Tarpušvenčiu Kauno centre, prie kino teatro „Romuva“, bus pastatyta nauja skulptūra, skirta prieš 90 metų sukurtam pirmajam lietuviškam ilgametražiam filmui „Onytė ir Jonelis“. Jos autorius – marijampolietis skulptorius Kęstutis Balčiūnas.
Bronzinė skulptūra „Pirmas filmas“ bus ne kino juostos iliustracija, o fantazija. Ji vaizduos du smalsiai į senovinę kino kamerą žiūrinčius vienas ant kito pasilipusius vaikus.
Ši skulptūra finansuojama nuo 2017 metų Kauno savivaldybės sumanyto ir tęsiamo projekto „Kauno akcentai“ lėšomis. Projekto dalyviai gali siūlyti įvairius meno kūrinius įkurdinti mieste.
Iki šiol apie tai, kur ir kokie kūriniai mieste atsiras, spręsdavo įvairių sričių ekspertų komisija. Visai neseniai miesto taryba nubalsavo, kad nuo šiol tik politikai ir administracijos atstovai, vadovaujami miesto mero Visvaldo Matijošaičio, juos laimins.
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro jaunesnysis mokslo darbuotojas, daktaras, menotyrininkas Kastytis Rudokas kritiškai atsiliepė ir apie pastarąjį valdininkų sprendimą, ir apie kūrinių, kurie dažnai neturi jokios išliekamosios ir meninės vertės, statymą Kaune.
– Kaip vertinate mieste vis atsirandančius meno kūrinius, kurių pastatymą finansuoja savivaldybė?– „Laikinoji sostinė“ paklausė K.Rudoko.
– Kai Kaune buvo sumanyta programa „Kauno akcentai“, man iš karto ir iki dabar neaišku, kas nusprendžia, kokius kūrinius ir kokiose vietose statyti, nes tokios informacijos tiesiog nebūdavo.
Manau, kad projektas galėjo būti tarsi eksperimentas ir trukti metus. Tačiau jis tęsiamas. Kūrinių mieste daug, bet ar jie geri?
Skulptūros ar kiti kūriniai, kurie atsiranda mieste, dažniausiai man atrodo menkaverčiai, neturi kultūrinio krūvio ir išliekamosios vertės, neturi daugiasluoksniškumo ir sąsajų su vietomis, kur atsiranda. Neretai juos galima pavadinti net meno šiukšlėmis, tai tampa vizualine tarša.
Tuščia erdvė ne visada yra blogai ir nereikėtų ieškoti, kur dar įkišti vieną ar kitą skulptūrą. Jų jau dabar yra tiesiog per daug, o kai ko nors per daug, tai praranda savo vertę. Juk kasdien valgydami tortą jo nebesiejame su švente, išskirtinumu.
Prisimenu, kai atvykau studijuoti į Kauną, tuo metu Laisvės alėja buvo pavadinta skulptūrų alėja, joje buvo pastatyta daug įvairių skulptūrų. Jau tada man atrodė, kad tai nesąmonė. Laikas parodė, kad jos ilgainiui tapo nereikalingos, neprigijo tose vietose. Dabar tai kartojasi.
– Kokius iki šiol mieste atsiradusius akcentus išskirtumėte? Kurie vis dėlto vertingi, o kurie ypač rėžia akį ir yra netinkami?
– Labai geras pavyzdys yra menininko Naglio Ryčio Baltušniko sumanyta ir Vytauto prospekto, K.Donelaičio bei Parodos gatvių sankirtoje įkurta „Fluxus“ judėjimo tėvo Jurgio Mačiūno vardu pavadinta aikštė.
Priešais Parodos gatvės 1-ajame name vaikystėje gyveno pats J.Mačiūnas, netoli yra Paveikslų galerija, kurioje yra J.Mačiūno kūrinių. Aikštė gatvės sankirtų viduryje pėstiesiems neprieinama, čia lekia tik automobiliai, bet tai ir atitinka „Fluxus“ judėjimo filosofiją.
Labai baisi yra kompozicija K.Petrausko gatvėje, prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos, ir kitoje gatvės pusėje. Tai Verslo alėja ir Verslo skveras. Ten pastatytos skulptūros „Plaktukas“ ir „Pinigų kalnas“. Net jei tai verslininkų dovana miestui, nesuprantama, kas ir kaip tokioje istorinėje ir gamtiškai išskirtinėje vietoje prie Ąžuolyno leido statyti tokias skulptūras.
– Ar įmanoma apsisaugoti nuo kūrinių, kuriuos miestui kas nors nori padovanoti, nors jų vertė ir kelia abejonių?
– Jungtinėse Valstijose, Niujorke, sumanyta, kaip apsisaugoti nuo nors ir labai turtingų bei įtakingų asmenų miestui dovanojamų, bet nevertingų meno kūrinių.
Tokiu atveju meno kūrinių mecenatai įsipareigoja, kad 100 metų prižiūrės ir kūrinį, ir jo aplinką. Tokie įsipareigojimai ir būsimos nemažos išlaidos gali atbaidyti.
– Į ką, jei ne į kūrinius, pinigus būtų prasmingiau investuoti?
– Kaune yra vertingų ir įspūdingų vietų. Pavyzdžiui, kad ir netoli „Romuvos“ kino teatro K.Donelaičio gatvėje esantis pereinamas kiemas, kuriame stovi bene penki tarpukariu pastatyti garsių to meto architektų suprojektuoti daugiabučiai.
Jų architektūra įspūdinga. Mano nuomone, geriau investuoti į tai, kad tokie kiemai būtų sutvarkyti, namų gyventojus reikėtų skatinti ir remti, kad jie prižiūrėtų pastatus ir jų fasadus, ir skleisti informaciją apie tokias vietas. Tuščia erdvė nėra tuščia, jei žinai jos istoriją.
Nauja skulptūra, kuri atsiras prie kino teatro, mano nuomone, bus tik vizualinė tarša, pasitaikysianti pakeliui į minėtą kiemą.
Nereikėtų galvoti ir tik apie miesto centrą. Pavyzdžiui, vienų mokymų metu Elektrėnų turizmo informacijos centro atstovas manęs klausė, kaip jam patraukliai pasakoti apie miestą, jei jis įkurtas sovietmečiu, tik 1960 metais.
Bet ir sovietinėje architektūroje, buvusių pramonės įmonių pastatuose bei to meto žmonių istorijose yra daug sluoksnių, kuriuos galima panaudoti. Tą patį galima pasakyti ir apie Kauno gyvenamuosius rajonus, kurie pastatyti sovietmečiu, ir visai nebūtina erdvių puošti kūriniais, kurie su ta istorija neturi nieko bendro.
– Kaip vertinate tai, kad įvairių sričių ekspertų patarimų, kurie meno kūriniai gali atsirasti mieste, atsisakyta?
– Toks sprendimas nelabai geras. Tarp valdininkų yra išsilavinusių žmonių, taip pat jie žino, kokia miesto plėtra vyks ateityje, išmano ūkinius dalykus, dėl ko vienoje ar kitoje vietoje meno kūriniai dėl techninių priežasčių negali atsirasti.
Taip pat apie meno kūrinių atsiradimą mieste negali spręsti tik meno srities atstovai. Būtinas tarpdisciplininis bendradarbiavimas.
