Žemaitijos Versaliu vadinamus Oginskių rūmus nutvieskė olandiška šviesa Net sulaukus keturiasdešimties galima mesti pelningą darbą, pasukti į meno pasaulį ir išgarsėti

„Norėjau ne tik supažindinti lietuvius su šiuolaikiniu Nyderlandų menu, bet ir pristatyti pačią šalį – jos savitumą, meno tradicijas“, – sakė penkis olandų menininkus atvykti į Plungę sugundžiusi kuratorė Daiva Balvers.

Kuratorė D.Balvers (dešinėje) į Plungę atviliojo 5 olandų kūrėjus: W.van Veldhuizeną, R.Berendseną, D.van Zadelhoff, J.Paulusseną, F.van Drielą.<br>Organizatorių nuotr.
Kuratorė D.Balvers (dešinėje) į Plungę atviliojo 5 olandų kūrėjus: W.van Veldhuizeną, R.Berendseną, D.van Zadelhoff, J.Paulusseną, F.van Drielą.<br>Organizatorių nuotr.
Jeroenas Paulussenas. Auksinė rožė.<br>Organizatorių nuotr.
Jeroenas Paulussenas. Auksinė rožė.<br>Organizatorių nuotr.
Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas su kuratore prie Willemo van Veldhuizeno paveikslo.<br>Organizatorių nuotr.
Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas su kuratore prie Willemo van Veldhuizeno paveikslo.<br>Organizatorių nuotr.
Reinier Berendsen. Atomiumas.<br>Organizatorių nuotr.
Reinier Berendsen. Atomiumas.<br>Organizatorių nuotr.
Nyderlanduose gyvenanti kuratorė D.Balvers prie populiarios olandų fotomenininkės D. van Zadelhoff kūrinio Oginskių rūmuose.<br>Organizatorių nuotr.
Nyderlanduose gyvenanti kuratorė D.Balvers prie populiarios olandų fotomenininkės D. van Zadelhoff kūrinio Oginskių rūmuose.<br>Organizatorių nuotr.
Parodos „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“ atidarymas.<br>Organizatorių nuotr.
Parodos „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“ atidarymas.<br>Organizatorių nuotr.
Willemas van Veldhuizenas. Geltona suknelė.<br>Organizatorių nuotr.
Willemas van Veldhuizenas. Geltona suknelė.<br>Organizatorių nuotr.
Parodos „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“ atidarymas.<br>Organizatorių nuotr.
Parodos „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“ atidarymas.<br>Organizatorių nuotr.
Parodos „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“ atidarymas.<br>Organizatorių nuotr.
Parodos „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“ atidarymas.<br>Organizatorių nuotr.
Frankas van Drielas. Egzotika.<br>Organizatorių nuotr.
Frankas van Drielas. Egzotika.<br>Organizatorių nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Sep 5, 2021, 4:52 PM, atnaujinta Sep 5, 2021, 4:52 PM

Oginskių rūmuose Plungėje įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje atidaryta šiuolaikinių olandų menininkų paroda „Dutch light. Fenomenas – tradicija – įkvėpimas“.

Jos sumanytoja ir kuratorė – per du dešimtmečius Nyderlanduose gyvenanti lietuvė, meno agentė, vertėja D.Balvers.

Senoji olandų dailė garsėja pasaulyje tokių menininkų kaip Rembrandtas, Janas Vermeeris, Aelbertas Cuypas, Janas van Goyenas dėka. Rašydami apie šių menininkų kūrybą menotyrininkai pabrėžia, kad jų paveiksluose puikiai perteikta šviesa: kontrastai, šešėliai, atspindžiai.

Anot kuratorės, senieji olandų meistrai išmokė žiūrovus įžvelgti tapybiškumą įprastame gamtos kampelyje ar gimtajame mieste, pastebėti šviesos ir šešėlio žaismą, žavėtis šviesos sukuriama iliuzija.

Unikalios olandiškos šviesos mitas atsirado tik XIX a., kai iškilūs Europos tapytojai ir rašytojai ypač susidomėjo XVII amžiaus olandų tapyba.

