Asmeninės garsaus dailininko dramos ne tik sovietmečiu, bet ir dabar – po devyniais užraktais

„Sovietmečiu Petro Kalpoko monografijoje negalėjau parodyti portreto, kuriame Vytautas Didysis ant žirgo, bet ir dabar susidūriau su draudimais“, – apgailestavo dvi knygas apie dailininką parašiusi Nijolė Tumėnienė.

Petro Kalpoko autoportretas ir kiti jo paveikslai iš M. K. Čiurlionio muziejaus parodos „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko autoportretas ir kiti jo paveikslai iš M. K. Čiurlionio muziejaus parodos „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė parašė antrąją knygą apie P.Kalpoko kūrybą.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė parašė antrąją knygą apie P.Kalpoko kūrybą.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko „Vakaro šviesa“ (pirmas iš kairės) parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. NDG.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko „Vakaro šviesa“ (pirmas iš kairės) parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. NDG.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko autoportretas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko autoportretas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
M. K. Čiurlionio darbai parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. NDG.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
M. K. Čiurlionio darbai parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. NDG.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Iš parodos „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko „Pasakų miestas“ parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. NDG.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Petro Kalpoko „Pasakų miestas“ parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. NDG.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Leidinys patraukia naujomis įžvalgomis, kurios sovietmečiu dėl ideologinių priežasčių nebuvo galimos, ir netikėtais atradimais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Leidinys patraukia naujomis įžvalgomis, kurios sovietmečiu dėl ideologinių priežasčių nebuvo galimos, ir netikėtais atradimais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Auksiniai berželiai“ – vienas tų darbų, kurie išgarsino Petrą Kalpoką,<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Auksiniai berželiai“ – vienas tų darbų, kurie išgarsino Petrą Kalpoką,<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Apr 9, 2022, 1:31 PM, atnaujinta Apr 9, 2022, 3:54 PM

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus leidinys „Petras Kalpokas. Tapyba ir aplinka“ sudomino ne tik menotyrininkus ar kolekcininkus, bet ir tuos, kurie šio dailininko kūryba susižavėjo po pastaraisiais metais surengtų išsamių jo tapybos parodų.

Pasak M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorės Dainos Kamarauskienės, tai išskirtinis atvejis, kai menotyrininkas prie to paties dailininko kūrybos grįžta po kelių dešimtmečių su naujomis įžvalgomis, kurios pirmojoje knygoje dėl ideologinių priežasčių nebuvo galimos, ir netikėtais atradimais.

Knygoje daug dėmesio skiriama mažai nagrinėtam jaunystės periodui, dailininką brandinusiems mokytojams, latvių menininkams Janiui Valteriui ir Vilhelmui  Purvičiui, o taip pat Antonui Ažbei bei Miuncheno laikų aplinkai.

Vilniaus knygų mugėje leidinį pristatęs profesorius Antanas Andrijauskas P. Kalpoką pavadino viena svarbiausių ir reikšmingiausių Lietuvos dailės istorijos figūrų. Jo manymu tai, kad daugelio šio dailininko ankstyvojo periodo darbų taip ilgai nepavyko surasti buvo vienas baisiausių mūsų kultūros praradimų.

Tiesa, atgavus nepriklausomybę, į Lietuvą sugrįžo nemažai P. Kalpoko paveikslų, tarp jų ir ankstyvojo periodo kūrinių. Nemažai jų surado ir tiesiai iš kolekcininkų ar užsienio aukcionų įsigijo bei pargabeno žinomas kolekcininkas Andrius Jankauskas.

Turbūt didžiausią privačią P. Kalpoko kūrinių kolekciją sukaupęs kolekcininkas prisipažino, kad ne tik surasti po visą Europą išsibarsčiusius dailės klasiko paveikslus, bet ir suradus juos įsigyti nėra lengva. Pavyzdžiui, keli Vokietijos kolekcininkai, nieko nežinodami apie patį dailininką, jo kūrinius laiko itin vertinga savo kolekcijų dalimi ir nesutinka jų parduoti.

Jis džiaugėsi, kad vienas Šveicarijoje surastas 1906 metais P. Kalpoko nutapytas paveikslas  ne tik vertingai papildė dailininko kūrybos paveldą, bet ir paskatino menotyrininkus visai kitaip pažvelgti į XX a. pradžios Lietuvos dailės istoriją.

