Garsusis dailininkas metė šeimą bei ausį nusipjovusį V. van Goghą ir susižavėjo egzotiškų kraštų merginom

Leidykla „Briedis“ pristato jau trečiąją knygą iš serijos apie garsius menininkus – Susie Hodge „Gogenas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.

Paulio Gauguino autoportretas (privatus rinkinys) ir jo nutapytos mauduolės Taityje (Metropolitan meno muziejus Niujorke).<br>Scanpix/akg-images
Paulio Gauguino autoportretas (privatus rinkinys) ir jo nutapytos mauduolės Taityje (Metropolitan meno muziejus Niujorke).<br>Scanpix/akg-images
Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Ant džiuto atraižėlės Vincentas van Goghas nutapė dirbantį Paulį Gauguiną su raudona bretoniška berete. „Gauguino portretas“, 1888 m.<br>Leidėjų nuotr.
Ant džiuto atraižėlės Vincentas van Goghas nutapė dirbantį Paulį Gauguiną su raudona bretoniška berete. „Gauguino portretas“, 1888 m.<br>Leidėjų nuotr.
Takiomis linijomis ir gyvomis  spalvomis, kurios buvo naudojamos visuose vėlesniuose darbuose, Paulis Gauguinas nutapė Arlio skalbėjas, lauke tapydamas su Vincentu van Goghu.<br>Leidėjų nuotr.
Takiomis linijomis ir gyvomis spalvomis, kurios buvo naudojamos visuose vėlesniuose darbuose, Paulis Gauguinas nutapė Arlio skalbėjas, lauke tapydamas su Vincentu van Goghu.<br>Leidėjų nuotr.
Vincentas van Goghas nutapė „Geltoną namą“ Arlyje prieš atvykstant Pauliui Gauguinui . Šiame paveiksle vaizduojamas namas, kuriame 1888 m. juodu nuomojosi keturis kambarius.<br>Leidėjų nuotr.
Vincentas van Goghas nutapė „Geltoną namą“ Arlyje prieš atvykstant Pauliui Gauguinui . Šiame paveiksle vaizduojamas namas, kuriame 1888 m. juodu nuomojosi keturis kambarius.<br>Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Knygos ištrauka

Feb 5, 2022, 9:43 PM

Šį kartą skaitytojai kviečiami susipažinti su vienu revoliucingiausių XIX a. dailininkų. Paulio Gauguino (Polio Gogeno) darbai buvo prieštaringai vertinami ir jam gyvam esant, ir po mirties. Vieniems jie kėlė susižavėjimą, kitiems – pasibjaurėjimą, o jo netradicinis gyvenimo būdas provokavo tokias pat ekstremalias reakcijas.

Daugiau nei šimtą knygų parašiusi meno istorikė, menininkė ir žurnalistė S. Hodge yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, o „The Independent“ net du kartus paskelbė ją geriausia meno rašytoja.

Gausiai iliustruotoje knygoje ši autorė išsamiai pasakoja apie prancūzų tapytoją postimpresionistą, kuris išsižadėjo visko, kas dirbtina ir konvencionalu, metė žmoną su penkiais vaikais ir leidosi į egzotiškus kraštus ieškoti įkvėpimo.

Pirmoje knygos dalyje daugiau dėmesio skiriama dailininko asmenybei ir darbui. Vaizdingai aprašomas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės Peru, sėkmingos brokerio karjeros Paryžiuje iki sunkios menininko dalios, skurdo, ligų ir mirties Markizo salose.

Nagrinėjama, kas padarė lemiamą įtaką jo stiliui ir kaip jis pats paveikė tokius didžius dailininkus kaip Pablo Picasso. Kurį laiką P. Gauguinas tapė kartu su bičiuliu Vincentu van Goghu, bet jų nesutarimas dėl stiliaus perėjo į ginčą, po kurio V. van Goghas nusipjovė ausies lezgelį.

„Menas – arba plagijavimas, arba revoliucija“, – kartą pasakė P. Gauguinas. Jo užsispyrimas nepaisyti pramonės bei technologijų pažangos ir rodyti supaprastintą pasaulio vaizdą buvo unikalus ir priešingas bet kokiam kitam tų laikų menui.

