Šviesaus atminimo Romualdo Rakausko sukurtus portretus lydėjo ir skandalai

Trečiadienį miręs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas (jam buvo 80 metų) garsėjo ne tik romantiškų aktų nuotraukomis, bet ir savitais iškiliausių lietuvių kūrėjų portretais.

A.A.Jonynas ir J.Erlickas. <br>R.Rakausko nuotr.
A.A.Jonynas ir J.Erlickas. <br>R.Rakausko nuotr.
Rakauskas Romualdas, fotomenininkas<br>M.Patašiaus nuotr.
Rakauskas Romualdas, fotomenininkas<br>M.Patašiaus nuotr.
Romualdas Rakauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Romualdas Rakauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Erlickas šią fotografiją pavadino atitinkamai: „Tėvynės idealų sargyboje.“<br>R.Rakausko nuotr. 
J.Erlickas šią fotografiją pavadino atitinkamai: „Tėvynės idealų sargyboje.“<br>R.Rakausko nuotr. 
Buvo kilęs skandalas, kad S.Gedos (kairėje) tėvas – be batų raištelių.<br>R.Rakausko nuotr. 
Buvo kilęs skandalas, kad S.Gedos (kairėje) tėvas – be batų raištelių.<br>R.Rakausko nuotr. 
A.A.Jonynas moka žaisti krepšinį. <br>R.Rakausko nuotr. 
A.A.Jonynas moka žaisti krepšinį. <br>R.Rakausko nuotr. 
Fotografas Romualdas Rakauskas sodyboje Niuronyse (Anykščių raj.)<br>V.Balkūno nuotr.
Fotografas Romualdas Rakauskas sodyboje Niuronyse (Anykščių raj.)<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Sep 16, 2021, 7:24 AM, atnaujinta Sep 16, 2021, 5:40 PM

Šiais laikais fotografai dažnai įsiveržia į žinomų žmonių gyvenimą labai netikėtai ir ne visada maloniai – todėl jų saugomasi ir vengiama. O kaip buvo prieš kelis dešimtmečius? Ar tuometės garsenybės mielai fotografuodavosi?

2011 metais 70-mečio proga R.Rakauskas davė interviu „Lietuvos rytui” ir papasakojo, kaip jam pavyko žymius menininkus užfiksuoti ir melžiančius karvę, ir šienaujančius, ir kopinėjančius bites.

– Po aktorės Rūtos Staliliūnaitės mirties spaudoje pasirodė jūsų fotografija, kurioje ji melžia karvę. Kaip jums pavyko žymiąją aktorę įkalbėti fotografuotis tokioje neįprastoje situacijoje?

– Kodėl neįprastoje? Tai, kad ji paprašė palaidoti ją ne Kauno menininkų panteone Petrašiūnuose, o gimtajame Pašušvio kaimelyje, tik patvirtina, kad ji ten jautėsi geriausiai.

Kai prieš daugelį metų susitaręs dėl fotografavimo atvažiavau į Pašušvį, Rūta nesiruošė kaip nors specialiai pozuoti. Ji net nepersirengė. Kaip buvo su darbiniu chalatuku, taip ir liko. Jai tiesiog reikėjo tą karvę pamelžti – ji ėjo, o aš sekiau iš paskos su fotoaparatu.

– Kodėl dėl šios ir kai kurių kitų kūrėjų nuotraukų yra kilę skandalų?

– Kai aš išspausdinau nuotrauką su Rūta prie karvės, ji ką tik buvo suvaidinusi Barborą Radvilaitę. Kaune išties kilo skandalas – kaip gali karalienė karvę melžti! Apkaltino mane nepagarba aktorei.

Panašus skandalas kilo ir tuomet, kai, regis, žurnale „Nemunas” paskelbiau poeto Sigito Gedos ir jo tėvo fotografiją. Mat kažkam nepatiko, kad S.Gedos tėvo batai buvo be raištelių.

O juk tai įprasta kaime – lengviau įsispirti, patogiau. Pavyzdžiui, tapytojui Jonui Daniliauskui ta nuotrauka taip patiko, kad pagal ją nutapė paveikslą. Pasklido kalbos, kad R.Rakauskas net S.Gedos tėvo nesugebėjo su normaliais batais nufotografuoti.

Nereikia užmiršti, kokiais laikais gyvenome. Sovietmečiu fotografai net važiuodami traktorininko fotografuoti dažniausiai veždavosi kaklaraištį. 

– Tačiau menininkai irgi nori atrodyti kuo gražiau. Poetai turbūt jus nukankindavo skaitydami savo eiles?

– Vienintelis Algimantas Baltakis man yra skaitęs poeziją. 