– Kodėl nutarėte beveik po keturių dešimtmečių grįžti prie P. Kalpoko kūrybos ir ne mažiau spalvingos jo biografijos? – paklausiau N. Tumėnienės.

– Sovietmečiu P. Kalpokas buvo ne itin valdžios mėgstamas dėl to meto ideologinių nuostatų. Turbūt todėl, kad buvo nutapęs daug istorinių portretų Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, – mūsų istorinių asmenybių, kunigaikščių, valdovų. Dabar tie paveikslai kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje, puošia Karininkų ramovės Kaune erdves, o sovietų laikais jie buvo paslėpti, susukti į ritinius ir gulėjo IX forto fonduose – niekas negalėjo jų pamatyti.

Beje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune yra ir kitų dailininkų nutapytų portretų. Kai buvau ten nuėjus, tai iš pradžių tiesiog vaikščiojau ir rinkausi geriausius kūrinius. Tik po to perskaičiau etiketes – ir dauguma man patikusių buvo P. Kalpoko.

Tokius imaginacinius portretus labai sunku tapyti. Jie kuriami pagal senus paveikslus arba graviūras, laikantis kanonų. Tačiau P. Kalpoko portretai turi daugiau gyvybės, kiek kitaip nutapyti. Jis stengėsi atskleisti valdovo charakterį, ieškojo įdomesnės kompozicijos, siekė sukurti nuotaiką.

Įdomu, kad to paveikslo, kuriame Vytautas Didysis sėdi ant žirgo prie jūros (iš buvusio „Trijų kunigaikščių“ kambario „Metropolio“ restorane Kaune), leidykla nesutiko net reprodukuoti. Tada įtikinau „Vagą“, kad galima įdėti juodai įrėmintą tuščią stačiakampį su pavadinimu ir parašyti, kad „dėl techninių galimybių nereprodukuotinas“. Tokių cirkų buvo ir daugiau.

– Užsiminėte, kad ir šiais laikais ne apie viską galėjote rašyti. Kodėl?

– Esu skaičiusi P.Kalpoko dienoraščius, prisiminimus, kai kuriuos laiškus. Jo sūnus Rimtas Kalpokas man leido visa tai peržiūrėti, bet labai prašė, kad kai kurių dalykų nepublikuočiau.

Dailininkas mirė 1945 metais, bet ir dabar nemaža archyvinių dokumentų dalis, pavyzdžiui, visos nuotraukos su Olga Dubeneckiene, ir daug kitų asmeninių dalykų yra privati nuosavybė. Tiesa, nemažą P.Kalpoko archyvo dalį šeima jau atidavė Literatūros ir meno archyvui. Bet bėda ta, kad uždėtas draudimas publikuoti 50 metų. Ir tas pusšimtis skaičiuojamas ne nuo dailininko mirties, o nuo registracijos archyve datos.

Taigi, vėl daug ko iš archyvo negalėjau panaudoti naujoje knygoje. Tik tas ištraukas, kurias buvau citavusi sovietinėje monografijoje. Nieko daugiau. Pirmą kartą susidūriau su tokiu dalyku.

– Gal šeima nenorėjo, kad atsiskleistų kokie nors gėdingi jų garsaus protėvio poelgiai?

– Ne, nieko gėdingo ten tikrai nėra. Nors dienoraščiuose jis rašė apie asmeninius išgyvenimus, bet gražiai. Mat pirmąją savo gyvenimo pusę, kurią praleido su vengrų kilmės Miuncheno gražuole poete Elisabeth Schwarz, jis nebuvo laimingas. Gal nenorima, kad visi tai žinotų.

Tos vedybos buvo iš idėjos, jie buvo vienminčiai, bet gyvenimas kartu – nelaimingas. Dailininko sūnus R. Kalpokas pasakojo, kad mama ištekėjo, nes jai P. Kalpokas patiko ir kaip žmogus, ir kaip dailininkas. Bet visą gyvenimą ji bendravo ir su savo ankstesniu simpatija, kuris buvo labai įdomus ir turtingas žmogus.

