Garsioje Vokietijos leidykloje – Antano Sutkaus albumas su komunistų valdžios veidais ir darbais Fotografijos primena, dėl ko kovoja Ukraina

„Fotografija padeda apnuoginti istorijos mechanizmą. Iš kur tokia asmenybė kaip Vladimiras Putinas atsirado, kas jį suformavo, kokia energija maitino?“ – ištarė vokiečių menotyrininkas Thomasas Schirmböckas.

Antano Sutkaus negatyvuose – sovietinė nomenklatūra..<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Antano Sutkaus negatyvuose – sovietinė nomenklatūra..<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Antanas Sutkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Antanas Sutkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Antano Sutkaus fotografija. „Aklųjų mokykla. Moksleiviai aktų salėje. Kaunas 1962 m.“.
Antano Sutkaus fotografija. „Aklųjų mokykla. Moksleiviai aktų salėje. Kaunas 1962 m.“.
T.Schirmböckas (nuotr.) įsitikinęs, kad A.Sutkaus nuotraukos žmonėms gali parodyti, koks iš tiesų yra karo pamušalas – senasis sovietinis raugas.<br>G.Česonio nuotr.
T.Schirmböckas (nuotr.) įsitikinęs, kad A.Sutkaus nuotraukos žmonėms gali parodyti, koks iš tiesų yra karo pamušalas – senasis sovietinis raugas.<br>G.Česonio nuotr.
Garsi Vokietijos leidykla „Steidl“ parengė jau keturias A.Sutkaus knygas.<br>Leidyklos nuotr.
Garsi Vokietijos leidykla „Steidl“ parengė jau keturias A.Sutkaus knygas.<br>Leidyklos nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Aug 22, 2022, 1:09 PM, atnaujinta Aug 23, 2022, 11:48 AM

Atvykęs į Vilnių T.Schirmböckas iš naujo peržiūrėjo didelę lietuvių fotografijos patriarcho Antano Sutkaus archyvo dalį. Mat visame pasaulyje išskirtinės kokybės meno leidiniais garsėjanti Vokietijos leidykla „Steidl“ jam užsakė sudaryti jau penktą lietuvių fotomenininko albumą.

Šios leidyklos 2018 m. išleista knyga „Planet Lithuania“ (liet. „Lietuvos planeta“) buvo taip greitai išpirkta, kad prireikė antro leidimo. Po poros metų pasirodė Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretų albumas „Pro memoria“.

Dar dvi parengtos knygos buvo užstrigusios pandemijos gniaužtuose. Bet praėjusį rudenį Vokietijoje pasirodė A.Sutkaus „Children“ (liet. „Vaikystė“), o šią vasarą planuojama išleisti ketvirtąją – „Street life“ (liet. „Gatvės gyvenimas“).

Puikia sveikata pastaruoju metu negalintis pasigirti A.Sutkus su T.Schirmböcku jau buvo atrinkęs fotografijas penktam albumui, kurio tema – moterys. Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ir knygos sudarytojas, ir fotografas suprato, kad reikėtų ir kitokio leidinio.

A.Sutkus tuo metu gydėsi Palangos sanatorijoje, tad į Vilnių atvykusiam 68 metų meno istorikui peržiūrėti fotografijos patriarcho archyvą padėjo A.Sutkaus fotoarchyvo darbuotojos ir fotografas Gintaras Česonis.

– Kaip atsirado šios knygos sumanymas? – paklausiau T.Schirmböcko, kuris per dieną peržiūrėdavo po kelis šimtus fotografijų.

– Vasario 24 dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą, man pasidarė itin pikta ir liūdna. Svarsčiau, ką galiu padaryti. Pradėjau aukoti pinigus Ukrainai. Bet negali aukoti be galo, tad mintis, kad turiu ką nors efektyvaus padaryti pats, nesiliovė persekiojusi.

Taigi paskambinau leidėjui Gerthardui Steidlui ir paklausiau, ar jis prisimena A.Sutkaus parodą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje viena dalis buvo skirta komunistų partijos vadovybės fotografijoms.

Jis puikiai prisiminė, kad jos jam pasirodė įdomios. Aš pasakiau, kad turime ką nors daryti su rusais. Juk būtų pats laikas tuos vaizdus parodyti plačiau, šviesti žmones, kad jie pamatytų, kas vyko, kai Lietuvą valdė komunistų valdžia.

Pasakiau, kad galime parodyti, kokia pilka ir depresyvi buvo tų laikų kasdienybė, nors propaganda transliuodavo gražų ir spalvingą vaizdą.