Kai mes važiavome į jo gimtąjį Strazdiškį, ką tik buvo pasirodžiusios jo „Strazdiškio baladės”. Bridome per pelkes, nes ten nebuvo kaip privažiuoti.

Žiūrime – eglė. Jis tuoj apie tą eglę paskaito. Toks ir liko nuotraukoje – su kepure, auliniais batais, skaitantis „Strazdiškio balades”. Juk ten kiekvienas eilėraštis apie tėviškę. Šiaip jau niekas net iš atminties nieko nepadeklamuodavo.

Tiesa, vienos poeto Kazio Bradūno nuotraukos į albumą neleido dėti jo žmona. Mat poetas turėjo būti gražus, su šypsena.

Aš pliaukštelėjau, kai jis netoli kažkokios fermos surado savo gimtosios sodybos pamatus. Staiga atsisuko tokiu persimainiusiu veidu ir tyliu balsu sako: „Stoviu, kur mano troba stovėjo.”

Fotografijoje – toks skaudus žvilgsnis, bet galingas. Lyg tas tėviškės ilgesys visoje išeivių poezijoje. Kai atsidarė sienos, esu ne vieną jų fotografavęs.

Atsimenu, poeto Bernardo Brazdžionio atvykimas į gimtinę buvo kaip atlaidai. Įdomu, kad man jis labiau priminė estrados dainininką nei poetą.

Kas kita – Henrikas Nagys. Kai buvo atvykęs iš Amerikos, fotografavau jį prie Kauno tunelio. Jo tėvas buvo geležinkelio techninis darbuotojas, taigi šeima gyveno netoli geležinkelio ir poetui visam laikui įstrigo tas traukinių dundėjimo ritmas.

– Kaip jums pavykdavo prisikalbinti žmones? Juk menininkai dažniausiai būna vienišiai, nelinkę įsileisti svetimų į savo gyvenimą?

– Pasak taiklaus kolegos Algio Aleksandravičiaus posakio, fotografo profesijos pagrindas – gerai pakabintas liežuvis. 

Gali ir nesąmones kalbėti, bet svarbiausia surasti raktą, priėjimą prie žmogaus.

Be to, aš dar studenčiokas būdamas „Literatūroje ir mene” sukinėjausi, ten su daugeliu meno žmonių ir susipažinau. 

Atsimenu, kaip šviesaus atminimo Juozas Aputis atnešė savo pirmąją novelę „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu”. Rodė ranka prirašytus lapus ir juokėsi, kad net du parkeriai pasibaigė rašant. Iš tiesų novelė buvo parašyta net trijų skirtingų spalvų rašalu.

J.Aputis su grafiku Algiu Švažu buvo Zervynų kunigaikščiai. Nors abu žemaičiai, bet turėjo ten sodybas nusipirkę. J.Aputis pats viską įsirengė, net grindis pats susidėjo – meistrų meistras. O kaip jauku pas jį. Nors jo žmona nemėgo gyventi Zervynose, jai mieste buvo geriau.

– Daugumoje jūsų nuotraukų žmonės tarsi nejaučia fotoaparato buvimo šalia. Kaip pavykdavo išvengti specialaus pozavimo?

– Nemanau, kad būtina jo vengti. Dažnai net pats paprovokuodavau. Su rašytoju Jurgiu Kunčinu vaikštinėjome jo gimtajame Alytuje panemuniais, kur jo romano veiksmas vyksta.

Aš jam pasakiau, kad fotografuodamiesi rašytojai dažniausiai ką nors veikia – šienauja ar bites kopinėja: „O tu tik sėdi, rūkai.” Jis man: „Aš moku skraidyti!” Ir pašoko į viršų. Su skrybėle, rankas iškėlęs. Puikus kadras, niekuomet nebūčiau to sugalvojęs.

Šiaip jau stengiausi fotografuoti menininkams įprastus kasdienius darbus. Taigi dauguma nevaidindavo, o iš tiesų dirbdavo. Prisimenu, Vytautas Bubnys bulves kasė.

– Ar buvo tokių menininkų, kurie nepasiduodavo jokioms provokacijoms?

– Žinoma. Kai kurių ir aš nedrįsdavau provokuoti. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus. Jis su manimi į savo gimtinę nuvažiavęs nešienavo ir jokių darbų nedirbo. Tik ant tvoros pasirėmė.

Kadangi daugelį fotografavau su giminėmis, tai pasiūliau ir J.Marcinkevičiui susėsti kartu su tėvu. Tačiau jis pasakė, kad tėvas jau nebefotografuotinas.

Tas pat buvo ir dėl poetės Juditos Vaičiūnaitės. Šiaip jau dauguma iškiliausių menininkų būna labai paprasti. Lengvai bendrauja. Aš su jais jausdavausi kaip su gerais draugais.