– Kaip kilo mintis Žemaitijoje pristatyti Nyderlandų Karalystės šiuolaikinių dailininkų darbus? – paklausiau parodos kuratorės D.Balvers (52 m.).

– Kai pirmą kartą apsilankiau Oginskių rūmuose Plungėje, didžiulį įspūdį paliko ir muziejus, ir parkas, ir visas rūmų ansamblis. Organizuodama įvairius renginius ir parodas Nyderlanduose, Ispanijoje ar kitose šalyse aš įpratusi įvertinti konkrečios vietos galimybes.

Taigi, pirmojo savo vizito metu supratau, kad ši vieta puikiai tinka tarptautiniams renginiams. Čia negėda atvežti iš užsienio geriausius menininkus ir pasikviesti svečius, kolekcininkus.

Tiesa, iš pradžių norėjau surengti didelę skulptūrų parodą. Tačiau tokioje erdvėje, kuri yra šalia rūmų, aplink fontaną, reikėtų rodyti gana didelius kūrinius, kuriuos atvežti ypač brangu. Pamaniau, kad pradėti reikėtų nuo mažesnio projekto. Jei jis pavyktų, galima būtų ieškoti lėšų, rėmėjų didesnei parodai.

– Kuo jus sužavėjo parodos dalyvių kūriniai, kad nusprendėte būtent juos atvežti į Lietuvą?

– Aš užaugau Lietuvoje, bet pusę gyvenimo praleidau Nyderlanduose. Kuo ilgiau ten gyvenu, tuo dažniau kyla mintis, kad lietuviai ir olandai – labai panašūs. Tik olandams labiau pavyko – jie įsitvirtino ir politikos, ekonomikos, meno srityse.

Esu surengusi Baltijos šalių menininkų parodą Nyderlanduose, o dabar norėjosi šiuolaikinių olandų kūrybą pristatyti Lietuvoje. Juk daugelis žmonių žino olandų meno aukso amžiaus dailininkus – XVII a. tapytojus, yra girdėję ir apie olandiškos šviesos reiškinį. Todėl norėjosi parodyti, kaip ši tradicija tęsiama šiuolaikinių menininkų kūryboje.

Juk visi dailininkai verti dėmesio, jų kūriniai eksponuoti pasaulinio lygio galerijose ir muziejuose: MoMa Niujorke, Boijmanso van Beuningeno muziejuje Roterdame, Malagos šiuolaikinio meno centre.

Kiekvienas šios parodos menininkas turi savo mėgstamiausią tapytoją iš to aukso amžiaus, tad šiuolaikiniuose kūriniuose naudoja kai kuriuos praeities principus.

Pavyzdžiui, tapytojui Willemui van Veldhuizenui ypač artimas Pieteris Saenredamas, gyvenęs XVII a. ir daugiausia tapęs bažnyčių interjerus. Menininkas įžvelgia daug panašumų tarp muziejaus ir bažnyčios – tai šventyklos, kur žmonės ateina pagerbti meno ar Dievo, susikaupti, pasisemti išminties. Jo nutapytuose muziejų interjeruose šviesa, regis, atkeliavusi iš P.Saenredamo bažnyčių.

Ta sąsaja su tradicija mane labai žavi. Bendraudama su lietuvių menininkais nesu girdėjusi, kad jie pasakotų apie Lietuvos dailininkus, kurie jiems padarė didžiausią įtaką.

– Parodos darbus vienija ne tik ypatingas dėmesys šviesai, bet ir savitas realizmas? Iš pirmo žvilgsnio ne taip paprasta suprasti, ar tai fotografija, ar tapybos darbas.

– Taip, kai paveikslai atkeliavo į Plungę, net muziejininkai iš pradžių suabejojo, ar tos W.van Veldhuizeno muziejų erdvės – tikrai tapyba, o ne fotografija. Tiesa, tarp 5 parodos menininkų yra ir 2 fotografai. Pavyzdžiui, Danielle van Zadelhoff – ypač vertinama meno pasaulyje.