Juk turime A.Sutkaus fotografijų iš komunistų partijos vidinio gyvenimo, taip pat vaizdų, kaip jie stengėsi pasirodyti žmonėms ir kokiais būdais partija bandė parodyti, kad visi žmonės yra labai laimingi. O kartu ir tai, kaip iš tiesų tie žmonės gyveno.

Fotografija padeda apnuoginti istorijos mechanizmą: iš kur tokia asmenybė kaip Vladimiras Putinas atsirado, kas jį tokį suformavo, kokia mentalinė energija jį maitino – joje nebuvo nieko pozityvaus.

Ir galime tai padaryti dabar. Aišku, kad tas žinojimas neapsaugos nuo blogų dalykų ar blogų žmonių. Nesiruošiu ką nors teisti, tačiau svarbu pateikti kuo daugiau įtaigios informacijos, kur tokie dalykai veda. Juk visuomet galime rinktis, kokios ateities norime, dėl ko verta kovoti.

– Ar tikrai kam nors gali būti įdomi toji komunistinė nomenklatūra ir jos gyvenimas?

– Knyga – ne vien apie nomenklatūrą. Mes dar tik pradedame ją dėlioti. Šalia komunistinių ritualų – kasdienybės vaizdai, paprasti žmonės. Manau, kad tai gali būti labai įdomu.

Juk A.Sutkus yra puikus fotografas, todėl kiekvienoje situacijoje jis užfiksuodavo kai ką ypatinga. Ir tose oficiozinėse nuotraukose gali rasti daug puikių vaizdų.

Šį kartą svarbu ne tai, kas būtų publikai įdomu, o tai, kas aktualu. A.Sutkus yra vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės fotografų. Todėl ir šia tema tikiuosi rasti puikių darbų.

Iki šiol taip nutikdavo su šio fotografo knygomis, kurias leido „Steidl“ leidykla. Visose jose yra dalis fotografijų, kuriose užfiksuotas gyvenimas komunistų valdymo laikais, nes autorius tada gyveno ir dirbo. Tačiau ten galima pamatyti tik to laiko atspindžius. Iki šiol nebuvo jo fotografijų albumo, kuriame tas laikas būtų pagrindinė tema.

Vilniuje lankiausi KGB muziejuje (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. – Red.), kurio ekspozicija mane itin sukrėtė. Ir tai, kaip visa tai parodyta, ir tai, kaip daugelis dalykų išryškėja karo Ukrainoje fone.

Aš kalbėjausi su daugeliu lietuvių menininkų, kurie man sakė, kad ir šiuolaikiniame Lietuvos mene net ir šiandien, kai galima laisvai kalbėti apie tai, ką galvoji ir kuo tiki, yra nemažai dalykų, kuriuos galima būtų įvardyti kaip to komunistinio laikotarpio aidą.

Net ir tų menininkų, kurie tais laikais buvo dar maži vaikai. Juk žinoma, kad traumas patyrusių žmonių vaikai ne tik patys paveldi tėvų traumas, bet perduoda jas ir savo vaikams. Taigi visi to laiko išgyvenimai veikia net kelias kartas.

– Laisvoje šalyje užaugusiam žmogui tie komunizmo diktatūros laikai turbūt net sunkiai suvokiami?

– Man labai patinka Lietuva. Tai – puiki šalis: puikūs žmonės ir architektūra. Kai kada ji man primena Vokietiją, nes architektūra smarkiai nesiskiria ir maistas gana panašus.

Bet tuo pat metu viskas čia kitaip: kitokia šviesa, rytietišku koloritu nuspalvinta atmosfera. Ir visa tai man patinka. Kai pradėjau dirbti su A.Sutkaus fotografijomis, jos padėjo man pažvelgti giliau. Juk neįmanoma dirbti su menininko kūriniais, jei pats jiems neatsiveri.

Taip aš pradėjau suprasti ir tai, koks Lietuvoje buvo gyvenimas komunistų laikais. Aš pats niekuomet nesu gyvenęs diktatūroje (ir turiu prisipažinti, kad dėl to esu labai laimingas), tačiau augau Vokietijoje pokario metais, tuo metu, kai diktatūros atmintis ir įtaka dar buvo labai gyva.

Mūsų mokytojai buvo žiaurūs – mušdavo mus, o ir mes – vaikai – taip pat buvome žiaurūs, patyčios buvo norma. Dabar man dėl to labai gėda, tačiau tada net nesupratome, kad tai blogai. Visur aplink matėme karo pėdsakus, turėjome giminaičių, žuvusių per karą. Mano tėvas liko gyvas.

Todėl galiu įsivaizduoti, ką reiškė gyventi diktatūros laikais. Ir kai žiūriu į tas puikias fotografijas iš komunistinės Lietuvos praeities, neabejoju, kad jas turi pamatyti kuo daugiau žmonių. Jos gali papasakoti daug svarbių dalykų.

