Pasaulinio garso menininkas kasa duobes teptuku ir dažais Pirmą kartą Lietuvoje – didžiulė 3D iliuzija

„Kai susitikau su Guinnesso rekordų knygos atstovu, tai maniau, kad reikės pildyti daugybę dokumentų, bet jis paprašė atsiųsti tik faktus ir kelias nuotraukas“, – pasakojo pasaulinio garso gatvės menininkas iš Vokietijos Edgaras Mülleris.

Edgaras Muelleris su savo mylimiausiu augintiniu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris su savo mylimiausiu augintiniu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
"Įtrūkimas".<br>Asmeninio archyvo nuotr.
"Įtrūkimas".<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Edgaras Muelleris dar tik įpusėjo savo kūrinį prie Spaudos rūmų Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Lavos išsiveržimas“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Lavos išsiveržimas“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jun 12, 2022, 5:34 PM, atnaujinta Jun 16, 2022, 11:26 AM

E. Mülleriui priklauso net du pasaulio rekordai už didžiausius erdvinius gatvės piešinius. Jo darbų galima rasti Paryžiaus, Londono, Meksiko ir kitų didmiesčių gatvėse. O dabar – ir Vilniuje.

Viršuliškėse, šalia Spaudos rūmų, menininkas su kolega, taip pat garsiu gatvės meno kūrėju Manfredu Staderiu, visą savaitę kūrė didžiausią Lietuvoje 3D gatvės piešinį. Šį 30 metrų ilgio ir 10 metrų pločio paveikslą miestui padovanojo NT plėtros bendrovė „Omberg group“.

Ant Laisvės prospekto šaligatvio atsivėrė urvas, kurio dugne žaliai švyti magiškas jaunystės fontanas. Urvo kraštus puošia neužmirštuolės, primenančios šioje vietoje vykusio pasipriešinimo sovietiniams okupantams momentus.

Dar nebaigtą kūrinį nuolat saugojo šuo, garsiu lojimu pasitikdamas kiekvieną smalsuolį.

– Ar visuomet važiuojate piešti su savo šunimi? – paklausiau 53 metų E.Müllerio.

– Ne, tik šį sykį. Uvė jau senas ir daktarai man pasakė, kad jeigu nesivešiu šuns su savimi, teks jį užmigdyti. Jam nuolat reikia duoti vaistų, kad tiek nelotų, nurimtų. Tačiau ir jie ne visada padeda. Pavyzdžiui, mums važiuojant iš Vokietijos jis lojo ištisas dvidešimt valandų. Bet dabar, nors loja, gerokai ramesnis.

Aš pasiėmiau Uvę, kai jam buvo penkeri metai. Nuo mažens jis buvo laikomas narve ir nematęs pasaulio už jo sienų. Nenuostabu, kad taip jautriai reaguoja į aplinką.

– Kaip jūs susidomėjote anamorfine iliuzija? Kaip atradote šį kūrybos būdą?

– Buvau įgudęs piešti tradicinius paveikslus ant žemės. Kai kurie buvo senųjų tapybos meistrų darbų kopijos, kiti – mano paties sumanyti.

Vieną dieną gavau žinutę iš JAV, kur dirbo mano kolega, žinomas gatvės meno meistras Kurtas Werneris, pirmasis pradėjęs naudoti šią techniką. Taigi, žmogus manęs paklausė, ar aš galėčiau kažką panašaus nupiešti? Atsakiau: „… taip“.

Ir kai tik sukūriau pirmąjį piešinį, iš karto supratau: „Štai kas man labiausiai patinka“.

– Patiko, kad žiūrovai net krūpteli pamatę ant lygaus paviršiaus staiga atsivėrusią didžiulę duobę?

– Kiekvienas dailininkas nori, kad žmonės sustotų prie jo paveikslų, kad apžiūrinėtų juos kiek ilgiau nei tas dvi sekundes, kurias skiria darbams vaikščiodami kokioje nors meno galerijoje. Šitas – geras, tas – geras, einam prie kito. Turbūt esate ne kartą tokį vaizdą mačiusi.