P. Gauguinas didžiavosi būdamas savamokslis, o daugeliui amžininkų buvo sunku įvertinti nuolatinį jo siekį išreikšti didžiąsias paslaptis ir gyvą spalvų paletę. Nebuvo linkęs kopijuoti gamtą ar tiesiogiai vaizduoti tikrovę. Jis piešdavo iš atminties arba leisdavosi užvaldomas savo pašėlusios vaizduotės.

Šio menininko iliuzijos ir paslapties pojūtis prieštaravo konvencijoms ir kėlė pasipiktinimą, bet kai jo darbai buvo pripažinti, jis tapo legenda.

Ryškių spalvų netrūko ne tik Gogeno kūriniuose, bet ir gyvenime. Jo anaiptol negalėtume pavadinti šeimos žmogumi, nes visą laiką žavėjosi ir mezgė santykius su jaunutėmis merginomis, kurios šiais laikais būtų laikomos dar visai mergaitėmis.

Šio menininko biografijoje gausu moterų, nesantuokinių vaikų, nutrūkusių draugysčių, skaudžių išgyvenimų, alkoholio, skurdo ir kančios.

Pasivadinęs laukiniu, jis stebino aplinkinius keista apranga ir barbarišku elgesiu, net atsisakė mokėti mokesčius ir buvo už tai teisiamas. Paskutiniais metais P. Gauguinas jautėsi beviltiškai vienišas. Matė, kad draugai jį apleido ir kad niekas iš tikrųjų nesupranta jo kūrybos.

Vienas iš amžininkų dar anksčiau jam rašė: „Negaliu suprasti ir pamėgti tavo meno <...>, regis, tu nuolatos pasistiprini kitų neapykanta: tavo asmenybė džiaugiasi antipatija, kurią ji sukelia.“

P. Gauguinas taip ir nesulaukė pripažinimo ir neužgyveno turto. Pirmuosius trejus metus po mirties jis iš esmės buvo pamirštas, tačiau vėliau dėl drąsaus eksperimentinio spalvų ir simbolių naudojimo, perspektyvos elementų nepaisymo ir apgalvoto stiliaus supaprastinimo P. Gauguinas buvo pripažintas svarbiausiu prancūzų postimpresionistu ir simbolistu.

Antroje knygos dalyje pateikiama Bretanėje, Pietų Amerikoje, Karibuose ir Prancūzijos Polinezijoje nutapytų 300 paveikslų galerija. Kiekvieną šių nuostabių paveikslų lydi P. Gauguino gyvenimo, metodų ir darbų visumos konteksto paaiškinimas.

Šią knygą svarbu perskaityti visiems, norintiems daugiau sužinoti apie išskirtinį dailininką ir rasti geriausius jo darbus vienoje kolekcijoje. Serijoje apie garsius menininkus taip pat rasite: „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ ir „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.

Knygą iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė. Siūlome paskaityti jos ištrauką.

* * *

GYVENIMAS SU VAN GOGU

1888 m. spalio 23 d. 5 val. ryto Gogenas, iš Pont Aveno keliavęs dvi dienas, atvyko į Arlį Pietų Prancūzijoje. Per visą Prancūziją jis vyko pas Vinsentą van Gogą, kuris prieš metus buvo čia atsikraustęs iš Paryžiaus. Dailininkai susidraugavo susirašinėdami vasarą.

Kadangi Teo nupirko keletą Gogeno darbų, šis galėjo apmokėti Gloanek pensiono sąskaitą ir įsigyti bilietą iš Bretanės į Arlį. Šiaip ar taip, jis neskubėjo palikti Pont Aveno, kur buvo laikomas aplink jį susibūrusių tapytojų lyderiu bei vedliu ir mėgavosi liaupsėmis. Vis dėlto pastaruosius penkis mėnesius Vinsentas daugelyje laiškų kvietė Gogeną atvykti pas jį į Arlį, kur galėtų kartu tapyti ir dalytis mintimis apie meną ir gyvenimą. Vinsentas Gogenu labai žavėjosi. Pagaliau paskatintas Teo, kuris pažadėjo nupirkti daugiau darbų, jei Gogenas nuvažiuosiąs pas jo brolį, egoistiškas, savanaudiškas, bet ir kilnus Gogenas sutiko kraustytis pas sentimentalų, impulsyvų ir greitą susijaudinti Vinsentą.