Būdavo taip: ji pasiima vaiką ir važiuoja pas tą buvusį mylimąjį. Pagyvena ten kurį laiką ir vėl sugrįžta namo pas P. Kalpoką. Jis jai paaiškina, kad tai nepadoru, negražu, netoleruotina visuomenėje, bet atleidžia. Ir taip nutikdavo labai dažnai. Nuolat važinėdavo.

Iš tiesų dėl tokios nemalonios situacijos kalčiausi buvo Elisabeth tėvai – jie nenorėjo, kad dukra tekėtų už to jaunystės draugo, kurį buvo įsimylėjusi. Net nežinau, kodėl tėvas profesorius taip nemėgo dukros mylimojo. Žinau tik pasekmes, o ne priežastis.

Pagaliau 1915 metais P. Kalpokas neapsikentęs išsiskyrė su žmona. Jo sūnui tuomet buvo 7 metai.

– Rašant knygą buvo ir netikėtų atradimų? Juk į Lietuvą kolekcininkai parvežė nemažai ankstyvųjų P. Kalpoko darbų.

– P. Kalpokas mokėjo fotografuoti ir savo paveikslus  fotografavo pats. Todėl daugelį jo darbų nuotraukų jau buvau mačiusi, kai rašiau pirmą monografiją. Tik tos nuotraukos buvo nespalvotos.  

O dabar, kai ir muziejininkai, ir kolekcininkai juo labiau susidomėjo, atsirado ir daugiau originalų. Ir tikrai netikėtų paveikslų.

Pavyzdžiui, dvi labai ankstyvos pastelės, sukurtos 1906 metais, kurias įsigijo M.K.Čiurlionio muziejus Kaune. Jos tokios ekspresionistinės–fovistinės, kad sunku patikėti, jog tai P. Kalpoko kūriniai.

Kai pirmą kartą jas pamačiau gyvai – padarė didžiulį įspūdį. Jos labai įdomios, modernios plastikos ir smarkiai skiriasi nuo žinomų jo ankstyvojo periodo secesinių portretų. Pavyzdžiui, jo pagrindinio rėmėjo – vokiečio iš Latvijos Barono Karlo von Manteuffelio ir jo žmonos paveikslų.

Ekspresionizmas ir fovizmas tuo metu buvo pačios naujausios srovės. Ir niekas niekada nėra užsiminęs, kad iš lietuvių pirmiausia tokius kūrinius sukūrė būtent P. Kalpokas.

Kai kolekcininkas A. Jankauskas nusipirko tapybos darbą, kuris vadinasi „Rudenį“ ir buvo datuotas tais pačiais 1906 metais, tai pamačiau, koks jis įspūdingas, net „vangogiškas“ – modernus, fovistinis, labai emocionalus.

Šveicarijoje šį paveikslą suradęs kolekcininkas jį nusipirko iš žmogaus, kuris P. Kalpoko paveikslus įsigijo iš pirmųjų lietuvių dailininko parodų Vokietijoje.

– Ar galima būtų manyti, kad tokie atradimai verčia šiek tiek pakoreguoti ir Lietuvos dailės istoriją?

– Taip. Visai kitaip pradedi žiūrėti ir į kitus P. Kalpoko darbus. Juk iš esmės jis yra tikrai labai ryškus simbolistas, ir modernus – jo tapyba ekspresyvi, spontaniška, spalvinga. Nes to simbolizmo buvo visokio – nuo akademinio, realistinio iki modernaus, postimpresionistinio.

Atrasti P. Kalpoko paveikslai liudija, kad jo simbolizmas – pereinamasis: iš realistinio simbolizmo į modernų. Todėl prieš keletą metų Paryžiaus Orse muziejuje surengtoje Baltijos šalių simbolistų parodoje jo paveikslai taip visus sudomino. Jis net buvo pripažintas geriausiu lietuvių simbolistu.

Kai parodos kuratorius prancūzas pamatė P. Kalpoko darbus M. K. Čiurlionio muziejuje, tai paprašė parodyti jo kūrinių kuo daugiau. Deja, muziejuje jų – vos keletas. Todėl paveikslą „Vakaro šviesa“ tai parodai teko skolintis iš privačios kolekcijos.

– Kai ta paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ iš Paryžiaus atkeliavo į Vilnių, tai net menotyrininkus nustebino akivaizdžios M. K. Čiurlionio ir P. Kalpoko darbų sąsajos. Ar tiesa, kad didysis vizionierius įkvėpė ir peizažų meistrą P. Kalpoką?

