Anuomet, prieš 27 metus, buvo praėję tik treji metai nuo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos istorijos pradžios. Ir tik metai nuo tada, kai jauno menininko Gintaro Karoso (g. 1968 m.) įkurtas Europos parko muziejus ėmė veikti kaip viena pirmųjų Lietuvoje nevyriausybinė, ne pelno organizacija.
Tačiau 1994 metų vasarą čia organizuotas jau antrasis tarptautinis skulptūros simpoziumas, dar visiškai naujas įvykis tuometinės Lietuvos meno pasaulyje.
Iš Lietuvos ir viso pasaulio į Europos parką atvykę simpoziumo dalyviai bendravo, mokėsi vieni iš kitų, dirbo, įkūnydami savo idėjas ilgaamžėse plieno, akmens medžiagose.
Vienas iš dalyvių, Nyderlandų menininkas Adri A.C. de Fluiteris (Adri A.C.de Fluiter, g. 1940 m.) Europos parke tą vasarą kūrė ne šiaip skulptūrą – Monumentą. Ir ne kam nors konkrečiai, tačiau pačiam Žmogiškumui.
Adri A.C. de Fluiteris – vizualinio meno kūrėjas, parodų kuratorius, tarptautinių meno projektų organizatorius. Adri A.C. de Fluiterio organizuoti meno projektai traukė visuomenės dėmesį, buvo įvertinti ir Nyderlandų karalienės Beatričės.
1984 m. ji apsilankė Amsterdamo parke, kur menininkas dirbo su nacionaliniu projektu, o 1999 metais organizuoto tarptautinio projekto metu sukurtą 17 km. ilgio meninį maršrutą ji aplankė raita ant žirgo. 2002 m. karalienė sraigtasparniu atskrido į „Peat Polis“ projekto atidarymą, kuriame dalyvavo 10 menininkų iš įvairių šalių, o 2009 m. darkart sraigtasparniu atvyko aplankyti tarptautinės kasmetinės Adri A.C.Fluiter kuruotos parodos gamtoje; per mažus meistelius, kuriuose buvo eksponuojami meno kūriniai, ji tuomet keliavo autobusu.
Taip karalienė ne kartą lankėsi Drentės regione dėl Adri A.C. de Fluiterio meninės veiklos.
2015 m. menininkui buvo įteiktas Nyderlandų valstybinis apdovanojimas (Oranje-Nassau ordino riteris) už ilgametį indėlį meno srityje Nyderlanduose.
Daugiau nei trisdešimt metų Adri A.C. de Fluiteris paskyrė menui ir gamtai, aktyviai dirbo kaip vizualaus meno kūrėjas, įvairių meno projektų, meno kelių ir simpoziumų iniciatorius ir organizatorius.
Meno srityje įvykstantys dvasiniai mainai padeda vienyti viso pasaulio žmones
Ilgą gyvenimo laikotarpį menininkas dirbo siekdamas kultūrinių mainų tarp menininkų, kūrėjų ir projekto įgyvendinimo vietos gyventojų, pasikeitimo idėjomis, darbo metodais, kontekstu.
Adri A.C. de Fluiteris tiki – meno srityje įvykstantys dvasiniai mainai padeda kurti tarpusavio supratimą, vienyti viso pasaulio žmones. Tuo tarpu jauno menininko Gintaro Karoso idėja anuomet buvo sukurti kultūrinę, meno traukos vietą, kur būtų pristatomas viso pasaulio kūrėjų menas, kuri taptų kultūriniu centru.
Taip 1994 metais, Europos parko įkūrėjo, 26 m. studento Gintaro Karoso pakviestas, į simpoziumo dalyvių gretas įsijungė anuomet 54 m. amžiaus Nyderlandų menininkas.
Likęs menininko įrašas muziejaus knygoje (tekstas anglų kalba: The world is big/ The world is small/ There are many people/ There are almost no people/ What can we do/ We are able to make art/ Art as a talk together/ Art as flywheel of society; Pasaulis didelis/ Pasaulis mažas/ Žmonių daug/ Žmonių beveik nėra/ Ką galime padaryti/ Galime kurti meną/ Menas yra pokalbis/ Menas yra pasaulio variklis)
Iš tiesų meno kūrėjai, atvykstantys iš savos kultūrinės aplinkos, su savitomis idėjomis ir požiūriu į naujas vietas, visuomet ieško kontakto ir supratimo, atspindžio vietos gyventojų suvokime.