GYVENIMAS GELTONAJAME NAME

Nuo tų metų gegužės 1 d. Vinsentas nuomojosi Geltonąjį namą Lamartino gatvėje 2, bet nors studija ėmė naudotis iš karto, pats persikraustė tik rugsėjo viduryje. Tada, ruošdamasis sutikti svečią, nupirko keletą baldų ir nutapė kelis paveikslus su saulėgrąžomis. Du didelius, ryškius, geltonus paveikslus pakabino Gogeno kambaryje. Tuo metu jie buvo pribloškiantys – van Gogo geltona buvo lygiai tokia pat drąsi kaip Gogeno Regėjimo po pamokslo raudona, taigi, nors daugelis amžininkų su tuo nebūtų sutikę, Gogenas šiais paveikslais žavėjosi. Abu vyrai netrukus įprato prie rutinos. Kasdien tapydavo arba išėję į lauką, arba studijoje. Vakarais Gogenas gamindavo valgį ir jie drauge diskutuodavo apie meną. Remiami Teo, galėjo apmokėti sąskaitas, o Vinsentas tikėjosi, kad pavyks įsteigti menininkų koloniją.

Bet, kaip atskleidžia istoriniai įrašai, taip artimai gyvenant tarp dviejų asmenybių prasidėjo trintis. Gogenas galėjo būti egocentriškas ir valdingas, o Vinsentas buvo linkęs į nuotaikų svyravimą. Jie abu – 41-ų Gogenas ir 35-erių Vinsentas – turėjo rūpesčių dėl sveikatos. Gogeną vis dar vargino Martinikoje persirgtų ligų liekamieji reiškiniai, Vinsentą – virškinimo sutrikimai. Vis dėlto, nors ir erzino vienas kitą dėl daugybės dalykų, jie taip pat dalijosi idėjomis ir kartu praleistas laikas abiem buvo labai produktyvus. Per devynias savaites kiekvienas nutapė maždaug po 20 paveikslų.

ABIPUSIS ĮKVĖPIMAS

Banke dirbęs Gogenas didžiavosi galįs daug geriau nei Vinsentas prižiūrėti namų ūkį ir nuo pat pradžių tvarkė finansus. Iš savo kelionių jis turėjo atsivežęs džiuto – ritinį šiurkštaus maišinio audinio, kuriuo prekiavo dirbdamas audinių pardavėju Kopenhagoje. Neįtikėtinai pigus džiutas buvo ypač tvirtas ir abu dailininkai naudojo jį vietoj drobės. Vinsentas toliau žavėjosi Gogenu, jausdamas galįs daug išmokti iš šio prancūzo. Lapkritį jis rašė Teo: „Man nepaprastai naudinga turėti tokį inteligentišką kompanioną kaip Gogenas ir stebėti jį dirbantį.“ Paveikslus Arlyje jie tapė vienas kitą įkvėpdami, dažnai pradėdami nuo to paties motyvo, o kadangi nei vienas, nei kitas neturėjo formalaus meninio išsilavinimo, dalijosi patarimais ir idėjomis. Nors tik atvykęs Gogenas nutapė keletą Arlio peizažų, čionykštis kraštovaizdis jam pasirodė skurdus. Taigi jis atsigręžė į vietines moteris. Arlietės visoje Prancūzijoje garsėjo padorumu, grožiu, gyvybingumu, todėl Gogenas nutapė keletą paveikslų vaizduodamas jas kaip Graikijos gražuoles. Jis taip pat patarė Vinsentui, kaip traktuoti šią temą. Savo ruožtu Vinsentas irgi turėjo patarimų Gogenui. Laiške Bernarui Gogenas rašė: „Jam labai patinka mano paveikslai, bet kol tapau, jam vis atrodo, kad ką nors darau ne taip.“

„MES TURIME SAVŲ SKIRTUMŲ“

Kiek pagyvenęs pas Vinsentą, Gogenas rašė Bernarui: „Esu Arlyje, daug kas man čia nepatinka: peizažai, žmonės – tokie nušiurę, tokie skurdūs. Mudu su Vinsentu ne dėl visko sutariame, o ypač nesutariame dėl tapybos.“

Toliau laiške Bernarui Gogenas rašė: „Jis žavisi Domjė, Dobinji, Ziemu ir Teodoru Ruso, kurio negaliu pakęsti. Kita vertus, jam nepatinka Engras, Rafaelis ir Dega, kuriais aš žaviuosi.“ Savo ruožtu Vinsentas rašė broliui: „Mes su Gogenu daug kalbamės apie Delakrua, Rembrantą ir kt. Mūsų diskusijos labai karštos.“

