljefus iš plytų, marmuro, granito, skirtus viešosioms JAV miestų erdvėms.

Vienas garsiausių jos reljefų – 1986 m. sukurta Pasaulio prekybos centro Niujorke sienos puošyba (nuotr.). Tai buvo 12 m aukščio ir 30,5 m ilgio rūgštimi graviruota granito siena, kurios piešinys priminė vandens tekėjimą. Šis kūrinys sunaikintas, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro dangoraižius.

Vis dėlto originaliausią A.Kašubos kūrybos dalį sudaro eksperimentinės tampraus audinio struktūros. 1942–2000 m. sukurti menininkės darbai saugomi Smithsono instituto Amerikos meno archyve.

Gegužės 21 d., penktadienį, 17.30 val. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo ir Lietuvių išeivijos instituto direktoriaus hab. dr. Egidijaus Aleksandravičiaus paskaita „Aukštuomenės likimai Lietuvos XX a. modernybėje. Aleksandros Fledžinskaitės Kašubienės (Kasubos) kūrybos akistatoje“.

2007 metais drauge su video menininku Henriku Gulbinu ir tapytoju Audriumi Gražiu, Egidijus Aleksandravičius aplankė Aleksandrą Kasubą jos Akmenų kalvos name, Naujojoje Meksikoje. Parodoje eksponuojama šio vizito video dokumentacija (aut. H. Gulbinas).

Renginys nemokamas, bet būtina registracija: edukacija@ndg.lt

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.