Įspūdingą sukaktį švenčiantis dailininkas jau 70 metų savo kūriniais pasakoja Vilniaus istoriją

90-metį birželio 2-ąją švenčiantis garsus šalies tapytojas Aloyzas Stasiulevičius žengia per Lietuvą su savo 100 paveikslų retrospektyvine paroda Vilniaus „Arkos“ galerijoje ir Plungės dailės muziejuje.

 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius prie savo paveikslų. <br> V.Skaraičio nuotr.
Sutuoktiniams A. ir A.Stasiulevičiams meilė – itin svarbus dėmuo tiek asmeniniame, tiek kūrybiniame gyvenime.<br>V.Skaraičio nuotr.
Sutuoktiniams A. ir A.Stasiulevičiams meilė – itin svarbus dėmuo tiek asmeniniame, tiek kūrybiniame gyvenime.<br>V.Skaraičio nuotr.
 A.Stasiulevičius jaunystėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Stasiulevičius jaunystėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Stasiulevičius.„Kiaulės virš Vilniaus“, 2002 m.
 A.Stasiulevičius.„Kiaulės virš Vilniaus“, 2002 m.
 Interviu akimirka.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Interviu akimirka.<br> V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Jun 1, 2021, 11:03 AM, atnaujinta Jun 1, 2021, 11:32 AM

1950-ieji. Į Vilniaus dailės institutą įstojo vaikinas iš provincijos, Kėdainių miesto, – A.Stasiulevičius. Vilnius tik kėlėsi po karo. Aprūkęs, apgriautas Senamiestis nuolat skendo dūmuose nuo anglimis kūrenamų krosnių. Bet išdidžiai į dangų stiebėsi bažnyčių bokštai, traukėsi miesto žaizdos. Tokį Vilnių tuomet pamatė jau 70 metų jį tapantis jaunasis dailininkas.

Su A.Stasiulevičiumi perėjome per parodų sales nuo paveikslo prie paveikslo. Vilniaus metraštininko kūriniuose miestas pasakoja savo istoriją.

– Užaugote tėvo – bažnyčios vargonininko, chorvedžio – šeimoje. Jūsų namuose nuolat skambėjo muzika. Kodėl ne muzika, bet dažai ir teptukas tapo jūsų gyvenimo dalimi? Nors darbuose galima įžiūrėti ir daug muzikos, potėpiai trykšta muzikos kaskadomis. Ar prisimenate savo pirmą dar vaikišką paveikslą?

– Aš esu miesto vaikas. Nors gimiau Ariogaloje, augau mažame Salantų miestelyje. Bet nuo mažumės buvau vežamas į Kauną, į koncertus, parodas.

Dar vaikas buvau nuvežtas į Peterburgą, aplankiau Ermitažą. Dailė buvo šalia.

Mano vyresnysis brolis labai rūpinosi mano auklėjimu. Nors jis pats tapo ne menininku, o atomininku.

Baigiau garsiąją Kėdainių gimnaziją, kuri įkurta 1625 metais, Radvilų laikais. Mano pirmieji piešiniai atsirado būtent šioje gimnazijoje.

Pirmas reikšmingesnis darbas buvo gimnazijos direktoriaus užsakytas mokyklos peizažas. Man buvo gal 14 metų. Nuo tada tapau lyg ir gimnazijos dailininku, mane net atleido nuo egzaminų.

O kai 1950 m. stojau į Dailės institutą, tokių kaip aš jau buvo daug. Tuo metu ten stojo daug rusų, frontininkai – be eilės. Bet institute atsirado dekanas Vytautas Palaima, rektorius Vytautas Mackevičius. Jie ėmė stengtis, kad įstotume mes, gimnazistai iš provincijos.

Mano kursas – Vytautas Valius, Sigutė Valiuvienė, Leonas Strioga, Birutė Žilytė. Mes labai rimtai dirbome. O gyvenimas buvo sunkus, net maisto trūko. Bet entuziazmo pakako. Prisimenu, pirmą kartą teko piešti nuogą modelį. Tokia baimė suėmė.

– Jūs – Vilniaus dainius. Koks Vilnius buvo jūsų svajonėse ir tikrovėje, kokį jūs pamatėte jį pirmą kartą?

– Mane brolis į Vilnių atvežė dar 1939 metais. Man buvo 8-eri. Parodė Aušros vartus, Tris Kryžius, Šv.Onos bažnyčią. Tas miestas iškart man buvo savas, nes jau vaikystėje labai domėjausi istorija, daug skaičiau.

Vilnius man buvo neatskiriama Lietuvos istorijos dalis. Mane auklėjo labai patriotiškai. Tėvas buvo šaulių būrio vadas, namie nuolat skambėdavo „Mes be Vilniaus nenurimsim“.