Ir nors galima pasakyti, kad 3D piešiniai – tik techniniai triukai, kuriais lengva patraukti žmonių dėmesį, bet man svarbu, kad žiūrovai prie jų užtrunka ilgiau. Kurti smagu, bet sukūrus ne mažiau smagu pasidalinti tuo su kitais.

Žmonės taip pat dalinasi savo įspūdžiais su draugais ir pažįstamais – fotografuojasi įvairiomis pozomis, patys tampa paveikslo dalimi. Kiekvienas, kuris įžengia į tokį kūrinį, kažkiek jį pakeičia, papildo savomis prasmėmis. Paveikslas lieka atmintyje kaip įdomus nuotykis – o tai daug daugiau nei vienas trumpas žvilgsnis į tapybą, kai eini pro šalį.

Kai kurie iš tiesų išsigąsta, o vaikai šokinėja ant duobės kraštų. Sunku net išvardinti visas reakcijas. Todėl visada sakau, kad mano kūrinys – tai ne tik piešinys, bet visas komplektas – piešinys ir žmonės. Tai tarsi scena praeiviams. Taigi, gal esu ir scenografas. (Juokiasi).

– Iš pirmo žvilgsnio jūsų piešinys – tai stambūs, grubūs potėpiai, jokių detalių. Iliuzija atsiveria tik supratus, iš kurio taško reikia žiūrėti?

– Grubūs potėpiai, nėra tų smulkių detalių, kuriomis taip žavi senųjų meistrų tapybos darbai. Tačiau viskas pasikeičia, kai reikiamu kampu pažvelgi per kameros objektyvą. Jei iš karto pamatytum visas detales (o tai visai nesunku padaryti) – nebūtų taip įdomu. Nebūtų tos jėgos, to – „vau!“.

Šaligatvis prie Spaudos rūmų – nemenkas iššūkis. Negaliu nubrėžti visai tiesios linijos, nes trukdo tarpai tarp plytelių. Labai dažnai teptukas net nepasiekia pagrindo. Tenka brūkštelėti dar sykį. Bet kai tapai tokiais stambiais potėpiais – tai pernelyg netrukdo.

Man patinka ši technika, ne tik todėl, kad galiu dirbti visur, ar todėl, kad sugebu suintriguoti žiūrovus. Ji atliepia ir mano pasaulėžiūrą. Visuomet domėjausi tuo, kaip mes suvokiame realybę. Juk mes apdorojame tik vieną procentą tos jutiminės informacijos, kuri yra aplink mus. Tai apsaugo mūsų smegenis. Jei jas užplūstų 100 procentų tos informacijos, tai išprotėtume.

– Todėl ir bandote parodyti žiūrovams, kad dažų sruogos ant plokščio paviršiaus gali virsti erdvia ola su šaltiniu?

– Taip, juk labai įdomu, kaip mes atsirenkame tai, kas ir kaip sudaro tą 1 procentą informacijos, kurią suvokiame? Pavyzdžiui, einate savo miesto gatve ir staiga prieš jus atsiveria iliuzija, kad joje atsivėrė milžiniškas požeminis urvas. Suvokiate, kad ten jokio urvo ten negali būti, bet akys jums prieštarauja ir verčia galvoti priešingai. Tai kelia klausimus apie tai, kaip kuriama mūsų tikrovė? Ar mūsų gyvenimas – tik iliuzija? Ar mūsų pasąmonė suformuoja mūsų realybę?

Ir nors nemėgstu egzaltuotų svaičiojimų apie dvasinį pasaulį ir paralelines realybes, bet įtariu, kad yra racionalus grūdas posakyje, jog drugeliui mostelėjus sparnais Kinijoje, kitame pasaulio krašte – Europoje ar kur kitur – gali kilti audra. Manau, kad tai tiesa ir mes nesame visiškai laisvi. Ir tik iliuzija, kad kiekvienas mano sprendimas yra tikrai ir tiktai mano.

Sunku tuo patikėti, juk atrodo, kad viską darau aš pats, bet, kas iš tiesų yra tas „aš“? Tai vienas tų klausimų, kuriuos kelia mano piešiniai. Nemažai mokslininkų tuo domisi, eksperimentuoja, rašo knygas. O mano instrumentas – tapyba, aš tyrinėju tuos dalykus stebėdamas žmonių reakcijas į savo paveikslus.