Vykstant kultūriniams, meno mainams išties įmanoma pasiekti pozityvų, empatija grįstą supratimą tarp skirtingų kultūrų žmonių, – meno išraiška galima kalbėti visiems. Ji nebūtinai paprasta, netgi priešingai, tačiau, kas yra nuostabu, jos prasmės atsiskleidžia daugeliui, visiems panorėjusiems. Juk meno kalba – tai kalba simboliais, universaliomis giluminėmis, archetipinėmis sąvokomis, veikiančiomis ir lemiančiomis kiekvieno ir visų žmonių gyvenimą.
„Meno liepsna išjudina pasaulį“
Būtent vienas iš tokių galingų simbolių svarbus Adri A.C. de Fluiteriui. Ugnies, liepsnos motyvas stiprus visoje menininko kūryboje (skulptūroje, tapyboje, piešiniuose, instaliacijoje ir juvelyrikoje), jis išreikštas ir Europos parke eksponuojamame menininko kūrinyje. Šioje skulptūroje liepsnos įvaizdis itin ryškus, stipri dinamiškų formų energetika.
Liepsna, simbolizuojanti stiprybę, energiją, meilę, veržlumą, Adri A.C. de Fluiteriui yra viena iš sąvokų, kurios itin svarbios žmogaus gyvenime, kurios išlaisvina kūrybiškumą ir turi atsirasti, nuolatos pasikartoti, kartu su naujais atsakymais į žmogaus egzistencijai kylančius iššūkius.
Ir anuomet, ir dabar menininkas vadovaujasi viltingu šūkiu – „Meno liepsna išjudina pasaulį“:
„Mano šūkis „Meno liepsna išjudina pasaulį“ vis dar yra tai, ką aš galvoju apie meno misiją. Jei nusikeltume laiku atgal, suprastume, kad daugelis dalykų, kuriuos žinome apie pasaulį, mus pasiekia per meną. Tai ir skulptūra, ir sienų tapyba, raižiniai, literatūra ir kita. Menas visuomet buvo čia, jis padeda (vis iš naujo) atrasti, kaip gali būti matomas pasaulis. Menas suteikia galimybę žengti pirmyn siekiant visų žmogaus gyvenimo aspektų supratimo. Taip pat ir netikėtų aspektų, kurie generuoja žmogaus kūrybiškumą, skatina keisti dalykus, vėl ir vėl. Taigi mano požiūris toks: „pasaulis be meno negali egzistuoti“.
„Menininkai turi galvoti apie žmoniją apskritai ir kurti monumentus jai pačiai, žmoniškumui, nes tai – lengvai pažeidžiama dvasios būsena“
Šiandien Adri A.C. de Fluiteris dalinasi, kad nors simpoziumas Europos parke įvyko išties seniai, jis prisimena šią viešnagę Lietuvoje lyg ji būtų buvusi vakar, kaip nuostabią patirtį, puikų svetingumą ir sukurtas geriausias sąlygas darbui. Tuo metu menininką stebino čia matyta infrastruktūra. Pats Europos parko daromas įspūdis buvęs pribloškiantis ir drąsa sukurti tokią meno vietą kėlė susižavėjimą. Vėliau, po 1994-ųjų, menininkas sulaukdavo žinučių iš parko lankytojų, mačiusių jo skulptūrą.
„Mažą monumentą žmogiškumui“ kūręs Adri A.C. de Fluiteris anuomet, 1994-aisiais, dalinosi tokiomis mintimis:
„Šiuo metu pasaulis, atrodo, eina į chaosą. Žmonės yra žudomi dėl nieko. Gatves ir stovyklas užplūdo pabėgėliai, benamiai žmonės badauja šalia milžiniškų pastatų, kurie, švytėdami tūkstančiais šviesų ir atspindėdami dangų, atrodo tarsi dirbtiniai deimantai.