Jau gyvenome Kėdainiuose, kai birželio 15-ąją išvydome žalius rusų tankus su raudona žvaigžde. Atsimenu, reikėjo užnešti pianiną į antrą aukštą.

Prišoko pro šalį einantys lietuviai karininkai. Ir man įstrigo į širdį jų žodžiai: „Mes davėme priesaiką, o dabar palikti likimo valiai.“

Mes, vargonininko šeima, visada gyvenome šalia bažnyčios. Ir man nuo vaikystės įsirėžė bažnyčių architektūra. Todėl ir Vilnius tapo toks artimas, iškart jį atpažinau, nes jis – bažnyčių miestas.

– Esate pasakęs: „Užaugau ne bažnyčioje, o šventoriuje.“

– Kai priartėjo frontas, Kėdainiuose mes persikraustėme į bažnyčią. Rusų tankai ją apšaudė, bet sviediniai atšokdavo.

Kodėl? Statyta Vytauto laikais, plytos – itin tvirtos!

– Ar niekada nesinorėjo pabėgti nuo Vilniaus temos?

– Ši paroda aprėpia 30 metų iki Nepriklausomybės ir 30 Nepriklausomybės metų.

Sovietinio laikotarpio darbuose – daugiausia Vilnius, architektūra, koloritas gana tamsus. Nepriklausomybės laikų paveikslų spalvos pašviesėjo, atsirado daug baltos spalvos ir naujų temų – Žvaigždynų ciklas, Muzikinis ciklas, Kristaus kančios istorijos ciklas.

Keletą metų studijavau Motiejaus Valančiaus asmenybę, kūrybą, giesmes. Tai taip pat paveikė mano kūrybą.

– Jūsų paveiksluose labai daug užkoduotų metaforų, simbolių. Jie pasakoja Vilniaus istoriją, kurią reikia iššifruoti.

– Ir Vilnius, ir aš keitėmės. Keitėsi ir meninės jo tapymo priemonės. Galiu keliskart kartoti tą patį motyvą, bet išgauti visai kitą nuotaiką. Į paveikslus įdedu ir savo skaudėjimą, ir savo džiaugsmą.

Ir aš, ir mano bendražygiai Irena Kostkevičiūtė, Marcelijus Martinaitis, Bronius Genzelis, Jurgis Tornau rūpinomės, kad Vilnius neprarastų savo veido. Atsimenu, šalia XVI a. sinagogos kasė duobę – planavo garažus. Rinkome parašus, nešėme protestą Centro komitetui. Mus iškvietė aiškintis su valdininkais, partijos sekretoriais. „Neleisime ant žydų kaulų statyti garažų!“ – laikėmės savo. Ir pasiekėme.

Kita pergalė – per Rasų kapinių vidurį norėjo tiesti magistralę, būtų sunaikinti lietuvių kareivių, kovojusių su lenkais, kapai.

Galima net sakyti, kad Sąjūdis prasidėjo nuo mūsų.

– Jūsų kūrybą dailėtyrininkai vadina ne tik naujos, modernios urbanistinės krypties pradininke, bet ir prilygino ją savarankiškam „filosofiniam žemynui“.

Jei ne taip įmantriai – kaip jūs pats apibūdintumėte tapytoją A.Stasiulevičių?

– Manyčiau, kad gal pratęsiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. Mano paveiksluose yra ir muzikos ženklų, ir harmonijos siekio.

Daug kas iš mano kartos dailininkų, kad ir Liudas Truikys, to siekė. Tad aš save taip pat tapatinčiau ne su moderniąja, bet su čiurlioniškąja tradicija.

– Jūsų paveiksluose Vilnius, žalias miestas, – be žalumos. Kodėl? Mačiau parodoje tik vienintelį paveikslą, kur radau žalios spalvos.

– Taip, gamta man ne itin. Žalia laikoma hedonistine spalva. Matyt, aš asketas, ypač buityje, o tai atsispindi ir tapyboje.

– Jūsų paveikslai man labai vyriški – tvirtai suręsti, trykštantys energija, intensyviais dažų potėpiais.

Net įžūlumo reikia matyti tokį Vilnių. Jūsų Vilnius – ne romantiškas pasakų miestas.

– Svarbūs ne fiziniai dalykai. Mene svarbu dvasios bicepsai, vidinė energija? Ir tai turbūt atsispindi paveiksluose.

Esu ne kartą dalyvavęs pleneruose užsienyje. Turi gal savaitę ir privalai nutapyti paveikslą. Jėzusmarija, kaip intensyviai reikėdavo dirbti. Plenerai mane išmokė greitos saviraiškos, sukaupti energiją. Tai yra garbės reikalas – juk po paveikslu bus tavo pavardė.

– Jūsų žmona Aušra pasakojo, kad iki šiol gyvenate labai disciplinuotai, pagal regulą.