– Kas jūsų gyvenime atsirado anksčiau – filosofinės mįslės ar trimačiai paveikslai?

– Beveik tuo pat metu. Kai pradėjau dirbti šia technika, piešti tokius darbus ir tuo pačiu šiek tiek keisti realybę.

– Ar techniškai sudėtinga kurti tokias iliuzijas?

– Ne, gana nesudėtinga. Dažnai rengiu kūrybines dirbtuves vaikams nuo 12 metų. Jie perpranta viską per porą dienų. Įvaldyti techninius triukus nėra sudėtinga, tačiau sukurti įspūdingą tokio dydžio piešinį– visai kitas dalykas.

Ne kiekvienas gali susitvarkyti su didelio mastelio kūriniu. Kartais pasižiūriu į didesnius gatvės meno darbus ant namų sienų ir pagalvoju – nieko sau, kaip puikiai atlikta. Tai nėra lengva.

– O kodėl jūs piešiate ant žemės, o ne ant sienų?

– Stipresnis įspūdis, kai suradus reikiamą tašką po kojomis atsiveria trimatė erdvė, nors puikiai žinai, kad tai – plokštuma. Tai priverčia susimąstyti, filosofuoti. Atsiranda kažkoks plyšys tarp dangaus ir žemės.

Aš nesu religingas. Nors domėjausi – lankiausi pas Amerikos indėnus, Indijoje, pas šamanus. Tačiau visais tais tikėjimais nusivyliau ir supratau, kad geriausia eiti savo keliu. Nesu ateistas, tačiau pirmenybę teikiu ne tikėjimui, o mokslui.

Menas ir mokslas – toks mano pasaulio miksas. Juk, pavyzdžiui, muzika yra glaudžiai susijusi ir su matematika, ir su fizika. O mokslininkų surinkti duomenys kartais skamba kaip simfonija.

– Kodėl visuomet savo piešiniais kasate duobes, tarsi bandytumėt pasiekti Žemės centrą? Juk jūsų kolegos dažnai kuria kambarius, gyvūnus, kitokia iliuzijas.

– Gal tai lemia mano noras pasiūlyti žmonėms nepasitenkinti paviršiumi – sutikus kitą žmogų, pamačius meno kūrinį. Visada verta pažvelgti giliau. Galbūt, tai bus rizikinga – kaip stovėti ant bedugnės krašto ar nušokti nuo jo. Tačiau rizikuoti – verta, nes tik taip rasite savo kelią, o gal ir kažką visiškai naujo.

Todėl man nuobodu piešti tradicinius paveikslus, nemanau kada nors prie jų sugrįžti. Kai studijavau komunikacijos dizainą, tai pragyvenimui užsidirbdavau kurdamas ant grindinio senųjų meistrų paveikslų kopijas. Man tai patiko, nes galėjau pasirinkti – kur ir ką piešti. Tik oras kartais sukliudydavo. Tai buvo nedideli piešiniai kreida – penkių metrų ilgio, keturių metrų pločio.

– Ar kaip nors ruošiatės didžiuliams darbams? Gal daugiau treniruojatės, nes jiems sukurti prireikia ne tik laiko, bet ir nemažai fizinių jėgų?

– Ir fizinių, ir psichinių jėgų bei energijos. Ruošiuosi tam. Pastebėjau, kad kai esu geros nuotaikos – viskas vyksta ir geriau, ir greičiau. Tačiau net jei ir nebūnu gerai nusiteikęs, tai pats save raginu tol, kol adrenalinas užlieja visą kūną.

Tai labai panašu į maratoną. Kai bėgi ir jauti, kad nebėra jėgų, reikia stengtis tiesiog nenustoti judėti į priekį. Kalbu iš patirties, nes jaunystėje esu nubėgęs ne vieną ilgą maratoną. Įveikti tą silpnumo momentą lygiai taip pat tenka ir tapyboje. Įkalbinėju save: aš galiu tai padaryti, galiu padaryti. O kitą dieną – vėl viskas normalu, kupinas jėgų.