Rengdama parodą aš norėjau ne tik supažindinti lietuvių publiką su šiuolaikiniu Nyderlandų Karalystės menu, bet ir pristatyti pačią šalį – jos savitumą, jos tradicijas. Juk jau XVII a. ten net 60 procentų vyrų ir 40 procentų moterų buvo raštingi. Ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Klestėjo prekyba, o kartu – mokslai ir menai. Žmonės turėjo pinigų ir norėjo pasipuošti savo namus, todėl suklestėjo ir meno rinka. Šalia portretų išpopuliarėjo natiurmortai, peizažai.

Būtent tokių žanrų kūrinius galima pamatyti ir Oginskių rūmuose. Tiesa, šiuolaikiniai menininkai juos traktuoja savitai.

Tapytojas Jeroenas Paulussenas žvelgia ne į obuolį ar vyno ąsotį, o į šiuolaikinius skanėstus – ryškiaspalvius sausainius ar milžiniškus čiulpinukus. Tiesa, savo kūrybinio kelio pradžioje jis tapė tradicines gėlių kompozicijas. Mat vienas jo mėgstamiausių XVII tapytojų Abrahamas Mignonas taip pat mėgo tapyti gėles, o jo paveikslai stebino neįprastai ryškiomis spalvomis.

Man ypač patinka J.Paulusseno nutapyti „gėlių portretai“, kuriuose į žiedą žvelgiame iš viršaus. Taip kruopščiai ištapytas kiekvienas lapelis, kad žiūrėdamas tiesiog jauti aksominį žiedlapių švelnumą.  Jis pats yra sakęs, kad jam svarbu perduoti tą susižavėjimo emociją, kurią pajunta, pamatęs rytinės saulės apšviestą rožės žiedą, kai spinduliai švelniai glosto žiedlapius ir atskleidžia subtiliausius spalvų niuansus. Žodžiais to nenusakysi.

– Net keli parodos menininkai savo kūrybinę karjerą pradėjo vėlokai, būdami 30 ar net 40 metų. Gal žinote, kas juos įkvėpė keisti gyvenimo būdą?

– Taip tiesiog nutinka. Pavyzdžiui, J.Paulussenas dirbo finansų srityje, o dabar jo kruopštumas pasireiškia atidumu smulkiausioms detalėms, nes net nedidelį paveikslą jis tapo du, tris mėnesius.

Tiesa, jam pasukti į meno pasaulį buvo lengviau, nes jo tėvas ir sesuo – dailininkai. Iš pradžių jį finansiškai parėmė žmona, bet jo „gėlių portretus“ greitai pastebėjo ir įvertino galerininkai ir kolekcininkai.

Dabar jie dažniausiai nuperkami net nespėję pasiekti galerijos. Įdomus ir pats kūrybos būdas – dailininkas tapo aliejiniais dažais ant aliuminio plokštės, naudodamas ir specialų laką, kuris suteikia paveikslams specifinį blizgesį, primenantį fotografiją.

Fotomenininkui Frankui van Drielui buvo 35 metai, kai jis pradėjo profesionalaus fotografo karjerą. Jis yra aistringas medžiotojas ir labai mėgsta gaminti įvairiausius patiekalus. Užaugo restauratoriaus šeimoje, tarp antikvarinių kūrinių. Iš XVII a. tapytojų jam artimas Willemas Heda, kuris garsėjo ypatingu sugebėjimu perteikti šviesos atspindžius alavo, aukso, perlamutro paviršiuje.

Istorijų pasakojimas yra F.van Drielo kūrybos esmė. Jį domina XVII a. tapybos tradicija. Jei yra galimybė, stengiasi fotografuoti to meto dvasią išlaikiusiuose pastatuose, tad dažnai turi iš anksto gauti leidimą.

Kaip ir senieji meistrai, menininkas dirba tik dienos šviesoje, nenaudoja filtrų ir neretušuoja nuotraukų. Surasta audinio skiautė, sendaikčių turguje pirkta vyno taurė ar iš parduotuvės parsinešta produktų pakuotė gali jį įkvėpti naujiems darbams.

– Sakėte, kad fotografės D.van Zadelhoff gyvenimo istorija jums primena lietuvių rašytojos Žemaitės likimą?

