Neatsitiktinai paminėta, jog tai fotografijos kūriniai, nes tai toli gražu ne dokumentika: fotoobjektyvu fiksuojamas dominuojantis (lyrinis) objektas, kaip simbolis, savotiškas raktas, atrakinantis vizijų, regėjimų, sapnų pasaulį. Daikto/lyrinio objekto aplinka yra sukuriama spalvų, šešėlių, pasikartojančių detalių efektais, tačiau naudojant taupiai, o svarbiausia – motyvuotai, jais nesimėgaujama, neužsižaidžiama.
Dabartis J. Liaudanskaitės meninėse fotografijose yra įdomi, regis, tik tiek kiek ji gali „kalbėti“ apie praėjusį, netgi prarastą laiką – akivaizdus laiko tėkmės liūdesys, nesugrąžinamumas, kai tik nuotraukos gali liudyti, kad tas praėjęs laikas apskritai buvo, tačiau negrįžtamai dingęs: kėdė, apaugusi samanomis, senos durys, už kurių veikiausiai nieko nebėra, kurios tik liudija būtą gyvenimą, o grakščiame narvelyje taip pat nėra jokio paukštelio, tik duonos riekė – pasirinkti motyvai J. Liaudanskaitės fotografijose kuria naujus, melancholiškus naratyvus dar ir dėl to, jog daiktai kadais liudijo prabangą, galbūt sugriauto ar nugyvento dvaro buvusius turtus.
Taigi „Atspindžiai“ ne nuo vandens ar stiklo atspindėtas vaizdas, tai praėjusio laiko atspindys kaip nematomas, bet juntamas atspaudas dabarties gyvenime, išlikusiuose daiktuose, sapnuose, vizijose. Regis, matydama prieš akis vaizdą, fotomenininkė įtempia vidinę klausą, o gal pasąmoninę atmintį ir mėgina pamatyti to vaizdo/ objekto/ daikto priešistorę, tą laiką, kai dar jos pačios gal nė nebuvo, o štai tie išlikę daiktai jau gyveno... Beje, kūriniuose nepamatysime žmogaus – kuriamas nebylus, sapniškas pasaulis, kuriame atsiradęs žmogus tarsi perdaug plepėtų, suardytų tylą, kurios fotografijose išties daug.
Kaunietė fotomenininkė J. Liaudanskaitė turi inžinerijos mokslų diplomą, tačiau studijavo ir paveldosaugą, kompozicijos bei kompiuterinio dizaino pagrindus. Galima spėti, jog šios studijos paliko ryškų pėdsaką arba atvirkščiai – buvo pasirinktos dėl sielos alkio kalbėti apie praėjusį laiką šiuolaikinėmis priemonėmis.
Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020), aktyviau parodinėje veikloje dalyvauja nuo 2019 m., įsimintina jos paroda „Nostalgija“ buvo eksponuota šių metų vasario-kovo mėnesį Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“, kurioje užfiksuotas gimtasis Kaunas, bet taip pat su akivaizdžia laiko žyme, su savo praeitimi bei nostalgija. O, tarkim, paroda „Žvilgsnis į San Franciską“, vykusi 2020 m. gegužės– birželio mėn. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, jau apie Vokietijos didmiestį, nes tai daug keliaujanti menininkė – šiuo metu vykstančioje parodoje „Atspindžiai“ Gelgaudiškio dvare taip pat yra itin įdomi fotografija „Simetrija“, sukurta Ispanijoje, tačiau ir ji ne apie paviršinius kelioninius įspūdžius, o apie pajautas, išgyvenimus, susimąstymą bei susitelkimą.
Taigi keliaujant Lietuvoje Šakių kryptimi išties verta užsukti į nuostabų Gelgaudiškio dvarą, kur galima pamatyti ne tik puikų dvarą, bet ir arsitokratišką fotografiją.