A.Sutkui pasisekė, kad jis visa tai išgyveno ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Bet buvo ir ne tokių sėkmingų istorijų. Kaip, pavyzdžiui, kito puikaus lietuvių fotografo Vito Luckaus, kuris nenorėjo priimti to meto žaidimo taisyklių ir bandė atvirai priešintis sistemai. Žinoma, tai baigėsi tragiškai.

– Kai kalbame apie tą laiką, dažnai iškyla kolaboravimo klausimas. Ne vienam lietuvių menininkui kartais vis priklijuojama ta etiketė.

– Pagal išsilavinimą esu istorikas. Todėl puikiai žinau, kad vienas pavojingiausių dalykų, kai kalbame apie prabėgusį laiką, – teisti praėjusių laikų žmones ar įvykius iš šių dienų pozicijų.

Suprantu, kad gali būti žmonių, kuriuos ir A.Sutkus tais laikais kuo nors įskaudino. Antra vertus, akivaizdus didžiulis jo indėlis į tai, ką šiandien vadiname Lietuvos fotografijos mokykla.

Tai Lietuvos nacionalinio paveldo dalis, kuri svarbi pasauliui. O tai jau daug, nes Lietuva – nedidelė šalis. Ir jo komunistinių laikų fotografijos, su kuriomis dabar dirbu, taip pat yra įspūdingos. Jos provokuoja diskusiją, kuri, mano manymu, šiuo metu ypač reikalinga.

– Ar autorius jūsų neprašė, kad knygoje nebūtų ypač nekenčiamų komunistų partijos veikėjų?

– Mes seniai dirbame kartu ir jis manimi pasitiki. KGB muziejuje pastebėjau, kad vieno iš KGB vadovų veidas man buvo labai matytas. Kol kas neradau jo A.Sutkaus archyve, bet gali būti, kad dar rasiu.

– Sakėte, kad lietuvių darbai skiriasi nuo tų laikų Čekijos ar Vengrijos meninės fotografijos. Kodėl ir kuo?

– Negaliu pasakyti kodėl. Bet kai žiūri į lietuvių fotografijas, akivaizdu, kad jos išsiskiria savo aktualumu. Skaičiau fotografijos istorikės Margaritos Matulytės knygą apie Lietuvos fotografiją sovietmečiu. Ji daug ką padėjo suprasti.

A.Sutkus tuo metu daug fotografavo – menininkus, nomenklatūrą, žmones gatvėje. Bet ne viską galėjo publikuoti. Yra daug nuotraukų, kurios tuo metu tikrai negalėjo būti spausdinamos. Tačiau jis vis tiek tai fotografuodavo ir atspausdindavo, o tuomet jau sukraudavo į stalčių.

Tai buvo cenzūros sprendimas, gal net padiktuotas vidinio cenzoriaus autoriaus galvoje: ką galima, o ko negalima rodyti. Tiesa, kartais tas vidinis cenzorius gali būti net griežtesnis nei tikra cenzūra. Galbūt jis galėjo publikuoti ir rizikingesnius dalykus, dabar jau nesužinosime.

Tačiau džiugina tai, kad dabar galime pamatyti tai, kas taip ilgai gulėjo tuose stebuklinguose stalčiuose. Fotografijas, kurių dar niekas nematė, išskyrus patį autorių prieš 50 metų. Ir jos puikios, nes A.Sutkus – profesionalas, sugebantis kurti ne tik nuostabius portretus, bet ir porų, grupines fotografijas.

Kaip rašė M.Matulytė, lietuvių fotografai žinojo, kad nepavyks išspausdinti fotografijų, kuriose matyti tikras sovietinės šalies gyvenimas – skurdo prislėgti, depresijos apimti žmonės.

Kitose šalyse, ypač Čekijoje ir Vengrijoje, fotografai, norėdami tai parodyti, naudojo labai daug simbolių. Jie padėdavo sukurti vaizdus, kurie turėjo užslėptą mintį, bet nebuvo nepriimtini režimui. Lietuvos fotografai liko šiek tiek arčiau tikrovės. Manau, kad taip dirbti buvo kiek sunkiau.

Romualdas Rakauskas fotografavo žydintį gyvenimą, o Aleksandras Macijauskas ir daugelis kitų rodė visai kitokį pasaulį. Ir tai, mano manymu, labai svarbu, nes galime iš to pasimokyti. Kaip tuo metu augo vaikai, kokius žaidimus žaidė. Galima net palyginti, kaip A.Sutkus fotografavo vaikus ir kaip juos pamatė Rimaldas Vikšraitis. Yra skirtumų, bet ir tai, ir tai – tikrovė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.