Marina Abramovič jaučiasi visiškai laisva, nes atskleidė net intymiausias savo paslaptis Pakartos legendinį Niujorko performansą, kad padėtų Ukrainai

„Jei karo Ukrainoje kontekste ištarčiau, kad negalėčiau nužudyti kito žmogaus, kas žino, galbūt tai būtų netiesa?“ – kalbėjo Lietuvoje apsilankiusi pasaulinio garso menininkė Marina Abramovič.

Marina Abramovič Kauno paveikslų galerijoje pristatė savo parodą „Būties atmintis“.<br>M.Patašiaus nuotr.
Marina Abramovič Kauno paveikslų galerijoje pristatė savo parodą „Būties atmintis“.<br>M.Patašiaus nuotr.
Marina Abramovič paskaitą Kauno „Žalgirio“ arenoje vainikavo meninė Ukrainos palaikymo akcija.<br>M.Plepio nuotr.
Marina Abramovič paskaitą Kauno „Žalgirio“ arenoje vainikavo meninė Ukrainos palaikymo akcija.<br>M.Plepio nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Marina Abramović per savo viešą paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Marina Abramović per savo viešą paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
„Menininko manifestas“ parodoje „Būties atmintis“, kurioje rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
„Menininko manifestas“ parodoje „Būties atmintis“, kurioje rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Būties atmintis“ rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
„Menininko manifestas“ parodoje „Būties atmintis“, kurioje rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
„Menininko manifestas“ parodoje „Būties atmintis“, kurioje rodomi garsiausi Marinos Abramovič kūriniai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Marina Abramovič paskaitą Kauno „Žalgirio“ arenoje vainikavo meninė Ukrainos palaikymo akcija.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Marina Abramovič paskaitą Kauno „Žalgirio“ arenoje vainikavo meninė Ukrainos palaikymo akcija.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>M.Plepio nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>M.Plepio nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>M.Plepio nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>M.Plepio nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>M.Plepio nuotr.
Marinos Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.<br>M.Plepio nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

Apr 3, 2022, 10:01 AM, atnaujinta Apr 6, 2022, 11:51 AM

„Žalgirio“ arenoje įvyko vienas įspūdingiausių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ renginių – Serbijoje gimusios menininkės M.Abramovič vieša paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Jos pasiklausyti susirinko šeši tūkstančiai žmonių.

Pirmasis garsiausios pasaulyje performansų kūrėjos atvykimas į Lietuvą tapo įvykiu ne tik šios meno srovės gerbėjams, bet ir daugybei meno mėgėjų ir smalsuolių iš visos Lietuvos bei užsienio šalių. Dėl tokio didžiulio susidomėjimo organizatoriams net teko padidinti iš anksto numatytų vietų skaičių „Žalgirio“ arenoje. „Tai didžiausia auditorija, prieš kurią man yra tekę kalbėti“, – pradėdama paskaitą prisipažino menininkė.

Šis susitikimas su publika buvo surengtas 75 metų M.Abramovič parodos „Būties atmintis“ atidarymo proga. Garsios menininkės kūrybos kelią apžvelgianti ekspozicija Kauno paveikslų galerijoje veiks iki liepos 31 d. Parodos ir paskaitos rengėja – galerija „Meno parkas“.

Prieš parodos atidarymą M.Abramovič susitiko su žurnalistais. Susitikimas virto valandos trukmės performansu, kurio metu ji atvirai kalbėjo įvairiais klausimais.

– Kas paskatino tokiu neramiu metu atvykti į Lietuvą?

– Pirmasis lietuvis, kurį esu sutikusi, buvo Jonas Mekas. Mes tapome draugais, ir tai vienas nuostabiausių jūsų menininkų, kuris visai neseniai mus paliko. Lietuva turi iš tiesų puikių kūrėjų, puikių muzikų ir puikių žmonių.