Tačiau su J.Vaičiūnaite – ne. Ji – karalienė, pakylėta. Ir nors specialiai nepozuodavo, bet visas charakteris, visa gelmė atsispindėdavo veide. O su rašytoja Vytaute Žilinskaite visą laiką jaučiausi kaip su mokytoja. Toks jausmas, kad ji man tuoj parašys pastabą.

– Kaip kilo mintis fotografuoti menininkus jų tėviškėse? Ir kodėl albume „Įkvėpimo žemė” – tik rašytojai? Juk daug bendravote ir su aktoriais, dailininkais?

– „Įkvėpimo žemė” prasidėjo nuo poeto Ginto Dabrišiaus. Vieną vasarą jis pasiūlė atvažiuoti pas jį kokiai savaitei. 

Nufotografavau jį medų kopinėjantį ir šieną vežantį.

Tuomet ir toptelėjo mintis, kad dauguma mūsų menininkų – iš kaimo. Sumaniau padaryti ciklą iš jų gimtinės.

Tą rudenį susitariau su šviesaus atminimo poetu Sigitu Geda ir nuvažiavau į jo kaimą prie Veisiejų.

Atvykau, užėjau į trobą, o nuo sofutės pakilo S.Gedos tėvas. Nedidukas, bet iškart karingai šoko prie manęs: „Ko tu nori?” 

Vėliau supratau, kad ir Sigitas tą ūmumą iš tėvo paveldėjo. Jei kas – tuoj ir duoda į nosį.

Kartą vakare mes išplaukėme į Snaigyno ežerą su tinklu – pagaudyti žuvų vakarienei. Aš irkluoju, o jis tinklą leidžia. Smarkus vėjas, sunkus tinklas, neišlaikiau ir mus nunešė truputį giliau. Tad Sigitas mane taip smarkiai užsipuolė, kad maniau, jog gausiu į akį. O juk aš pirmą kartą taip žvejojau. 

Iš tiesų buvau sumanęs įvairių sričių menininkų albumą. Tačiau leidėjai pasiūlė apsiriboti rašytojais. Taip ir liko. Daugelį nesunku buvo įkalbinti – jiems norėjosi kaip nors įprasminti savo gimtinę.

– Nejaugi visi mielai įsileisdavo fotografą į savo vaikystės namus? O kaip dėl miestiečių, kurie niekada nekasė bulvių ir nevežė šieno?

– Antanas A.Jonynas ir Danielius Mušinskas žaidė krepšinį. (Juokiasi.)

Būdavo, kad paskambinu, o man ir sako – ką tu, mano gimtinėje viskas nugriauta, su žeme sulyginta, numelioruota. Beveik trečdalio – tuščia gimtinė.

Bet aš vis tiek įkalbinėdavau nuvažiuoti. Juk būna medis koks nors likęs. Tarkime, poetą Joną Juškaitį esu nufotografavęs prie gražaus jo vaikystės upelio.

O poetas Marcelijus Martinaitis nė už ką nesutiko sugrįžti. Jo mama jau gyveno Vilniuje. O jis į sodininkų bendriją prie Vilniaus buvo atsivežęs ir savo gimtąją trobą. Atvežė rąstus ir pats viską pastatė. Aš jį kaip tik tuo momentu fotografavau, kai jis langus darė.

Juozas Erlickas su manimi žemaitiškai pakalbėjo, bet suniurnėjo, kad į Žemaitiją nevažiuos, nors Viekšniuose gyveno ir jo mama, ir brolis.

Jis iš Jaunimo teatro pasiskolino rūbus, ginklą ir sukūrė savo lyrinį herojų. Yra ir parašas: „Juozas Erlickas – Tėvynės idealų sargyboje”.

Fotomenininkas pelnė per 70 apdovanojimų

R.Rakauskas gimė 1941 metų rugpjūčio 19 d. Akmenėje. Baigė Pikelių vidurinę mokyklą, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas”, žurnaluose „Mūsų gamta”, „Nemunas”. 

Svarbiausi fotografijų ciklai: „Švelnumas” (1967–1973), „Švėkšnos vyrai” (1973), „Žydėjimas” (1974–1984), „Šventinė nuotaika” (1984), „Įkvėpimo žemė” (1983–1993), „Pavasario mergaitės” (1989–1994), „Mūsų veidai” (1999–2001), „Laimingieji” (1999–2001), „Užuovėja” (2001–2007). 

Už kūrybą menininkas įvairiuose Lietuvos ir užsienio konkursuose yra pelnęs 5 didžiuosius prizus, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir per 70 kitų apdovanojimų. 2009 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.