Paminklą Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams mala nesutarimų girnos

„Per visą sovietmetį nesukūriau nė vieno paminklo, kuris būtų atsidūręs Grūto parke, tad dabar regimai ideologizuoto paminklo juolab nestatysiu“, – sakė skulptorė Dalia Matulaitė, būsimo paminklo Reformacijos veikėjams autorė.

Taip turėtų atrodyti skulptorės D.Matulaitės ir architekto J.Balkevičiaus paminklas „Stelos“, skirtas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams.
Taip turėtų atrodyti skulptorės D.Matulaitės ir architekto J.Balkevičiaus paminklas „Stelos“, skirtas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams.
Skulptorė D.Matulaitė yra sukūrusi dešimtis paminklų.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Skulptorė D.Matulaitė yra sukūrusi dešimtis paminklų.<br>R.Jurgaičio nuotr.
 Tokios būsimojo paminklo kolonos buvo pateiktos konkursui. Jų turėjo būti dešimt.
 Tokios būsimojo paminklo kolonos buvo pateiktos konkursui. Jų turėjo būti dešimt.
Tokios būsimojo paminklo kolonos buvo pateiktos konkursui. Jų turėjo būti dešimt.
Tokios būsimojo paminklo kolonos buvo pateiktos konkursui. Jų turėjo būti dešimt.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jun 26, 2021, 2:36 AM, atnaujinta Jun 26, 2021, 10:10 AM

Daug ginčų sukėlęs, kritikos sulaukęs sostinės Reformatų sodas pagaliau baigtas tvarkyti ir turėtų būti atidarytas liepos mėnesį.

Tačiau vieno pagrindinių sodo akcentų – skulptorės prof. D.Matulaitės ir architekto prof. Jūro Balkevičiaus sukurto paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams – kol kas nebus galima pamatyti. Sode įrengta tik apskrita laiptuota paminklo papėdė ir juodo šlifuoto granito fontanėlis viduryje.

Kaip rašoma paminklo užsakovo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos tinklalapyje reformacija.lt, į netolimą ateitį nukeliamas stilobato (stilobatas – antikinėje architektūroje – senovės graikų šventyklos arba kolonados laiptuoto cokolio viršutinė pakopa arba jos paviršius) aikštelės grindinio iš balto ir juodo gludinto granito plokščių su geometriniu mozaikiniu piešiniu įrengimas ir 10-ies tamsaus šlifuoto granito, raižiniais individualizuotų pilonų/kolonų, dedikuotų konkrečioms istorinėms asmenybėms, pastatymas.

Ketvirtus metus kuriamam paminklui koją kiša ne tik finansų stygius, bet ir meniniai bei ideologiniai nesutarimai tarp užsakovo ir kūrėjų.

Pagarba dešimčiai asmenybių

2017-aisiais pasaulis minėjo Reformacijos jubiliejų – 500 metų nuo Reformacijos pradžios, kai 1517-aisiais Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų.

Lietuvoje šia proga išleista fundamentalių studijų, surengta įdomių renginių, parengta radijo ir televizijos laidų. O štai Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija – visuomeninė, nekonfesinė, nepolitinė organizacija, kurios nariai – mokslininkai ir kiti intelektualai – puoselėja Reformacijos paveldą bei idėjas Lietuvoje, nutarė reformatų nuopelnus Lietuvos kultūrai, švietimui, raštijai įamžinti paminklu.

Draugijos nariai atrinko 10 iškiliausių Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų, suteikusių postūmį laisvai minčiai ir – svarbiausia – padovanojusių senajai lietuvių kalbai raštiją. Tai – Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Andrius Volanas, Juodasis ir Rudasis Radvilos, Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas. Jie ir turėjo būti vienu ar kitu būdu įamžinti paminkle.

Reformacijos draugijos iniciatyva Lietuvos dailininkų sąjunga kartu su Kultūros ministerija surengė atvirą skulptūrinių ir architektūrinių idėjų konkursą minėtam paminklui sukurti. Jame dalyvavo nelabai daug kūrėjų – septyni – ir iš jų komisija, kurioje daugumą sudarė draugijos nariai, išrinko skulptorės D.Matulaitės ir architekto J.Balkevičiaus projektą „Stelos“.