Paroda Kaune surengta labai sudėtingu laiku. Ypatingu. Kad ir ką daryčiau, apima keistas jausmas, kai atsibundu kiekvieną rytą čia, o netoliese yra siena su Baltarusija, o Baltarusija turi sieną su Ukraina. Ten vyksta karas. Tuo pat metu, kai čia atidaroma mano paroda.

Paroda man svarbi, tačiau dar svarbesnė paskaita stadione. Ši paskaita man – tai performatyvus veiksmas, kuriam specialiai ruošiausi, norėdama publikai pristatyti savo idėjas, savo pasaulio viziją ir savo žinią pasauliui apie tai, kur mes einame šiais siaubingais laikais.

– Gal galite daugiau papasakoti apie jūsų draugystę su J.Meku?

– Mes buvome susitikę daug kartų, nes jis gyveno Niujorke. Mano pirmasis atsiminimas apie J.Meką siekia 1978 metus, kai pirmąkart su savo draugu nuvykau į Niujorką. Mes užsukome į Antologijos filmų archyvą Vusterio gatvėje.

Atsimenu, kad atėjau su šunimi. Tada turėjau problemų dėl savo albanų aviganio, kuris atsisakė lakti Niujorko vandenį, tad teko jį girdyti brangiu mineraliniu vandeniu. Apsidžiaugiau sužinojusi, kad galima į kino seansą atsivesti šunį. Man parūpo, kas yra tas žmogus, kuris tai leidžia. Taip sutikau J.Meką.

Po savaitės jis rodė kitą filmą, kurio autorius buvo vienas mano herojų – Sergejus Paradžanovas. Tai buvo garsioji „Granato spalva“. Pasijutau taip, tarsi būčiau suradusi savo šeimą. Eidavau ten kasdien ir pasikviesdavau visus, kuriuos pažinojau.

Tokia buvo mūsų draugystės su J.Meku pradžia. Vėliau kartu keliaudavome. Mes mėgome vienas kitą, aš supratau jo dvasią. Žinote, kai pamatai žmogų, kuris yra tikras menininkas, tai iš karto atpažįsti tikro menininko DNR. Ir jis buvo vienas iš tokių.

– Ar daug prarastų žiūrovas, kuris jūsų parodoje tiesiog praeitų pro kūrinius ilgam prie jų nesustodamas?

– Parodos pagrindas – performansai ir videodarbai. Svarbu, kad žiūrovai jiems skirtų šiek tiek daugiau laiko, nes labai svarbus ir meditatyvus įsitraukimas į parodą.

Jei užtruksite ilgiau – gausite daugiau, jei trumpiau – gausite mažiau. Tai priklauso tik nuo jūsų, o ne nuo manęs. Mano pareiga – atiduoti jums visą save, kiekvieną mano būties molekulę, ir aš tai darau, toks mano darbas.

Daugeliui žmonių performansas tikrai nėra ta teritorija, kurioje jie jaučiasi patogiai. Performansas – unikali meno forma. Ilgai jo nebuvo tarp svarbiausių meno srovių, bet galiausiai jis tapo viena pagrindinių. Jame žiūrovas turi dalyvauti kaip liudininkas. O jeigu kam nors nepavyko būti tuo laiku toje vietoje, tai vaizdo įrašas padeda užfiksuoti akimirką, kad galima būtų tai pamatyti vėliau.

Aš esu sukūrusi ir savitą performansų perskaitymo metodą. Norėjau padėti jauniems menininkams suprasti mano kūrinius, nes svarbu, kad tie darbai neišnyktų, liktų gyvi.

Marinos Abramovič performanso meno institutas turi daug veiklos sričių, ir viena jų – ilgos trukmės meno kūriniai.

Man toks menas ypač įdomus. Mat ilgai trunkantys meno kūriniai turi galią keisti, transformuoti. Jei kūrinys trunka vieną ar dvi valandas – tai viena, bet jei performansas trunka šešias ir daugiau valandų, jei kartoji tai mėnesį, du ar tris mėnesius – visai kas kita.