Gogenas mėgino Vinsentui nurodyti, kaip naudoti spalvas, įtikinėdamas, kad reikia tapyti dideliais vienspalviais plotais. Vinsentas savo ruožtu stengėsi įtikinti Gogeną tapyti daugiau portretų, bet Gogenas to nemėgo. Jį žavėjo elegantiškas piešimas, o Vinsentas mėgo spalvas ir ekspresyvius potėpius. Vinsentas mėgo tapyti tiesiogiai stebėdamas, o Gogenui labiau patiko dirbti pasitelkus vaizduotę. Gogenas tepė spalvas lygiai, plonu sluoksniu, o Vinsentas – trumpais, ekspresyviais teptuko brūkštelėjimais. Vinsentas žiūrėjo, kad perteiktų gamtos vaizdų ir vietinių žmonių kilnumą, o Gogenas kūrė emocingas idėjas ir scenarijus. Gogenas Arlio moteris vaizdavo kaip senovės Graikijos gražuoles, o Vinsentas tapė jas tikroviškas, šiuolaikiškas, dažnai prislėgtas. Bėgant dienoms ir savaitėms, jų suvokimo ir lūkesčių kontrastas darėsi vis žymesnis, įtampa Geltonajame name didėjo. Gogenas tapo ne toks draugiškas, Vinsentas dėl to – įnoringesnis. Prieš atvykdamas Gogenas sakė apsistosiąs šešiems mėnesiams. Praėjus lapkričiui, jis vis labiau įsitikino, kad tikrai nepasiliks taip ilgai. Nuo įtampos galėjo bet kada pratrūkti.

KANDŪS KOMENTARAI

Gogenas toliau manė, kad Metė nevertina jo aukų. Taigi gruodžio viduryje nusiuntė jai 200 frankų ir laiške šiurkščiai parašė: „Norėčiau paprašyti tavęs patvirtinti, ar gavai, kad žinočiau, jog pinigai nepradingo. Ir jei tavęs tai per daug neapsunkintų, taip pat galėtum pasinaudoti proga ir parašyti ką nors apie vaikus. Jau ilgą laiką nieko apie juos negirdėjau.“ Toliau pridūrė: „Dirbu iki nukritimo, bet mano pastangos kada nors atsipirks.“ Ir pasirašė: „Tavo vyras“. Gogenas retai paremdavo šeimą. Ir tai atsitikdavo tik tada, kai Teo atsiųsdavo jam pinigų.

PASKUTINĖ EILĖ

Praėjus dviem mėnesiams po Gogeno atvykimo į Arlį, reikalai Geltonajame name dramatiškai pablogėjo. Vinsento sveikata pašlijo, o jo baimė, kad Gogenas išvyks, tapo apsėdimu. Gruodžio 22 d. Gogenas rašė Šufenekeriui: „Mano padėtis čia skausminga: esu daug skolingas van Gogui [Teo] bei Vinsentui ir, nepaisant tam tikro nesutarimo, negaliu pykti ant geraširdžio žmogaus, kuris serga, kenčia ir nori mane matyti <...>. Kol kas dar lieku čia, bet esu nusiteikęs bet kada išvykti.“ Kitą dieną Vinsentas rašė Teo: „Manau, kad Gogenas kiek nusivylęs geruoju Arlio miestu, geltonu nameliu, kuriame mes dirbame, ir ypač manimi. Išties ir jam, ir ypač man vis dar kyla sunkumų, kuriuos reikia įveikti.“

BEPROTYBĖS PRADŽIA

Baimė, kad Gogenas paliks jį vieną, privedė Vinsentą prie ypatingo savininkiškumo. Gogenas pasakojo, kad dažnai atsibusdavo pajutęs Vinsentą tikrinant, ar jis dar tebėra.

Gruodžio 23 d. po vieno iš daugelio ginčų Gogenas pasakė išvykstantis. Istorikai turi dvi įvykių versijas. Kai kurie mano, kad Vinsentas, apimtas vieno pirmųjų beprotybės priepuolių, nusipjovė kairės ausies lezgelį, pažeisdamas kraujagyslę, ir kruviną mėsgalį nusiuntė vietinei prostitutei Reičelei. Kiti mano, kad Gogenas, nežinia, tyčia ar ne, nukirto Vinsentui ausį dvikovoje kardais. Bet kuriuo atveju Gogenas skubiai iškvietė Teo ir grįžo į Paryžių.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.