Gal tą discipliną išsiugdėte dar vaikystėje, kai tekdavo pavaduoti vargonininką tėvą ir keltis 6 valandą ryto?

– Taip, tekdavo. Tėvas ir išmokė groti vargonais. Teko atsisakyti daug ko. Ne taip paprasta, bažnyčioje klaidų nedaroma.

– Bažnyčia jau ankstyvajame jūsų kūrybos etape užėmė svarbią vietą. Esate pasakojęs, kaip būdamas studentas stebėdavote Vilnių, saulės apšviestas bažnyčias nuo Trijų Kryžių kalno. Tas vaizdas gulė ir į jūsų paveikslus.

– Taip, atsiverdavo nuostabi Vilniaus panorama leidžiantis ar tekant saulei. Šis miestas – išskirtinis. Tos bažnyčių bokšto vertikalės. Tai jau ne bažnyčios, o šventyklos. Vilnius – dvasios, o ne prekybos miestas.

Ne tik man, visiems lietuviams, kurie po karo čia suvažiavo, Vilnius tapo atradimu. Kilo patriotizmo banga – važiuoti į Vilnių! Gyventi čia ir jį pažinti.

– Gal ta patriotizmo banga ir atplukdė į jūsų paveikslus Vilnių?

– Taip. Ir mano kūryba buvo palaikoma. Buvo gražu, kai žydai, išvykdami į Izraelį, prašydavo jiems atsiminimui nutapyti Vilnių – kad galėtų dalelę pasiimti su savimi.

– Esate prisipažinęs, kad atsistodamas prie tuščios drobės jaučiate baimę.

– Abejonių, ar tu esi meistras, kyla kaskart. Kaip dainininkas, kuris kasdien pabando savo balsą, ar dar jį turi.

Juk menininko kelias nėra tik į viršų. Yra kalnelių, pakalnių, yra dienų, kai pilna energijos ir kai jos nėra.

Ką daryti, kad atsirastų vidinė energija? Čia nemaža problema.

– Jums sukanka 90 metų. Jūs kasdien tapote ir dabar?

– Taip, kasdien. Tuoj išvažiuosime į savo sodybą Labanoro girioje. Ten jau 50 metų leidžiu vasaras. Žinau, ką darysiu visą vasarą, – tęsiu Kristaus kančios ciklą.

Dar man labai rūpi M.Valančius. Aš jį labai gerbiu. Tai pats šviesiausias žmogus, kuris išgelbėjo Lietuvą. Mano tapytas jo portretas kabo Oginskių rūmuose Plungėje. Taip kad laukia manęs ir M.Valančius.

– Esate prisipažinęs, kad nesuprantate Pablo Picasso meno, laikote jį ir bolševiku, ir avantiūristu. Bet mėgstate Marco Chagallo kūrybą, nes jis – meilės poetas.

Supratau, kad meilė yra jums svarbus kūrybos dėmuo?

– XX amžiuje šie du kūrėjai yra lyg ir šalia, bet tarp jų didžiulis kontrastas. Vienas turi ir Dievą, ir tėvynę, ir meilės spalvą. O kitas mėtosi lyg vėtrungė.

Jei klausiate apie meilę, atsakysiu taip: jei tu myli meną, turi jį ir gimdyti. Realizuoti tą meilę. Lengva kalbėti apie meną, mėtyti akmenis. Ir labai sunku jį gimdyti. Tam reikalingos milžiniškos pastangos.

Taip, meilė – svarbus dėmuo ir asmeniniame, ir kūrybiniame gyvenime. Mes su Aušra (56 metų A.Stasiulevičienė – tapytojo žmona, meno terapeutė, jo parodų organizatorė. – Red.) laimingi, kad dar galime planuoti savo kūrybos ateitį. Kad ta kūrybos upė neišsektų. O tai gana sudėtinga.

Nutapė per 1500 paveikslų Vilniaus tema

A.Stasiulevičius – dailininkas ir dailėtyrininkas. Gimė 1931 m. birželio 2 d. Ariogaloje (Raseinių r.). 1950–1956 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), 1960–1976 m. dėstė tapybą, piešimą M.K.Čiurlionio meno mokykloje. 1976–1979 m. dėstė tapybą, kompoziciją Lietuvos valstybiniame dailės institute, 2004–2006 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Sukūrė apie 1500 tapybos darbų Vilniaus tema. Surengė daugiau nei 60 asmeninių parodų muziejuose bei galerijose Lietuvoje ir pasaulyje, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse, daugiau nei 150 bendrų parodų Lietuvoje. Parašė ir publikavo apie 100 dailės kritikos straipsnių. 1993 m. subūrė „Individualistų“ kūrybinę grupę.

Apdovanotas IV Baltijos šalių tapybos trienalės premija (1978 m.), IV tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje laureato vardu (1982 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2002 m.), Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2010 m.).

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.