Tu pasikeiti. Ir kai tu keitiesi, publika keičiasi kartu su tavimi. Jei gali pakeisti save, gali pakeisti tūkstančius. Tai ir yra performanso esmė – kaip sukurti energetiškai paveikų pranešimą publikai, kad žiūrovai kartu su tavimi galėtų leistis į nematerialią kelionę.

– Esate sakiusi, jog norėtumėte, kad idėjos būtų nemirtingos. Kokios jūsų idėjos turėtų išlikti ateityje?

– Menininkas turėtų būti egocentriškas narcizas, kad galėtų atsakyti į tokį klausimą. Juk ne man spręsti, ar mano idėjos bus nemirtingos – tai priklausys nuo žiūrovų ir laiko.

Žinoma, tikiuosi, kad mano idėjos gyvuos ir po mano mirties. Galiu įvardinti tas, kurioms atidaviau penkias dešimtis savo gyvenimo metų. Pirma – pasiekti, kad performansas taptų viena svarbiausių meno srovių. Antra – sukurti galimybę visiems perprasti performansų prasmę.

Be to, man svarbu įteisinti ilgos trukmės meno kūrinius, kad performansai galėtų vykti itin ilgai ir sukurtų transformacijai būtiną energiją. Dar rūpi perduoti žinią, kaip performanse gali atsiskleisti žmogaus dvasingumas.

– Koks menininko vaidmuo yra tokiu metu, kai šalia vyksta karas? Ką jis gali padaryti?

– Menininko vaidmuo visuomenėje labai svarbus. Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais menininkai mėgo bohemos gyvenimą, per daug gerdavo, sėdėdavo studijose kurdami meną ir svajodavo atrasti kažkokius stebuklingus dalykus.

Tokie dalykai – jau praeitis. Dabar menininkas turi sakyti tiesą ir būti atsakingas už savo darbus, už tais darbais siunčiamą žinią. Menininkas turi labai aiškiai išreikšti savo poziciją tokiomis aplinkybėmis kaip šios.

Aš buvau tarp pirmųjų menininkų, kurie pirmosiomis karo Ukrainoje valandomis viešai pasmerkė tiek karą, tiek Vladimirą Putiną. Gal net pati pirma.

O tai, kas nutiko Babin Jare, – tiesiog siaubinga. Juk mes slavai. Aš kilusi iš buvusios Jugoslavijos. Iš šeimos, kurioje abu tėvai buvo karo didvyriai. Ir puikiai žinau, kas buvo nacistinė Vokietija.

1943 metais Babin Jare (1,5 km ilgio slėnyje šalia Kijevo, šiaurinėje miesto pusėje. – Red.) vos per tris dienas nužudyta apie 33 tūkstančius žmonių – žydų, gėjų, čigonų. Jie palaidoti masiniuose kapuose. Tai padarė vokiečiai, o tada atėjo rusai ir viską užliejo betonu, įrengė parką.

Jokio atminimo ženklo, paminklo. O Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris yra žydas, sumanė memorialą ir pakvietė menininkus ką nors sukurti.

Aš ten sukūriau didžiausią darbą savo gyvenime. Tai ne performansas, o interaktyvus kūrinys. Tai 40 metrų ilgio siena iš anglių, kurios kasamos Ukrainoje ir yra vienas svarbiausių energijos šaltinių. Sienoje išdėliojau 140 kalnų kvarco kristalų iš Brazilijos – tose vietose, kur turėtų būti žmogaus galva, širdis ir pilvas. Taigi 140 žmonių gali žvelgti į sieną, liesti kristalus savo kūnu ir pajusti jų gydomąją galią.