Dabar menininkai turi reaguoti į esamą situaciją pasaulyje, kurti peržengdami įprastas estetines meno funkcijas. Užtenka monumentų žuvusiems didvyriams, didiesiems mąstytojams ir net seniesiems dievams. Menininkai turi galvoti apie žmoniją apskritai ir kurti monumentus jai pačiai, žmoniškumui, nes tai – lengvai pažeidžiama dvasios būsena.“
„Šiandieną monumentų žmoniškumui ir žmonijai poreikis auga“
Liepsnos motyvas menininko kūriniuose atsirado pamažu, kūrybinio proceso metu, inspiruotas objektų ir instaliacijų, kurtų vyniojant tekstilės atraižas (maišus) apie iš šakų, plieno sukurtus rėmus. Šios formos simbolizavo kiekvieno žmogaus dvasinius aspektus, iš jų kilo ryškus ugnies motyvas.
Apie „Mažą monumentą žmogiškumui“, savokūrybinių idėjų ištakas ir aktualumą dabartiniam pasauliui Adri A.C. de Fluiteris šiandien pasakoja:
„Pirminė mano skulptūros idėja turėjo sąsajų su visa mano kūryba, su gyvybės pažeidžiamumu. Mano darbuose palaipsniui iš formų, sukurtų naudojant tekstilės maišus, „augo“ liepsnos. Maišai buvovisiško pažeidžiamumo vaizdinys. Liepsnos išaugo iš šių formų lyg persmelkdamos jas.
Europos parke sukurtos skulptūros dalis – maža sulenkta nerūdijančio plieno puslankio formos detalė, pažeidžiama forma, suspausta grubaus granito, tačiau skulptūros viršuje teikdama viltį išauga meno liepsna. Šiandieną monumentų žmoniškumui ir žmonijai poreikis auga. Turint omenyje, ką matome per televiziją ir skaitydami spaudą, apie visus siaubingus dalykus, grėsmę ne tik žmoniškumui, bet ir visų rūšių gyvybei, turiu melstis, kad „monumentai žmoniškumui“ iškiltų visame pasaulyje, mums visiems duodami signalą.“
Iš tiesų plačiai atmerktomis akimis žvelgdami į šiandieninį pasaulį negalėtume nesutikti su Adri A.C. de Fluiteriu. Naujienų kanalus nuolatos užtvindo žinios apie visokių formų nelaimes, kančią ir grėsmes, sąlygotas žmogaus (veikimo arba neveikimo), skirtingais mastais patiriamas visame pasaulyje. Atrodo, kad šiuolaikinės prievartos mastui nusakyti netgi nebepakanka žodžių, kai aukomis tampama visiškai netikėtai. Žvelgiant giliau, čia visuomet kalbama apie patį žmoniškumą.
Kai „mãža“ tampa „didinga“
Menininkaskalba apie visišką pažeidžiamumą. Ir apie viltį. Iš tiesų pažeidžiamumą galima vertinti dvejopai: matyti kaip silpnumą, priešybę atsparumui, arba kaip tam tikros stiprybės poziciją. Kiekvieno žmogaus gyvybė neišvengiamai itin trapi, tačiau šį pažeidžiamumą mobilizavus atrandami būdai kalbėti apie svarbius dalykus, pasipriešinimo būdai. Nei pilnai aktyvus, nei visai pasyvus, mobilizuotas pažeidžiamumas pats tampa veikiamąja galia.
Čia galima galvoti apie neprievartinio pasipriešinimo neteisybei ir prievartiniams režimams atvejus, kai žmonių kūnai tampa gyvais barjerais (kaip kad Sausio 13-osios atveju). Taip pat apie taikių protestų praktikas, apie fotografinį žurnalizmą. Pažeidžiamumo motyvas mene išties svarbus. Svarbu neignoruoti, pripažinti, pažinti, suprasti, išjausti. Perteikti žinią. Ir tai tampa pasipriešinimo neteisybei, prievartos grėsmei forma.
Dabar Adri A.C.de Fluiteriui – 80 metų ir jis teigia, kad jo, kaip menininko darbas beveik baigtas. Europos parke eksponuojamu kūriniu menininkas Adri A.C. de Fluiteris kalba apie Žmoniškumą, su viltimi, kad jis nebus pamirštas ir atsvers šiandieninio pasaulio tamsiąją pusę, pasaulio, kuris tampa vis sudėtingesnis, globalesnis ir kartu – priešiškesnis. O mes kartu su menininku viliamės, kad meno liepsna išjudins pasaulį, kad kultūra išliks svarbia kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalimi ir vienu iš variklių, skatinančių puoselėti tikrąsias vertybes.