– Apie tai, kad M. K. Čiurlionis turi įtakos P.Kalpokui buvo rašyta jau XX a. pradžioje, po grupinės dailininkų parodos, skirtos M. K. Čiurlionio atminimui. Joje rodyti P. Kalpoko paveikslai „Užburtas miestas“, „Ugniniai raiteliai“, „Laidotuvės“.

Dailininkas tada gyveno Latvijoje. Iš pradžių Rygoje, o paskui Mintaujoje. Bet siųsdavo darbus į Lietuvos dailininkų parodas. Ir tuo metu jis sukūrė gal net porą dešimčių simbolistinių darbų – tarp jų „Miestų“ ciklą, „Laidotuvių“ ciklą.

Jis labai gedėjo, kai M. K. Čiurlionis mirė. Yra net vienas P. Kalpoko autoportretas, kurį galima rasti knygos kataloge. Jis – toks čiurlioniškas, kad net sunku apsakyti.

– Ar P.Kalpokui tiesiog patiko kolegos darbai, ar ir jų pažiūros į meną, į gyvenimą buvo panašios?

– Jie dvasiškai buvo labai artimi. Abu labai domėjosi Rytais – filosofija, kultūra, daile. Mano manymu, M.K.Čiurlionio paveikslų simbolių iki šiol niekas pakankamai išsamiai ir neišnagrinėjo – ką jie reiškia, kokias idėjas perduoda, ypač jų rytietiškos dvasios.

O P. Kalpokas gyvendamas Miunchene važinėjo į Monte Veritą Šveicarijoje. Tai buvo Europos alternatyvios kultūros lopšys, kuriame rinkosi to meto meno ir visuomenės reformatoriai. Ten, pasak teosofų, buvo ypatingas magnetizmas. Todėl ten lankėsi ir Helena Blavatskaja, ir kiti teosofai, kurių idėjas  žinojo ir M. K. Čiurlionis. Taigi, P. Kalpoką ir M. K. Čiurlionį siejo panaši pasaulėžiūra.

Monte Verite galima buvo sutikti garsiąją šokėją Isadorą Duncan ir daugelį kitų to meto kultūros novatorių. Ten po 1905 metų Rusijos revoliucijos suvažiavo visi pralaimėję revoliucijos vadai iš įvairių šalių – iš Vokietijos, iš Rusijos. Viena tos reformatorių bendruomenės įkūrėjų buvo pianistė, kuri nuolat skambindavo kompozitoriaus Richardo Wagnerio kūrinius. Neatsitiktinai P. Kalpokas sukūrė vieną populiariausių R. Wagnerio portretų.

P. Kalpokas ten atvažiuodavo kartu su žmona. Jis buvo vegetaras, veganas, negėrė nė lašelio alkoholio. Atsisakė materialių vertybių, tobulino savo dvasią. Vėliau nusipirko Šveicarijos kalnuose namelį, kad galėtų pats auginti daržoves ir vynuoges. Nusileisdavo į miestelį tik duonos nusipirkti.

Toks buvo jo gyvenimo būdas. Žinoma, sugrįžus į Kauną daug kas pasikeitė, meno pasaulyje išpopuliarėjus bohemai. Bet P. Kalpokas visada išliko nuoširdus, kilnus  ir aukštos moralės žmogus. Jis, o ne jo antroji žmona O.Dubeneckienė, rūpinosi ir globojo jos motiną.

- Turbūt dažnai į jus kreipiasi kolekcininkai, ieškodami P. Kalpoko darbų ar prašydami jau surastų paveikslų ekspertizės?

– Taip, nepriklausomybės laiku atsirado daugiau jo darbų. Bet pasirodė nemažai ir padirbinių, klastočių. Įdomu, kad  lietuviams kaip P. Kalpoko kūrinius pasiūlo net ir Mariupolyje (Ukraina) gimusio peizažisto Archipo Kuindži darbus. Žinoma, ne originalus, nes originalai – muziejuje. (Šiemet Ukrainą užpuolusi Rusija be gailesčio subombardavo rusų tapytoju laikomo A.Kuindži muziejų Mariupolyje. – Red.).

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.