Ta siena gali pasidengti lašais, ašaromis, kaip aš sakau, – siena verkia. Jos atidaryme dalyvavo V. Zelenskis, Izraelio ir Vokietijos prezidentai. O antrą karo dieną vos už šimto metrų nuo tos vietos buvo subombarduotas bokštas.

Bet siena dar stovi. Ir jei ji išliko, ji dabar turi dvejopą paskirtį. Ši siena – tarsi simbolinė apsauga nuo nacistinės Vokietijos, o dabar ir nuo Rusijos. Tai pavyzdys, kaip menininkas sukuria savo žinią, kaip sukuria savo indėlį į bendrą reikalą, reaguoja į situaciją. Tikiuosi, kad ši siena išliks per visą šį siaubingą laiką.

Todėl ir esu įsitikinusi, kad menininkas turi aiškiai pasakyti, kurioje pusėje jis yra.

– Jūsų knygos „Eiti kiaurai sienas“ ir „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič“ – itin atviros. Ar dėl to nesigailite?

– Tikrai nesigailiu. Neturiu paslapčių. Parašiau savo biografiją būdama septyniasdešimties ir joje atskleidžiau visas savo gyvenimo paslaptis. Pusė mano draugų su manimi nesikalba, nes jiems to buvo per daug. O aš dedikavau šią knygą draugams ir priešams.

Aš dirbu su savo kūnu ir su savo protu, todėl man svarbu išsakyti visiškai viską. Nes jei savo kūriniuose aš pereinu visą šį pragarą, jei galiu parodyti tai publikai, tai galiu būti ir gyvu pavyzdžiu: jei aš galiu tai padaryti, tai ir kiti gali taip pasielgti savo gyvenime.

Todėl taip svarbu neturėti paslapčių, dalintis viskuo su kitais, nes žmogiškosios būtybės yra panašios, mes visi susiduriame su tomis pačiomis problemomis – praradimais, ligomis, meile ir sudaužytomis širdimis.

Kam tos paslaptys? Paslaptys yra našta. Aš visiškai laisva, nes neturiu paslapčių.

– Kaip manote, kas lemia tokį didžiulį jūsų populiarumą – jūsų asmenybė ar jūsų darbai?

– Tai nėra labai svarbu. Kai aš pradėjau kurti performansus, tai mano publika buvo penki draugai, jei dešimt žmonių – jau buvo daug, o trisdešimt – vau, didelė auditorija! Dabar žiūrovų yra šimtai ir tūkstančiai. Tai didžiulis šuolis, palyginus su tuo, kas buvo prieš trisdešimt ar penkiasdešimt metų.

Mano populiarumas labai smarkiai išaugo po to, kai parodžiau performansą „Dalyvauja menininkė“ Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMa). Ten buvo rekordinis skaičius lankytojų, daugiau nei bet kurio gyvo menininko parodoje. Bet man svarbiausia dalykas – mano kūriniai, o ne aš pati. Taigi, populiarumas – tai daugiau publikos požiūris, aš prie to niekuo neprisidėjau.

– Viena jūsų „Menininko manifesto“ tezė skelbia, kad „menininkas neturėtų žudyti kitų žmonių“. Bet ką daryti karo metu? Ar menininkai neturėtų eiti kariauti?

– Esu prieš smurtą ir žudynes. Manau, kad nužudyti kitą žmogiškąją būtybę yra nusikaltimas. Tačiau kartais neįmanoma to laikytis. Ką daryti, jei pamatote, kad gali būti nužudytas jūsų vaikas? Kokia gali būti reakcija? Ar įmanoma kontroliuoti savo instinktus? Kaip įmanoma nepaimti ginklo?

Žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Istorijos bėgyje žmonės nuolat žudė vieni kitus, šimtmečiais. Ir labai sunku pasikeisti, sustoti. Jei aš šiomis aplinkybėmis pasakyčiau, kad negalėčiau nužudyti kito žmogaus, kas žino, galbūt tai būtų netiesa?