Tuomet pradėti rinkti ir pinigai paminklui finansuoti, kurių reikėjo sukaupti bent 230 tūkst. eurų.

Aistros dėl portretų

Paminklo autoriai sumanė apskritą trijų pakopų pjedestalą, o aplink – dešimt keturių metrų aukščio kolonų, skirtų ryškiausioms Reformacijos asmenybėms su jų portretais, herbais, religiniais ženklais, veiklos aprašymu. Paminklui parinktas juodas granitas „Impala“ iš Zambijos.

Centre – juodo poliruoto akmens fontanas, iš kurio veržiasi vanduo ir čia pat dingsta žemėje. Ratu sustatytas kolonas tarsi dešimtkampė žvaigždė sujungia šviesaus ir tamsaus akmens mozaika, simbolizuojanti kolonose užfiksuotų iškiliųjų asmenybių disputą: kas yra dievybė, koks asmenybės santykis su religija, su visata, istorija ir pan.

Skulptorė D.Matulaitė konkursui pateikė dviejų asmenybių kolonas, po to projektą išplėtė iki galutinio sumanymo. Bet čia ir įsižiebė pirmoji žiežirba tarp paminklo užsakovų ir autorės. Mat yra išlikę tik dviejų asmenybių – Radvilos Rudojo ir Radvilos Juodojo – portretai. Kaip atrodė kiti žmonės, galime tik įsivaizduoti.

D.Matulaitė pateikė savas menines portretų interpretacijas, juolab kad yra gerai susipažinusi su Renesanso laikotarpio ikonografija, portretiniais medaliais, kitais šaltiniais. Viso to jai jau buvo prireikę kuriant Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės paminklą Druskininkuose.

Tačiau Reformacijos draugijos istorikų komisija, peržiūrėjusi pateiktus principinius interpretacijų eskizus, tokio sprendimo griežtai atsisakė, motyvuodama tai istoriškai patvirtintų portretų nebuvimu, dar pavadindma D.Matulaitės darbą „karikatūromis“.

Daugiau kaip pusės metų kūrėjų kruopštaus darbo nuėjo šuniui ant uodegos, jie grįžo prie atsarginės idėjos – iliustruoti asmenybes per jų sukurtų ar apie juos parašytų raštų faksimiles.

Tačiau ir antras paminklo projektas Reformacijos draugijos atstovams neįtiko – jos pirmininkas Donatas Balčiauskas pasigedo… Radvilų portretų. Mat kai Valdovų rūmuose buvo surengta Radvilų giminės istorijai skirta paroda ir Vilniuje lankėsi kunigaikščiai Radvilos, jie buvo informuoti apie paminklą protėviams, jiems įteikta reklaminė medžiaga, kurioje matyti Radvilų portretai. Kunigaikštis Motiejus Radvila pažadėjo giminėje svarstyti paramos paminklui klausimą.

„Vadinasi, mes kalbėjome netiesą. Negerai... Manyčiau, kad mūsų garbingi ir profesionalūs kūrėjai dar brandina galutinį paminklo variantą“, – tokius draugijos vadovo žodžius skulptorei D.Matulaitei elektroniniu paštu perdavė kitas draugijos narys Vytautas Gocentas.

Nei skulptorė, nei architektas su tokia mišraine nesutinka.

„Jei šalia faksimilių atsiranda ir du portretai, kyla keblumų – skirtingi dydžiai, skirtingo aukščio užrašai ir pan. Vis dėlto turi būti bendra kompozicija, bendras sumanymas, bendras modulis.

Mokslininkai gerai įsigilinę į savo tyrinėjamą objektą, gerai išmano herbus, to meto kunigaikščių ir religinius ženklus, faksimiles, bet meniniai sprendimai, panašu, taip ir lieka už išmanymo ribos. Taigi dar laukiame, kaip viskas susitvarkys“, – sakė D.Matulaitė.

Jai antrino architektas J.Balkevičius: „Portretinių interpretacijų teko atsisakyti, ir visiškai nesvarbu, ar jos iš istoriškai patvirtintų šaltinių, ar iš bendro laikmečio dvasios ir įvaizdžio suvokimo, – VISŲ, nes meninė-kompozicinė paminklo visuma negali būti draskoma gabalėliais. Žinia, bendras paminklo įvaizdis nukentėjo, jis tapo griežtesnis, skurdesnis, sausesnis... O gal tai ir atitinka Reformacijos dvasią?“

Vengia viešos diskusijos

Tačiau visa tai, pasak skulptorės, dar pusė bėdos. Ant kolonų bus užrašyti tekstai – kiekvieno herojaus idėjos, biografijos faktai, citatos iš kūrinių, jų faksimilės.