– Tikrai taip. Danielle – tokia pat veikli ir ryžtinga moteris kaip ir mūsų klasikė. Ji gimė Amsterdame, o dabar gyvena ir kuria Antverpene. Buvo ištekėjusi, augino dvi dukras, o sulaukusi maždaug 40 metų pradėjo jaustis nelaiminga santuokoje. Viskas buvo pernelyg ramu.

Ji buvo finansiškai nepriklausoma, pirkdavo, tvarkydavo ir parduodavo įvairų nekilnojamąjį turtą, todėl išsiskyrusi apsigyveno sutvarkytame XVI a. name.

Antrasis jos vyras buvo tikras donžuanas. Ji būdama keturiasdešimties susilaukė sūnaus ir susirgo vėžiu. Paklausiusi psichologo patarimo pasiėmė vaiką ir tiesiog pabėgo nuo vyro, palikusi jam visą namą.

Antverpene išsinuomojo butą ir po to streso pramiegojo ištisas tris savaites. Atsigavusi pradėjo mokytis groti pianinu ir įstojo į fotografijos akademiją. Dieną – studijos, vakarais – laikas su vaiku.

Pati pirmoji fotografijos kūrybinė užduotis tapo naujos karjeros pradžia. Kai ji paskelbė savo darbus feisbuke, per porą dienų tas nuotraukas kaip mėgstamas pažymėjo 5 tūkst. žmonių. Atsirado Amsterdamo galerijų, muziejų pasiūlymų. Jos trečiasis vyras – odontologas. Kai įsikalbėjome apie parodą Lietuvoje, buvo akivaizdu, kad yra laiminga ir įsimylėjusi.

Svarbi menininkės gyvenimo dalis – religija. Ji mokėsi protestantų mokykloje, o jos senelė buvo katalikė. Todėl ir darbuose – nemažai religinių motyvų. Kai kurios fotografijos – reakcija į pedofilijos skandalus. Tačiau – ne vien iš tamsiosios pusės. Kaip sako pati menininkė, ji linkusi kelti klausimus, o atsakymus randa žiūrovai. Šiuo metu ji su kolege ruošiasi parodai MoMA muziejuje Niujorke, kuri buvo atidėta dėl pandemijos.

– Į parodos atidarymą nepaisydami įvairiausių ribojimų atvyko visi autoriai. Kaip pavyko olandus sudominti Lietuva?

– Tapytojas Reinieris Berensenas savo paveikslus vadina kelionių įspūdžiais. Jis jau pernai vasarą norėjo atvykti į Lietuva, pamatyti kokia šviesa yra pas mus, nutapyti paveikslą su Lietuvos vaizdais ir lietuviška šviesa. Deja, pandemija sutrukdė.

Kai pakviečiau jį dalyvauti šioje parodoje, R.Berensenas iš karto pasakė, kad jau turi paveikslą kurį norėtų parodyti būtent Lietuvoje. Tai „Atomium“. Mat Lietuvoje yra geografinis Europos centras, o jo nutapyta Atomiumo struktūra stovi Briuselyje, Europos politiniame centre. Jam pasirodė įdomu sujungti šiuos du centrus.

Kaip ir daugelio šiuolaikinių menininkų, jo kūriniai prasideda nuo fotografijos. Jis išsirenka vietą ir nuo pat ryto su fotoaparatu laukia, kad bus idealiausias apšvietimas. Tapydamas jis pasinaudoja tomis fotografijomis, bet atsisako daugybės detalių – žmonių, mašinų ir kitų jam nereikalingų dalykų. Lieka sterilus, tuščias peizažas ir rudas lagaminėlis, tarsi ženklas, kad ten buvo pats menininkas.

Tikrai smagu, kad menininkai nusprendė atvažiuoti į Lietuvą ir dalyvavo atidaryme. Visus gerai pažįstu ir panašu, kad mano pasakojimai apie gimtinę įkvėpė norą viską pamatyti savo akimis. Jie praleido čia savaitgalį ir, kiek žinau, – jiems patiko. O Willemas, kuris atvažiavo su savo drauge, dar nusprendė likti ilgiau ir pakeliauti po Lietuvos pajūrį.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.