Aš nežinau. Aišku tik viena – kad visuomet grįžtu prie Jo Šventenybės Dalai Lamos teiginio, kuris man nepaprastai svarbus: „Tik tuomet, kai išmoksi atleisti, galėsi nustoti žudyti.“

Tai lengva pasakyti. Gali atleisti savo draugams, savo šeimai, tačiau atleisti priešui – tai jau visai kitas sąmonės lygmuo, kurį turi pasiekti, kad galėtum tai padaryti. Manau, kad tai visos mūsų žmonijos uždavinys – pagaliau išmokti atleisti, atsikratyti viso to, nustoti žudyti kitus žmones.

Legendinį performansą skyrė Ukrainai

M.Abramovič gimė 1946 m. Belgrade. Jos tėvas buvo juodkalnietis, motina − serbė, ir abu buvo partizanai per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo tėvas Vojo liko tarnauti buvusios Jugoslavijos armijoje, o motina Danica medicinos studijas iškeitė į meno istoriją ir tapo Meno ir Revoliucijos muziejaus direktore.

Būsimą menininkę nuo vaikystės veikė tėvų pasakotos karo metų istorijos. O taip pat silpnybę gražioms moterims jautusio tėvo bei despotiškos mamos konfliktai.

Nuo 12 metų pradėjo lankytis Venecijos bienalėje, 1965 m. įstojo į Belgrado dailės akademiją studijuoti tapybos, bet susidomėjo performanso žanru ir pradėjo naudoti ne teptuką, o savo kūną, norėdama išreikšti jai svarbias idėjas.

1974 m. sukūrė vieną garsiausių savo darbų – performansą „Ritmas 0“. Menininkė tiesiog stovėjo šalia stalo su 72 įvairiais objektais, tarp kurių buvo rožė, skalpelis ir užtaisytas ginklas. Kūrinio žiūrovai juos galėjo naudoti kaip nori. Žmonių agresyvumas sukrėtė ne tik menininkę, bet ir juos pačius.

1975 m. M.Abramovič persikėlė į Amsterdamą, ten įsimylėjo vokiečių menininką Franką Uwe Laysiepeną (Ulay) ir jie ėmė kurti kartu. 1977 m. abu nuogi stovėjo vienas prieš kitą susiaurintame muziejaus įėjime ir kiekvienas lankytojas norėdamas praeiti turėjo pasisukti šonu, pasirinkti, į kurį – vyrą ar moterį – atsisukti veidu ir galbūt prisiliesti.

Menininkai išsiskyrė 1988 m. sukūrę paskutinį bendrą performansą. Jie iš skirtingų galų perėjo visą Didžiąją kinų sieną (po 2500 kilometrų), kad susitikę pasakytų vienas kitam „sudie“.

1997 m. M. Abramovič už performansą apie Balkanų karą įteiktas geriausio Venecijos bienalės menininko Auksinis liūtas. 2010 m. savo retrospektyvos Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje (MoMA) proga ji pristatė naują performansą „Dalyvauja menininkė“, kuris išpopuliarino jos kūrybą visame pasaulyje.

Kai šiemet Rusija užpuolė Ukrainą, M.Abramovič nusprendė pakartoti šį performansą savo bičiulio Seano Kelly galerijoje Niujorke, o surinktas lėšas skirti humanitarinę pagalbą Ukrainai ir karo pabėgėliams teikiančiai organizacijai „Direct Relief“.

Internetinėje platformoje „Artsy“ buvo surengtas aukcionas, kuris baigėsi kovo 25-ąją. Balandžio 16 dieną trys žmonės, kurie daugiausiai paaukojo tame aukcione, galės atsisėsti priešais M. Abramovič naujoje jos legendinio performanso „Dalyvauja menininkė“ versijoje.

Viską įamžins fotografas, užfiksavęs ir 2010 metų performansą, kurio instaliaciją galima pamatyti menininkės parodoje Kauno paveikslų galerijoje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.