„Mokslininkų grupė buvo parengusi tekstus, juos suderinome. Bet po kurio laiko jie ėmė derinti tekstus su Reformatų bažnyčios šulais. Ir žiūrime, kad iš humanistinės krypties paminklo jis jau tampa klerikalinis. Pakvipo tokiais viduramžiais!

O juk bendrauju ne su Bažnyčia, o su mokslininkų ir kitų intelektualų benduomene, kuri užsakė paminklą, bet dabar pagrindinius idėjinius ir ideologinius sprendimus perdavė Bažnyčiai“, – nepasitenkinimą reiškė skulptorė.

Daugiausia nesutarimų sukėlė naujos, su menininkais, Lietuvos dailininkų sąjunga nesuderintos A.Kulviečio ir S.Rapolionio citatos, atgaivinančios prieš 500 metų vykusius religinius karus.

Vienas koneveikia epikūrininkus, nors kaip tik Epikūras vienas pirmųjų antikoje prisilietė prie gamtos mokslų, buvo materialistas, atomistas, jo teiginiais rėmėsi Lukrecijus, rašydamas veikalą „Apie daiktų prigimtį“, jo idėjos siejasi net su kvantų fizika. Maža to, kliūva ir Immanueliui Kantui, nepripažinusiam Švenčiausiosios Trejybės, nors filosofas ir palaidotas Karaliaučiaus katedros šventoriuje.

Kitas įrodinėja vienos religinės bendrijos pranašumą prieš kitas: „Kadangi daugelis mano, jog Dievas be skirtumo pripažįsta visas religijas, dėl to tikintiesiems reikia priminti, kad yra vienintelė po visa pasaulį išsisklaidžiusi Bendrija, kurią Dievas, išskyręs ir atmetęs visas kitas, pripažįsta, globoja ir amžinuoju gyvenimu apdovanoja.“

„Bažnyčios interjere tokie užrašai tebūnie, ten jų teritorija, bet čia yra ir miesto kultūrinė erdvė. Aš pati krikštyta katalikė. Ar tikrai ponas Dievas taip sumanė, kad namo gentis, katalikai, negalės pretenduoti į amžinąjį gyvenimą?

Matau užprogramuotą paminklo ideologiją, galinčią sukelti konfesinius konfliktus. Juk niekas sargų nestatys, kolonos galės būti nuverstos mąstančiųjų kitaip.

Būdama paminklo idėjos autorė, esu ir pati atsakinga, kad nenusižengčiau savo nuostatoms. Jei sovietmečiu nepadariau nieko, kas atsidurtų Grūto parke, juo labiau dabar, kai ideologija paženklinti paminklai net pačioje Reformatų sodo pašonėje iki šiol kilnojami, kito regimai ideologinio paminklo statymas turėtų būti bent jau viešai aptartas“, – savo poziciją išdėstė paminklo autorė.

Skulptorė ir Dailininkų sąjunga kreipėsi į Reformacijos draugiją, kad būtų sudaryta bendra su Dailininkų sąjunga ir finansuotojais – Vyriausybe, kuri parėmė paminklo projektą, bei savivaldybe, kuri dosniai finansavo pjedestalo ir fontano įrengimą, ir įvairiapusiškai aptartas būsimasis paminklas.

„Finansuotojai turi žinoti, kam skiria pinigus, jiems privalu žinoti, kad keičiamas jau suderintas projektas. Nesinori, kad tai, kas atsiras, pakviptų viduramžiais ir įžiebtų religinius ginčus“, – teigė D.Matulaitė.

Nors kreiptasi buvo pernai vasarą, atsakymo negauta. Manykime, kad priimti sprendimus sutrukdė karantinas. O kol kas paminklo yra tik pamatai ir keturios išpjautos kolonos, ant kurių dar nieko neiškalta.

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos atstovai situaciją atsisakė komentuoti, bet pranešė, kad birželio 29-ąją bus draugijos susirinkimas. Laukime tęsinio.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.