Piešimas taip pat degina jūsų kūno riebalus kaip ir sportas. Apima toks pats azartas – tarsi koks narkotikas. Ir jau negaliu dirbti be to pojūčio.

– Vieta, kurioje kuriamas piešinys, jums taip pat svarbi? Pavyzdžiui, Spaudos rūmai, kurie susiję su Lietuvos nepriklausomybės atkovojimu?

– Svarbi. Domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje ir ypač toje vietoje, kur ruošiuosi dirbti. Konteksto išmanymas padeda man sugalvoti tinkamiausią paveikslą.

Žinau, kas vyko prie Spaudos rūmų ir kitose Vilniaus vietose. Ir iki šiol negaliu suprasti, kaip Michailui Gorbačiovui galėjo skirti Nobelio Taikos premiją. Nenoriu nieko kaltinti, bet nesuprantu tokių naivių žmonių. Net ir mano tėvas įsitikinęs, kad M.Gorbačiovas – superinis politikas, kuris atvėrė sienas ir siekė taikos. Tikrai – ne. Mano galva – jis tipiškas imperialistas, kuris net nesuprato, kaip čia visa tai įvyko.

Todėl dabar būtų pats laikas pasakyti, kad jis nevertas Nobelio premijos. Juk buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis buvo išmestas iš parlamento, nes teigė, kad Vladimiras Putinas yra šimtaprocentinis demokratas. Tai pirmas toks nutikimas per visą Vokietijos istoriją. Tai irgi liudija, kad mūsų realybė dabar smarkiai keičiasi. Ir net sunku nuspėti, kuo viskas baigsis.

Šis mano piešinys prie Spaudos rūmų Vilniuje – labai glaudžiai su visu tuo susijęs. Čia prasidėjo pokyčiai, kurių pasekmių taip pat buvo neįmanoma įsivaizduoti.

– Todėl ir pavadinote jį – „Meilė ir baimė“?

– Norėjosi čia sukurti tokį miksą – iš meilės ir baimės. Vieni įžvelgs vieną, kiti – kitą. Man meilė – tai besąlygiškas jausmas, kurį jaučiu vaikščiodamas miške ar žiūrėdamas į savo šunį.

O karas Ukrainoje dar kartą primena, kokia svarbi yra laisvė, ir visai normalu bijoti ją prarasti. Tačiau baimė – įveikiama, šis grėsmingas urvas neturi bauginančių plyšių, o jį apglėbia neužmirštuolės.

* * *

Atvėrė prarają su tekančia lava

3D gatvės menas, taip pat vadinamas 3D grindinio menu ar trimačiu šaligatvio menu, yra tam tikru būdu nupieštas paveikslas, sukuriantis optinę iliuziją. Ji priverčia žmogų patikėti, kad ant plokštumos nupieštas vaizdas iš tikrųjų yra trimatis.

Sukuriama tikroviška iliuzija, kad gatvėje atsivėrė netikėta erdvė iš kurios išnyra nuostabą keliantys objektai, gyvūnai, žmonės. Tokie darbai transformuoja miestų erdves, praeiviai verčiami peržengti įprastas tikrovės suvokimo ribas.

3D gatvės menas kuriamas pagal anamorfinės iliuzijos dėsnius. Paveikslo projekcijos yra specialiai iškraipomos. Vaizdas projektuojamas ant plokščio paviršiaus taip, kad į jį pažvelgus tam tikru kampu susidarytų trimatės erdvės iliuzija. Ši technika buvo ypač populiari Viduramžiais, dažnai naudota bažnyčių skliautų tapyboje.

E. Mülleris – vienas žymiausių 3D piešinių autorių. Tarp jo garsiausių jo darbų – Airijoje sukurtas „Įtrūkimas“. Tai 250 kv. m dydžio paveikslas, taką prie jūros pavertęs ledynu, kuriame žiojėja gilūs plyšiai. O jo „Lavos išsiveržimas“ vienoje Vokietijos miesto Gelderno gatvių atvėrė prarają su tekančia lava.

***

Didžiausio Lietuvoje 3D piešinio atidarymo renginys vyks birželio 14 d., 13 val., Vilniuje, prie pagrindinio Spaudos rūmų įėjimo iš Laisvės pr. pusės.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.